„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Jurga Jurkevičienė iš Romos: Kuo kvepia rugsėjį italų licėjaus vaikinai

Buvau nusiteikusi perteikti rugsėjo 1-osios nuotaiką Italijoje. Iš tikrųjų šios šventės Apeninų pusiasaly kaip ir nėra, nes mokslai tiek pradinėse, tiek vidurinėse mokyklose ir licėjuose prasideda mėnesiui įpusėjus. Be jokio šventinio griausmo, be spalvingų gladijolių „per la professoressa“ (liet. mokytojai), be uniformų, be griausmingo šventimo.
Jurga Jurkevičienė
Jurga Jurkevičienė / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Bet šiais metais mokslas prasidėjo neįprastai. Raginimas spaudoje, televizijoje: „Mieli mokytojai, mylėkite savo moksleivius, mieli moksleiviai, mylėkite savo mokytojus“ sujaudino ir priminė. Į mokyklas grįžtame išgyvenę pasaulinį kataklizmą.

Guliu ant dekelio prie jūros, girdžių bangų šniokštimą. Pro malonų snaudulį stebiu dangaus mėlynėje lėtai plaukiančius debesis. Paplūdimyje beveik žmonių nėra.

Nosį staiga pakutena dieviškas agrumų (liet. vaismedžių žiedų) aromatas. Toks šventinis, toks švarus ir gaivus, jog akimirksniu pasijuntu Kaprio saloje, tarsi užsukusi į garsiąją kvepalų, gaminančių kvapų infuzijas iš žydinčių vaismedžių, laboratoriją.

Nori nenori pakeliu galvą, apsidairau.

Greta manęs ant dekelio susėdęs būrelis jaunų vaikinų. Kaip suprantu, pasisveikinimas mokykloje su profesūra jau įvyko, o štai dabar prie jūros – mokslo metų pradžios „pratęsimas“.

Mano akiratyje – balti arba juodi „GA“, „Guess“, „Dolce&Gabbana“, „Versace“, „Diesel“ marškinėliai, džinsai ir elegantiškos plonyčio satino kelnės, nusismaukusios nuo klubų taip, kad būtinai atidengia kelnaičių logotipą. Kelnių klešnės susegtos apačioje, panašiai kaip Milano mados savaitėje ant pret–a–porter pavasario-vasaros sfilata (liet. prezentacijos) podiumo: su sagtimi pervertais dirželiais. Balti snikeriai išrikiuoti šalia dekelio – tarsi kokiame butike – visi naujintėlaičiai, ryškiaspalviai. Įdegusios pėdos ir achilo sausgyslės, įrudusios tamsia kaitrios vasaros įsodrinta spalva, lieknos, bet su kietais bicepsais rankos, ilgi tarsi pianistų pirštai išpuoselėtais ne blogiau nei merginų nagais.

Stebiu vieno vaikino pirštus su stambiu žiedu ir tobulu manikiūru. Ir pro saulės miražą tarsi matau fata morgana: tie pirštai liečia gitaros stygas. Gal man vaidenasi?

Bet girdžiu vėjelio tolyn nešamus garsus, itališkus dainos žodžius „ti amo ti... amo... ti voglio ti... voglio...“ (liet. „tave myliu, tave... tavęs geidžiu, tavęs...“). Vienas vaikinų virpina gitaros stygas ir duoda dainos toną, kiti pritaria. Ir taip gerą valandą, geras dvi, tris valandas.

Keista, nes kai kurios dainos man puikiai pažįstamos.

Tik tada ateina į galvą mintis – juk Italijoje mokslo metų atidarymas. Juk rugsėjis jau įpusėjo, nors saulė kaitina. Pirmasis pasilabinimas su mokykla, su mokytoja po pandemijos. Šiek tiek baimės ir įtampos, kad galbūt kažkas vėl sustabdys įprastą pamokų ritmą. Tačiau vėliau – ramybė, atsipalaidavimas. Nes viskas savo vietoje. Vadinasi, „rugsėjo 1-oji“ įvyko kaip įprasta. Tai reiškia, jog draugų būrelis keliauja prie jūros, susėda ant dekelio, dainuoja.

Keista, nes kai kurios dainos man puikiai pažįstamos. Tai šeštojo, septintojo, devintojo dešimtmečio San Remo festivalio repertuaras. Iš kur šiuos tekstus mintinai žino šių dienų Italijos licėjų jaunimas? Hm...

Bet man neduoda ramybės tiesiog svaiginantys aromatai. Iš pradžių lyg ir primena man puikiai pažįstamą naujausių „Prada. Milano. Iris“ kvepalų aromatą. Ne, vis dėlto greičiau atnaujintą prancūzo Olivier Pescheux itališką „Eros Versace“. Bet jis kur kas smarkiau agrumuotas – sustiprintais vaismedžių žiedų prieskoniais – šalavijų, pačiulių, vanilės aromatais. O gal tai vis dėlto Kaprio „Cartusia“? Juk jokio prancūziško prieskonio netoleruojantis naminės laboratorijos kvapas kitus mados konkurentus sumušė švaraus kūno konceptu? Gal...

Ne, tikrai nebūtina šiandien laiką leisti šalia podiumų.

Kol mano atmintis keliauja prabangiais Kaprio skersgatviais tarp milžiniškų storažievių citrinų, kabančių ant išsiraičiusių citrinmedžių kamienų lyg kokie žaisliukai ant Kalėdų eglutės, kol mintimis žvalgausi į Imperatoriaus Augusto giardini (liet. sodus), iš kurių atsiveria vaizdas į vokiečių magnato Alfredo Kruppo laiptelius, iškaltus tiesiog kalne, man rūpi perprasti šių metų „Moda Uomo“ – vyrų mados stiliaus paslaptis.

Ne, tikrai nebūtina šiandien laiką leisti šalia podiumų. Šventine nuotaika dvelkiantys maschio italiano (liet. italų vyrai) licėjaus mokinukai septyniolikmečiai, aštuoniolikmečiai čia pat, ant dekelio Romos priemiesčio paplūdimyje švelnų rugsėjį tarsi ant mados takelio atskleidžia naujausias stilingo gyvenimo tendencijas.

Kaip bebūtų keista, man, mados žmogui, pirmiausia krinta į akį ne baltų ir juodų capi firmati (liet. garsių mados namų) marškinėlių Swarovski dekoras ir aukso grafika, ne marškinėlių rankovių atvartai, o veido estetika. Ji tokia ryški, tipiškai itališka, vadinasi, pernelyg atidžiai išpuoselėta, bet vis dėlto itin spontaniška, natūrali. Kažkuriame rugsėjo mėnesio vyrų mados žurnale skaičiau, kad šiandien vaikinai kur kas rečiau lankosi pas barbiere (liet. barzdaskutys), kuris dar vakar buvo toks populiarus Italijoje.

Šiandien vyro veido estetika rūpinasi barber shoppas, savotiška kirpykla, kurioje vaikinų veidas ne mažiau nei moters paklūsta masažo kremų estetikai, barzdelės (it. pizzetto), ūsų linijos modeliavimui. Anksčiau tokioje įstaigoje apsilankydavo, tarkime, kas dešimtas Italijos vaikinas, o šiandien – kas antras. Anksčiau barzdaskučiui licėjaus mokinys palikdavo 15–20 eurų, o šiandien – be 40 eurų pas specialistą jis net nesirodo.

Apie dailius specialiai kosmetikos centre išpešiotus ir suformuotus antakius esu rašiusi savo knygoje „Stilingi egoistai“. Taip pat ir pas asmeninį kirpyklos barbiere (liet. barzdaskutį) suformuotą šukuoseną, ūsų juostelę, kuri būdavo sutepama itališkuoju kosmetikos „krikštatėviu“ – „Proraso“ kremu, balzamu, želė, putomis. Dabar vaikinai renkasi rafinuotesnę priemonę – specialų minkštinantį ir dezinfekuojantį balzamą „Bullfrog“.

Bet italų jaunimas nebūtų avangarde, jei anksčiau už kitus nepritaikytų savo stiliuje kokios nors provokuojančios naujienos. Paplūdimio fata morga (liet. saulės miražas) man sufleruoja, jog tarp kosmetikos padailintų antakių, barzdelės, ūsų linijos matau kažką naujo. Mano akys tikrai neapgauna – po juoda blakstienų linija, kurią visi Viduržemio jūros (it. Il maschio mediterraneo) vyrai yra ir šiaip „gavę dovanų“ iš gamtos, matau lengvai paryškintą dar vieną juodą liniją. Lyg ir lengvai pakoreguotas pavargusių akių efektas, suteikiantis veidui ypatingos romantikos, bohemiškumo. Ypač jis tinka grupelei cantautore (liet. dainuojamoji poezija) vaikinų, pajūryje ant smėliuko pasitiesusių dekelį lyg kokie klajokliai, pritariančių gitaros garsams. Vaizdas – tikras saldus miražas.

Ne, negalėčiau pasakyti, jog vienas licėjaus vaikinas man dailesnis už kitus. Juk įprasta pasiduoti svajonėms žvelgiant į gražesnį veidą, dailesnį kūną, tobulus veido bruožus.

Juk būtent tokiems – tobulų veido bruožų ir kūno formų vaikinams mūsų laikais būdavo pavyduliaujama.

Ko jau ko šiandien ant podiumo nereikia, tai nuglaistyto grožio.

Bet mada nestovi vietoje. Pasaulyje viskas keičiasi ir būtent Italijoje tai itin akivaizdu. Čia, bangų fone, taip gerai matoma, jog laimi ne grožis, o unikalumas. Kitaip tariant, kaip sakė „Gucci“ mados namų dizaineris Alessandro Michele, šių laikų podiumas domina tik tada, kai jis provokuoja. Vienų garsiausių pasaulio mados namų meno vadovas, „sutramdęs“ pasaulinio lygio „antiestetikos“ skandalą, kurį sukėlė modelis – armėnų tautybės mergina, grožio ir estetikos kanonus apvertė aukštyn kojomis. Ko jau ko šiandien ant podiumo nereikia, tai nuglaistyto grožio.

Mados terminais tai vadinama stilingumu. Tik išskirtinis veidas laikomas stilingu. Štai kad ir gitaros stygas laibais pirštais braukiantis vaikinukas su ilga sruoga ant įdegusio nostalgiško veido. Ant kaklo jis dėvi pailgintą žaižaruojantį saulėje ciondolo (liet. pakabutį), kuris toks neįprastas ant baltų mokyklai skirtų marškinėlių.

Ką pasakytų apie šių dienų Italijos vaikinų stilių homofobai. Kaip puiku, kad šie vaikinai – mokinukai gyvena laisvės šalyje Italijoje.

Istorija apie „Gucci“ mados podiumu pražingsniavusį modelį – armėnų tautybės 23 metų merginą Armine Harutyunyan sudrumstė mados pasaulio kasdienybę. Kažkam ji, Armine, pasirodžiusi „Gucci“ fotosesijoje, su milžiniškais antakiais ir smailu vyrišku smakru pasirodė netinkamu modeliu. Vienas Turkijos TV kanalas net ėmė merginą parodijuoti, kaip itin bjauraus veido moterį.

Internetas prapliupo keiksmais – juk ji baisi, siaubinga, tai vyras ar moteris? Kaip gali toks mostro (liet. monstras, pabaisa) pristatyti naujausią drabužių kolekciją, aksesuarų dekorą fotosesijoje? Nejaugi pasaulyje nebėra gražių moterų?

View this post on Instagram

????????????????

A post shared by Armina ???????? (@deararmine) on

Bet „Gucci“ nebūtų „Gucci“. Armėnė tapo garsi, ji užlipo ant pjedestalo panašiai kaip dešimto dešimtmečio top modelis, nes taip panoro „Gucci“ meno direktorius Alessandro Michele. Ji tapo tokia garsi, jog merginos atvaizdas atsidūrė ant milžiniško daugiabučio Neapolyje sienos. O paskui prasidėjo vienas po kito užsakymai…

Jos akys, gilus žvilgsnis, vyriškas santūrumas iš tiesų dvelkia unisex filosofija. Provokuojančia, griaunančia stereotipus. Tai ji labiausiai įsiutina homofobus.

Kiek daug moteriško garderobo detalių vyrų spintoje – štai dizaineris Gabriele Pasini sukūrė dvieilį švarką, margintą purkštuku iš balionėlio atliktu piešiniu. Damasto švarkas dvelkteli kažkuria epocha, karaliaus Liudviko laikais, bet dažai – absoliučiai ekologiški. Kolekcija ypatinga, limituota, švarkas – tik pagal užsakymą.

„Pisa Diamanti“ vyriškas žiedas – esu tikra, tai jis ant licėjaus vaikino piršto, švelniai liečiančio gitaros stygas, puikiai dera prie kito šių dienų dekoro – kūno tatuiruotės. Šiuolaikinis vyriškas žiedas privalo dvelkti amatininko laboratorija, asmenybe, teigia jo autorius italas Fabio Lisi, dirbantis kelių šimtmečių istoriją skaičiuojančiai auksakalių įmonei. Juvelyras, kuris puikiai išmano ne tik metalų poveikį vyro ir moters psichikai, bet ir šiuolaikinio dizaino poreikius. Beje, juvelyrikoje taip pat laimi unisex filosofija. Žiedai vienodai tinka ir vyrui, ir moteriai.

Būtent unisex įvaizdis šiandien reikalingas „Gucci“ mados namams. Ant dailių modelių, kaip Claudia Shiffer, Linda Evangelista, Naomi Campbell, Helena Christensen šių dienų „Gucci“ mada atrodytų absurdiškai. Šių mados ikonų laiku mada kraustėsi iš proto dėl kitų dalykų. Niekam nerūpėjo gaminti drabužius iš perdirbtų atliekų. Gamta buvo kitokia.

Bet Italijos licėjaus vaikinams tai nerūpi. Kas ką nori, tas tą tegul apie juos galvoja. Jie laimingi laisvai mąstančioje šalyje. Jiems patinka iššūkiai, todėl jie koja kojon keliauja pirmyn su mada.

Jie laimingi. Jie pradeda naujus mokslo metus. Kvepiantys švaros aromatais.

Dainuoja…

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs