Aštuntąją dešimtį įpusėjusiems ir bebaigiantiems mano bičiuliams Francesco, Divinai, Gianniui pandemija išliks ne tarp blogiausių prisiminimų. Jos metu italai prisipažįsta praturtėję.
Praėjusį sekmadienį TV laidos „Domenica in“ vedėja Mara Venier per „Skype“ kalbino garsų Italijos dainininką, koncertavusį ir Lietuvoje, Al Bano Carrisi. Vyrui sukako 77 metai. „Kaip jautiesi, Al Bano?“, – klausia pandemijos metu motinos Jolandos netekusio dainininko žurnalistė.
Savo tėvų ūkyje (it. masseria) Pietų Italijoje, Apulijoje, Al Bano augina arklius. Iš šio naujai restauruoto prabangaus ūkio tiesiogiai nufilmuotas ir interviu. Savo gimtoje Apulijoje dainininkas užveisė vynuogynus, spaudžia vyną ir aliejų. „Mano mama buvo protingiausia šios žemės moteris, kuri nuolat aplink save sėjo pozityvias emocijas. Tai ji išmokė mane siekti harmonijos visur ir viskame, todėl jaučiuosi puikiai,“ – teigė sekmadienio TV žiūrovams gimtadienį švenčiantis dainininkas.
Pandemijos metu jis depresija nesusirgo. Žurnalistės bandymai išprovokuoti pokalbiui apie Rominos ir Al Bano naujosios žmonos Loredanos Leciso santykius baigėsi nesėkmingai. „Nenoriu nė vienos moters įžeisti, juk žinau, kad šią laidą stebi abi pusės“, – diplomatiškai atsakė Al Bano.
Beveik 100 metų sulaukusi dainininko motina jį mokė visur ir viskame ieškoti taikos. Koks bebūtų energingas jos sūnus – aštuntąją dešimtį bebaigiąs dainininkas Al Bano, Italiją žavi ne tik jo ir Rominos dainos, bet vyro diplomatija. Tai ji demonstruoja neįtikėtiną proto šviesą. Al Bano artimiausiuose planuose – toliau gyventi su Loredana ir dviem mažomis dukromis, tačiau į koncertų turą po pasaulį garsių dainų „Felicita“, „Ci sara“, Nel Sole“, „Tu, soltanto tu“, „Sempre, sempre“ ir kitų atlikėjas vyks kartu su Romina Power, kurią būtent jis, Al Bano, po daugelio tragiškų metų, praradus vyriausiąją dukrą, iš naujo prikėlė gyvenimui ir scenai.
Du dešimtmečius garsus Italijos duetas buvo išsiskyręs, bet dabar nusprendė vėl koncertuoti kartu. Koncertų poreikis šiandien po pasaulį apėmusios pandemijos – dar gausesnis, nors tiek Al Bano, tiek Romina – jau pensininkai. Tačiau elegantiški, besijuokiantys, talentingi ir nestokojantys noro gyventi.
Atvirkščiai, Al Bano sako, kad jei ne pandemija, būtų atsisakęs naujų kontraktų. Bet dabar kaip niekada jis trokšta ir dainuoti, ir iš naujo užsidirbti. Romina jam pritaria.
Jau buvau nusprendęs mirti.
„Jau buvau nusprendęs mirti. Išėjau į pensiją, nebeliko mano įprasto darbo ritmo, bendravimo su pirkėjais. Tristezza (liet. liūdesys), – po dviejų pandemijos mėnesių sutikęs mane, žilaplaukis mano bičiulis, Romos priemiesčio Cerveteri vynininkas Francesco, vėl gyvas ir žvalus. – O štai dabar, oi kaip noriu gyventi.“ Francesco dėkoja ilgam karantinui, kuris, anot aštuoniasdešimtmečio, padarė tvarką jo galvoje. Nes požiūrį apvertė aukštyn kojomis.
Džiaugsminga vyno ūkio savininko nuotaika teigiamai veikia užsukančius į degustacinį centrą jo klientus. Mano draugas ir dvasios mentorius, pas kurį nuolat atvykstu, kai reikia kokio genialaus patarimo, nes jo patirtis ir sugebėjimas išreikšti savo mintis žodžiais – tipiškai itališki, yra ir savo įmonės variklis. Kur kas energingesnis nei keturiasdešimtmečiai jo įpėdiniai. Pandemijos metu jis, Francesco, sakosi praturtėjęs.
Įdegęs lyg iš Afrikos kurorto sugrįžęs mano bičiulis, save vadinantis paskutiniuoju etrusku, nes jo vyninė pastatyta visai netoli etruskų nekropolio, užburia ir mane. Visi aplinkui skundžiasi ir kremtasi, o jis – linksmas. Bėgioja po savo valdas tarp žaliuojančių vynmedžių ir alyvmedžių tokiu greičiu, jog vos spėju iš paskos.
Visi aplinkui skundžiasi ir kremtasi, o jis – linksmas.
Nuobodžiaujančiam pensininkui visuotinis liūdesys tarsi padėjo atgimti iš naujo. Pandemijos, kuri nušlavė daugumą jo bendraamžių, metu jo mintys sukosi šviesos greičiu.
„Jei būčiau neturėjęs idėjų, mane virusas būtų greitai prirėmęs prie sienos. Nėra didesnio liūdesio, kaip palydėti į gydymo įstaigą savo bendraamžį, jį palikti visai vieną tarp svetimų žmonių ir žinoti, kad iš ten jis ir vėl išeis vienas. Tik – į amžinąją kelionę. Jei man tai neatsitiko, turiu pradėti vertinti gyvenimą dar labiau“, – būtent pandemijai Francesco yra dėkingas, kad šiomis žiauriomis dienomis jam kilo mintis sukurti naują pramogų centro projektą.
„Štai ten bus restorano virtuvė, o ten – šokių aikštelė, o anoje pusėje, tiesiai priešais stiklo sieną – pakyla mikrofonams, scena. Juk dabar labiau nei kada nors žmonės ištroškę linksmintis, – mane užtikrina Francesco, įkvėpdamas savo entuziazmu. – Štai čia rengsime degustacijas, kviesime spaudą, jau turiu „Žolinės“ šventės scenarijų“, – toliau pasakojo jis.
„Bet iš kur žadi gauti pinigų savo naujoms idėjoms įgyvendinti?“ – klausiu nenustygstančio romiečio. Mano bičiulis karantino metu tikriausiai išsikraustė iš proto? Bet „paskutinis etruskas“ man gudriai mirkteli akį – Romos priemiesčio meras kur kas dažniau pandemijos metu atvykdavo į vyninę pasipildyti vyno atsargas. Kol galiausiai patvirtino Francesco projektą.
Romos priemiesčio vadovui, pasak bičiulio Francesco, neliko abejonių, kad būtent dabar, pasibaigus karantinui, žmonės labiau nei bet kada norės atgimti iš naujo. Daugybę vyresnio amžiaus žmonių virusas labiausiai paveikė psichologiškai. Todėl išsklaidyti nerimą geriausiai padės naujas pramogų centras.
Mano draugė pasaulinio garso manekenė Divina, pandemijos metu vienui viena atšventė savo 73 gimtadienį. Bet štai paskambinusi man telefonu taip juokauja, jog nori nenori gaminu savo kraujyje vitaminą C. Karantinas suardė moters planą Romos aukštosios mados dizainerio Renato Balestra paskutiniąją kolekciją eksponuoti „Raffaello“ 500 metų jubiliejinės parodos, eksponuojamos muziejuje „Scuderie di Quirinale“, fone. Paskutinės aukštosios mados savaitės metu dizaineris Balestra, kuriam, beje, gegužės pradžioje sukako 96 metai, entuziastingai sutiko moters projektą.
Tiesa, projektą dėl pandemijos teks keliems mėnesiams atidėti, sako Divina.
Tiesa, projektą dėl pandemijos teks keliems mėnesiams atidėti, sako Divina. Bet visus reikalingus aukštų asmenų leidimus manekenė jau gavo internetu. Pavydžiu jos atkaklumo. Ir dar kartą telefonu perklausiu – kiek, kiek tau, Divina, sukako?
„Turiu šiek tiek laiko sau, pagaliau, ačiū karantinui, – prisipažįsta manekenė. – Šį savaitgalį lėksiu prie jūros įkrauti po ilgo laiko saulės baterijas. Ar tu girdėjai apie dronus virš paplūdimio? Kaip man reikės išsirengti iki pusės?“, – vėl į telefoną kvatoja savo dusliu bosu.
Pandemijos metu stebėdamas, kaip virusas negailestingai mažina jo bendraamžių gretas, bičiulis iš Toskanos Gianni, kuris yra geometra (liet. architektas) sukūrė naują kapinių projektą.
Susitikimo metu rodo prabangių kriptų, man primenančių nuostabias Milano romaninio stiliaus Cimitero Monumentale kapines, kuriose yra palaidota gausybė Italijos garsių žmonių. Kriptų išdėstymo brėžinius pensininkas piešė visos pandemijos metu, kol gimė štai šios elegantiškos kapinės.
Kriptų išdėstymo brėžinius pensininkas piešė visos pandemijos metu, kol gimė štai šios elegantiškos kapinės.
Kraipau galvą: „Na, Gianni, čia tai bent mintis. Ar tau pačiam toks verslas – nebaisus? Jau galvoji apie mirtį?“ Mano bičiulis juokiasi. Jis kiekvienąkart manęs perklausia: „Ar tavo šeima – tikinti? Tai kodėl bijote mirties? Juk miršta tik kūnas, kuriam reikia sukurti prabangią aplinką, dvasia iškeliauja štai ten“, – rodo man pirštu į plaukiančius debesis.
„Savo šeimai pasistatysiu prabangiausią kriptą. Mano kapinaitėse bus smagu ir gyviems, ir mirusiems. Ten, nuo kalnelio, atsivers panorama į Senąjį Aurelijos plentą, kuriuo Romos karžygiai etruskų keliais keliavo iki pat Toskanos. Į kitą pusę atsivers Apeninų nugarkaulio perspektyva. Priešingoje pusėje mėlynuos Tirėnų jūra. Ar įmanome surasti nuostabesnę vietelę seniems mano kaulams?“ – kvatojasi italas.
Gianni pasakoja, kad jo sūnūs, išklausę pandemijos metu gimusią idėją, panašiai kaip aš mintyse, jį apdovanojo komplimentu: „Pazzo (liet. beprotis) tėveli. Tu išsikraustei iš proto.“
Bet vaikams – ne naujiena, kad jų tėvas – nenustygstantis idėjų generatorius. Matyt, iki pat mirties, o labiausiai tada, kai kiti pasiduoda nerimui. Todėl jie leido sau kelias dienas pabambėti. Bet vėliau susitaikė. Juk geriau taip, nei tėvas gulėtų lovoje prie televizoriaus. Ir skųstųsi, kaip viską skauda.
„O jei tau nepavyks? Jei bankrutuosi, paėmęs iš banko paskolą? Kas tau padės? – abejoju bičiulio drąsa. – O jei susirgsi? Viskas sužlugs?Kas bus tada?“ Gianni atsidūsta: „Voi, giovani“ (liet. jūs, jaunimas). Jo akyse – tik užuojauta tokiems kaip aš, jo vaikai, ir daugybė kitų. „Ech, jei dar būčiau toks jaunas kaip jūs“, – sako jis ir kaip visada sušunka: „Viva la vita (liet. tegyvuoja gyvenimas)!“
Viva la vita!
O man, iš tiesų, tampa nesmagu dėl mano nerimo. Nors savo bičiulių kompanijoje niekada neabejoju, kad būtent žmonės, kuriems trūksta avantiūrizmo, suserga greičiau už kitus. Pritariu, geriau pyktis, ginčytis, bet kurti, nesuklupti. O jei suklupsi, nebijoti ir vėl keltis. Tai man sako Francesco, Gianni, Divina. Blogiausia – nedaryti nieko.
Taip mąsto mano bičiuliai – pensininkai. O aš mintyse mąstau, kad šitas žodis jiems visiškai netinka. Ne kartą jie man, apsėstai darbo praradimo baimės, primindavo: „Cara, brangioji, nepamiršk, vos tik vienos durys užsidaro, iš karto atsiveria naujos.“
Taip mąsto mano bičiuliai – pensininkai.
Ne kartą kalbėdama su Francesco prisiminiau ir kelių Italijos mados garsenybių stebėjimąsi mano pačios nerimu: „Kiekvienas gyvenimo perversmas – tai progreso logika. Jei pernelyg ilgai sėdėsite vienoje vietoje, nieko nepakeisite, tik greičiau pasensite“, – Milane finansų krizės išvakarėse sakė garsus dizaineris Ermanno Scervino.
Prieš gerą dešimtmetį, jau įsibėgėjus finansų krizei Lietuvoje, Italijos elegancijos karalius Giorgio Armani draugiškai patarė: „Stenkitės padėti savo vyrui. Viskas išsispręs.“ Prasidėjus antrajai pandemijos fazei, iš tiesų belieka pripažinti, kiek daug savyje atradome naujų, neaptiktų talentų. O juk planai buvo visai kiti.
„Svarbiausia savęs negraužti ir nesitikėti „pastatyti traukinį ant tų pačių bėgių“, – teigia Italijos psichologai. Nes viskas pasikeitė. Tiek bėgiai, tiek ir traukinys. Svarbiausia, kad traukinys vėl važiuotų.
Pandemijos metu gimė daug naujų knygų.
Pandemijos metu gimė daug naujų knygų. Garsus Italijos psichologas Raffaele Morelli pandemijos metu gimusiame kūrinyje „Pronto Soccorso per le emozioni“ (liet. „Greitoji emocijų pagalba“) duoda neįtikėtinų patarimų. Pavyzdžiui:
„Nebijokite nerimo, priimkite jį kaip teigiamą, jums padėsiantį atgimti, kurti idėjas, lavinti intelektą, emocijas. Pažvelkite į nerimą kaip į nemigos periodą. Jei nemiegate, tai nėra blogai. Tik nelikite gulėti ir negraužkite savęs. Atsikelkite, pažvelkite į žvaigždes, sėskite su rašikliu rankoje prie bloknoto užrašyti naujas mintis. Jos bus nepakartojamos. Svarbiausia, nebijokite.“
Pasak psichologo, būtent virusui turime būti dėkingi, kad tapome geresni, jautresni, gydomės nuo cinizmo. Netikrumo jausmas ugdo intuiciją ir budrumą. Jis siūlo užuot aklai pasitikėjus savimi, dar ir dar kartą pasitikrinti, neskubėti. Pasitarti su savo vidiniu „aš“ priimant bet kokį sprendimą, tačiau nebijoti ir suklysti. Pasak psichologo, labiausiai klysta tie, kurie niekada savimi neabejoja.
Pasak psichologo, labiausiai klysta tie, kurie niekada savimi neabejoja.
Man buvo patraukli psichologo mintis, kad mes turime imti pavyzdį iš vaikų ir pensininkų. Vaikai karantino metu retai pasiteiraudavo tėvų, kas ta pandemija, kodėl jie sėdi uždaryti namuose, užuot buvę darželyje, mokyklose. Intuicijos vedami jie džiaugsmingai ir visai natūraliai prisitaikė prie naujų sąlygų, kol sunkus periodas pasibaigė.
Pensininkai atsidūrę tarsi prie rojaus arba pragaro vartų priešais savo pačių nugyventą gyvenimą turėjo greitai apsispręsti, ką jiems daryti toliau: atsisveikinti ir iškeliauti ar kibti į naują projektą.
Tarp mano bičiulių pastarųjų buvo kur kas daugiau. Jie įkvėpė eiti pirmyn, neverkšlenti, nepasiduoti.
