Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Jurga Jurkevičienė iš Romos: neįkainojamos Lietuvos diplomatų Lozoraičių galantiškumo pamokos

Auksinis Romos mados kvadratas neretai baugina vitrinose eksponuojamų drabužių kainomis. Bet lietuvių keliautojų nepaliauju vedžioti Amžinojo miesto gatvėmis net pandemijos metu – virtualiai. Mano tikslas nėra gąsdinti. Atvirkščiai, į eleganciją siūlau išmokti pažvelgti kitaip. Ne, nebūtina traukti kredito kortelių, skubėti pirkti. Galbūt tik apsidairyti stebint italų poras, kai ką iš jų pasisavinti.
Jurga Jurkevičienė
Jurga Jurkevičienė / Asmeninio albumo nuotr.

Įsiklausyti, kaip persimeta keliais žodžiais itališkai su butiko konsultantu. Stilingai, grakščiai, tarsi pozuotų prieš slaptą kino kamerą.
Man pačiai susikurti savąjį poros stilių Romoje buvo paprasčiau. Tarsi ekrane žvelgiant į elegancija įkvepiančių diplomato Stasio Lozoraičio ir jo žmonos Danielos duetą nereikėjo ieškoti tobulesnių pavyzdžių.

Prieš ketvirtį amžiaus atvykusi į Romą neretai pasijusdavau keistai. Atviromis akimis ir visa esybe įkvėpdama oro gatvėje negalėjau atsižavėti italų poromis – elegantiškomis moterimis ir galantiškais vyrais. Keisčiausia buvo tai, kad nemačiau jokio puošnumo, išorinio spindesio, demonstratyvių susikabinimų rankomis ir apsikabinimų, egzaltuotų bučinių, bet vis dėlto – kažkas buvo kitaip. Nieko kito netroškau, kaip kuo greičiau atidurti prieš veidrodį ir pasitikrinti, kur klystu aš, kaip aš atrodau poroje kitiems, iš šalies. Bet kuria kaina svajojau išmokti gyventi kaip jie. Fonas buvo puikus, nes kiekvienas gestas čia, Romoje, atrodė pilnas pasitenkinimo, kažkokios aukštesnės jėgos sukeltos aistros. Tai mane kerėjo.

Bet kuria kaina svajojau išmokti gyventi kaip jie.

Su lietuviais mados ir gastronomijos avantiūristais žingsniuojame pagrindine Romos mados arterija – Condotti gatve. Iš pirmo žvilgsnio – gatvė kaip gatvė. Šiek tiek panaši į Niujorko 5 Aveniu, Paryžiaus Place Vendome. Pilna maišeliais apsikabinėjusių riešus žmonių ir kitokių, tarsi iš kitos epochos sklandančių aromatų. Sustoję Auksinio mados kvadrato širdyje – Ispanijos aikštėje tarsi po truputį, lėtai praskleidžiame uždangą į šiek tiek kitokį, nutolusį nuo pilkos kasdienybės pasaulį.

Aristokratiškas rosso Valentino (liet. Valentino raudona) – aukščiausios mums gerai pažįstamos elegancijos alsavimas su neginčijamu praeities prieskoniu – čia pat šalia, Mignanellio aikštėje.

Kiekvienas Romos mados skersgatvis, nors aš pati jam suteikiau Auksinio mados kvadrato vardą, vis dėlto yra kitoks nei Milane. Lyg kažkas į tviskančio balto marmuro rūmą būtų specialiai įstatęs sutrūnijusias kirvarpų suėstas duris, bet atveriamas aukso rankena. Nes Romoje ir tik čia butikų duris varstančios moterys, jų kavalieriai – visai kiti.

Arklių mėšlo ir kepamų kaštainių, prabangių kvepalų, kavos ir konditerijos aromatai lyg netyčia ištrina anksčiau išmoktas elegancijos klišes, sukeldami visiškai naujus, neįprastus, ne visiems iš karto suvokiamus pojūčius. Dar nepravėrus nė vieno butiko durų, neišgirdus intymaus, bet nepataikaujančio „Emilio Pucci“, „Missoni“, „Ermanno Scervino“, „Fendi“ mados butikų konsultanto klausimo – desiderano, signori? (liet. pageidaujate, ponai?) pasijuntame lyg po padidinamuoju stiklu. Ir tai yra pirmas mūsų fantastiškas neįkainojamas pojūtis.

Prabangus pasaulis, į kurį įžengus nepasijusti svetimu pakankamai sunku, tarsi provokuoja. Kai kuriuos sunervina, bet įkvepia, priverčia nerimauti. Kaip kažkada prieš tris dešimtmečius atvykusią į Romą erzindavo mane. Tai visiškai žmogiškas jausmas, jei esi nors šiek tiek jautresnis, pastabesnis už kitus.

Kai kurie netrunka pastebėti ir ne visiems patinka, kad yra tarsi skenuojami, atidžiai lyg aidas tyloje vertinami. Tarsi būtų įrašinėjamas mūsų balsas, mūsų kūno formų siluetas įbrėžiamas miesto istorijoje. Mūsų laikysena, stovėsena, veido mimika, šypsena. Viskas taip smarkiai sureikšminama, tarsi kiekviena detalė būtų unikali.

Sugebėjimas atsakyti į klausimą, o ne apsimesti, kad neišgirdai, vertas tūkstančių eurų. Kur kas daugiau, nei nevisai tobulos kūno formos. Ir patys netrukus pastebime, kad tarp butikų klientų manekeniškai tobulų nėra. Nors moterys čia traukia žvilgsnį primenančiomis smėlio laikrodį kūno linijomis, lyg marmuro skulptūros išskaptuotais sėdmenimis ir dekoltė, o vyrai – įdegusiais riešais ir meistriškai atraitotais rankogaliais, pabrėžtinai tvarkingais manikiūrais, preciziškos barzdelės (it. pizzetto) grafika. Tarsi kokie iš praėjusio šimtmečio nužengę dendžiai. Tam tikru specifiniu judesiu mokantys susimesti švarko skvernus, paduoti savo porai ranką. Lyg partneriai šokių aikštelėje, užmaskuojantys vienas kito klaidą. Ne tik butiko kabinoje besimatuojant. Taip pat kavos bare, praveriant kavinės duris, lipant iš Condotti gatvės trinkelėmis atbildėjusios karietaitės.

Dažnai tie – patraukliausi, sukeliantys ir mums geismą pasitikrinti savo atvaizdą modernaus, bet su retro prieskoniu interjero fone kabančiame aukso veidrodyje – pusamžiai vyrai ir moterys. Su laiko žymėmis plaukuose ir veiduose, rankų odoje. Kaip keista, tačiau būtent šie ženklai suteikia išskirtinumo, nes atrodo tikri, nesumeluoti, ne iš plastiko, be implantų.

Kaip tik tokie du gyvenimo partneriai, kuriuos likimas man suteikė galimybę pažinti, buvo Lozoraičių pora.

Kaip tik tokie du gyvenimo partneriai, kuriuos likimas man suteikė galimybę pažinti, buvo Lozoraičių pora. Šio keisto miesto fone jie atrodė tarsi iš kino juostos nužengę kibirkščiuojantys aistrą ir eleganciją aktoriai.

Kaip tik jautriems, nesavanaudiškiems ir visą gyvenimą plazdantiems jaunyste skirta puikybės pilna Roma. Smalsuoliams, kuriems reikia tikrosios prabangos, nesutalpinamos į žemiškus dalykus. Tokiems čia gera. Kaip gera buvo Lozoraičiams, mano gyvenimo mokytojams. Kaip gera man.

Šiame Amžinojo miesto fone šiandien lyg vakar matau išskirtinio šarmo lietuvį diplomatą Stasį Lozoraitį jaunesnįjį ir Genujos aristokratę – italę. Tai tas neįprastas variantas, kai poroje vyras – lietuvis, moteris – italė. Vyras – beveik dviem dešimtmečiais vyresnis, ji – visa savo esybe skleidžianti savo titulo didybę – „esu žmona“.

Aukštosios mados ateljė drabužiu vilkinti ponia Daniela, moteris, kokias anksčiau esu mačiusi tik kino filmuose. Čia, Romoje, jas vadina labai konkrečiu terminu donna di classe (liet. kilminga, aristokratiška, itin elegantiška moteris). Ši italė įdėmiu žvilgsniu nuo pirmos dienos stebėjo ir vertino mane. Nes esu lietuvė, kaip ir jos vyras, kaip ir ypatinga elegancija Romoje išsiskyrę jos uošviai.

Aš pati Romoje iš karto nesupratau to nuolat girdimo classe (liet. aristokratiškumo ženklas) termino reikšmės, kol neatsidūriau tokių kaip ambasadoriaus žmona kompanijoje. Aukštosios mados savaitės prezentacijoje Romos Grand Hotel St. Regis viešbučio veidrodžių salėje, pirmoje eilėje, tarp kitų diplomatų ir jų damų. Ponia Daniela panoro, kad jos pakvietimu į aukštosios mados savaitės pristatymą Romos Gran Hotel St. Regis pasinaudočiau aš, kad atsidurčiau pirmoje eilėje, tarp įvairių odos spalvų, tautybių, amžiaus diplomatų. Man tai atrodė lyg savo identiteto pasitikrinimas veidrodyje. Tikrąja to žodžio prasme aukso veidrodžių salėje be ilgesnių paaiškinimų tapo akivaizdu, kad tai – kitokių, nei man įprasta vakarėliuose, kilmingų aristokratų aplinka.

Man tai atrodė lyg savo identiteto pasitikrinimas veidrodyje.

Pirmąkart į Po gatvėje esantį kolonijinio stiliaus rūmą – Lozoraičių namus – patekusi pasijutau panašiai kaip žmonės, su kuriais po Romos prabangos gatves šiandien keliauju aš. Likimas visada lėmė keistus dalykus – asmenys, su kuriais pokalbis iš karto pavykdavo, iš mano gyvenimo pasitraukdavo labai greitai. O pirmojo susitikimo metu įsižiebęs konfliktas ne kartą sulipdė daugelio metų ryšiui.

Geni.com nuotrauka/Daniela Lozoraitis
Geni.com nuotrauka/Daniela Lozoraitis

Kai iki Lietuvos Vilties prezidento iškeliavimo anapilin tą lemtingą birželį buvo likę vos keli mėnesiai, atvykome į Po gatvę susitarę su Daniela interviu. Susitikimas tapo dar viena mano gyvenimo drama, kai panorėjau prasmegti skradžiai žemėn. Vos paskambinę į metalo vartų skambutį išgirdome milžiniškus lojančius šunis. Man, tuo metu išgyvenusiai patologišką šunų baimę, tai reiškė, jog jokia kaina pro šiuos vartus neisiu. Arba ambasadoriaus žmonai savo augintinius teks saugiai uždaryti.

Kaip bebūtų keista, ji, išdidžioji ponia Daniela, įvykdė visus iš Lietuvos atvykusių žurnalistų reikalavimus. Bet neslėpė ir pykčio. Esu tikra, kad būtent taip natūraliai išsprogusios jos emocijos visiems laikams sucementavo mūsų ryšį. Man ji priminė pačią mane. Atsidūrusi nuostabiame Lozoraičių sode tada dar negalėjau įsivaizduoti, jog tokių išauklėtų šunų, kurie sustingdavo mirties pozoje nuo vieno ambasadoriaus žmonos žvilgsnio, aš daugiau niekada gyvenime nesutiksiu. Kad būtent šie namai išgydys ne vieną mano baimę. Kad tai – lemtingi namai, tikrasis gyvenimo universitetas. Bet aš negalėjau to žinoti, todėl tyliai išklausiau piktai išrėžtą moralą: „Jei esate nepasiruošę, kalbėsimės trumpai.“

Buvome pasiruošę, oho... dar ir kaip.

Buvome pasiruošę, oho... dar ir kaip. Kol vyko interviu gardenijų aromatais, man tada dar visai nepažįstamais kvapais, svaiginančiame sode, viena ausimi klausiau nirštančių šunų bandymą išsprukti pro duris. Ir jų šeimininkės elgesį. Tačiau atsitiko keistas dalykas. Mano liguista baimė ją tarsi įpareigojo, kažkaip tapome už kitus, nuolankius ir egzaltuotai malonius įdomesni, nes privertėme ją, diplomato žmoną, paklusti mums.

Aš stebėjau elegantišką balto šifono palaidinę, po kuria ritmingai kilnojosi aukšta didinga krūtinė. Dailiai sumestas klostes, suveržtas juodo trumpo odos sijono talijos diržu. Pamenu, mane nustebino apnuoginti saulėje įdegę keliai, beveik bekulniai šeštojo dešimtmečio Jacqueline Kennedy stiliaus bateliai su metalo sagtimi priekyje ir dailiai krintančios pečius siekiančios kaštoninės garbanos. Lygūs lyg stiklas skruostikauliai, migdolinės akys, mistiškas, tarsi fatališkas, bet staiga užsidegantis žvilgsnis. Dieviškas panašumas į Italijos grožio ikoną aktorę Sophią Loren, tąkart pamaniau.

Galiausiai ponios Danielos veidą nutvieskė šypsena, kai suskambo tas pats spengiantis metalo vartų skambutis ir sode tiesiai priešais mus pasirodė pats ambasadorius.

Dabar man neatrodo keistai, o tąkart nustebau išgirdusi ne itin švelnią ambasadoriaus battuta (liet. kandžią repliką): „Daniela, juk sakei, kad interviu neužtruks ilgai, – ironiškai nusišypsojęs itin raiškia kalba prašneko ambasadorius Stasys Lozoraitis. – Matau, tau patinka tie žurnalistai. Tavo numatytas laikas lyg ir senokai baigėsi.“

Nepaliaujama karo padėtis tarp Romos vyrų ir moterų.

Nepaliaujama karo padėtis tarp Romos vyrų ir moterų. Tarsi jiems kitoks bendravimo būdas būtų neįsivaizduojamas, nuobodus, nevertas jų buvimo kartu. Šis karas vyksta nuolat, visur ir visada, bet kokiame socialiniame sluoksnyje. Tam tikra batalijos forma, amžinas provokavimas. Ir taip, rodos, neišsenka kandžių replikų skrynelė, per daugelį metų saugiai įmontuota partnerių smegenyse. Joje – viso pasaulio išmintis, išsilavinimas, žodynas visomis pasaulio kalbomis.

O kad mes nesijaustume lyg pašaliniai žiūrovai, buvome taip pat įtraukti į žodžių dvikovą. Ambasadoriui pasiteiravus, kur dingo mylimiausi šunys, ponia Daniela atšovė: „Štai ši žurnalistė liepė man uždaryti ne tik šunis, bet ir katinus, o dabar tikriausiai privalėsime išgaudyti dar ir uodus. Juk jų čia pilna.“ Ir piktai juokdamasi pliaukštelėjo delnais sau virš galvos.

Nežinau, kodėl mes buvome būtent ta pora, kuri niekada dėl jos replikų neįsižeidėme.

Nežinau, kodėl mes buvome būtent ta pora, kuri niekada dėl jos replikų neįsižeidėme. Manau, dėl visko kalta mus apsvaiginusi Lozoraičių poros elegancija. Tai ji įkvėpdavo, įpareigodavo. Dailus ir didingas Stasio Lozoraičio portamento (liet. stotas), pašnekovus pasitempti verčiančios manieros, sodrus žemas balsas. Žvelgiant į tamsiai pilkos armaniškos spalvos eilutę, juodu kaklaraiščiu suveržtus sniego baltumo marškinius, juodus stilingus akinius įsivaizduodavau mano mėgstamą Romos aktorių Alberto Sordi, kuriam Amžinasis miestas suteikė galant'uomo (liet. galantiškiausio vyro) titulą.

Mūsų mados maršruto su lietuvių keliautojais pabaiga visuomet būna ten – Romos Auksinio mados kvadrato „Alberto Sordi“ stiklo ir baltojo marmuro galerijoje. Tokioje vietoje, kurioje nesunku suprasti, kas yra tikroji italų vyro (it. maschio italiano) elegancija.

Ambasadorius tąkart buvo atsargus, juk atstovavome Lietuvos spaudą, jis nebuvo tikras, kokios provokacijos iš mūsų laukti. O vėliau ne kartą būtent mums tekdavo išklausyti Danielos priekaištus dėl ne visai teisingai faktus interpretavusių kolegų. Ir mes jų tyliai klausydavomės.

Antano Sutkaus nuotr., 1992 m., iš LR ambasados Romoje archyvo./Daniela ir Stasys Lozoraičiai
Antano Sutkaus nuotr., 1992 m., iš LR ambasados Romoje archyvo./Daniela ir Stasys Lozoraičiai

Bet man buvo svarbūs kiti dalykai. Šiuose namuose aš supratau, kad, kaip sako mano dievinamas aktorius ir Romos galant'uomo Alberto Sordi, – i signori si nasce (liet. aristokratais gimstama). Tikra tiesa. Juk Lozoraičių šeimos genealoginiame medyje visi vyrai – stulbinantys išskirtinai dailiu stotu, mokėjimu galantiškai elgtis su savo moterimis. Stasys Lozoraitis vyresnysis garsėjo ne tik kaip puikus diplomatas, jo elegancija Romoje netrukus buvo įvertinta diplomatinių susitikimų metu. Tad Stasiui jaunesniajam nereikėjo mokytis galantiškumo paslapčių keliaujant po pasaulį į aukštuomenės palikuonių granturą (liet. pažintinė kelionė).

Mums Lozoračiai suteikė išskirtinę teisę mokytis.

Mums Lozoračiai suteikė išskirtinę teisę mokytis. Ne tik mums, bet ir mūsų vaikams. Savo palikuonių jie nesusilaukė, nes, kaip minėjo ponia Daniela, Stasys ir ji buvo taip susižavėję vienas kitu, jog net nepastebėjo, kaip prabėgo jaunystė.

Aristokratiškos moters pamokos Romoje ne visada buvo švelnios ir draugiškos. Atsidūrusi Lozoraičių namuose rengiamose diplomatinėse vakarienėse visada būdavome pasitempę. O neretai pasijusdavome ir tikroje mėsmalėje. Kartą ponia Daniela visų akivaizdoje išsijuokė iš mūsų, kai aperityvo metu lūkuriuojant vieno iš vėluojančių ambasadorių atsisuko į mus ir atvirai paklausė: „Esate išalkę?“

Kaip bebūtume puikiai išauklėti mūsų šeimose, koks bebūtų puikus mūsų iš anksto nuosekliai apgalvotas garderobas, vis dėlto prašovėme pro šalį. Kaip gi mes galime būti išalkę? Na, ką jūs... Purtėme galvas.

Visas diplomatinis korpusas smagiai nusijuokė iš dviejų iš gėdos raustančių posovietinės valstybės žurnalistų.

Visas diplomatinis korpusas smagiai nusijuokė iš dviejų iš gėdos raustančių posovietinės valstybės žurnalistų – į Lozoraičių diplomatinę vakarienę, vajė, jie atėjo jau pavalgę.

Buvome alkani. Tačiau negalėjome žinoti, kad aristokratiškoje aplinkoje auklėjimas geriausiai atsiskleidžia prie stalo. Būti išalkusiam – tai ne gėdos, o pagarbos šeimininkei ženklas.

Būti išalkusiam – tai ne gėdos, o pagarbos šeimininkei ženklas.

Dar viena Po gatvėje įgyta pamoka: už nenuoširdumą mokestis dvigubas. Vakarienė mums padarė didelį įspūdi. Buvo patiekiama lyg prabangiausiame restorane, itin gardi. Valgėme, gyrėme šeimininkę, ir ponia Daniela jau nebepiktai iš mūsų juokėsi. Šią ir dar ne vieną pamokų Romoje giliai į atmintį įrašė galantiškoji aristokratų Lozoraičių šeima.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų