Visi valstybinėse ir privačiose įmonėse dirbantys italai per Kalėdas vežasi į namus vadovų dovaną – il cesto (liet. pintinę). Ir patys visą gruodžio mėnesį ruošia savo pintinę, kurią įteiks per Kalėdų pietus savo tėvams, giminėms, draugams.
Įdomu ir netikėta panaršius po istoriją atrasti, jog ši tradicija gimė ne mūsų laikais ir net ne prieš šimtą metų. Pintinės tradicija pirmą kartą atsirado Senovės Romos laikais. Iš stiprių aštrių ilgų palmių lapų būdavo nupinama itin tvirta cesto (liet. pintinė). Į tokią pintinę buvo patogu sudėti daugybę sunkių daiktų.
Tradicija į pintinę dėti maisto produktus gimė metų pabaigoje, vadinamųjų saturnalijų metu, tarp 17–23 gruodžio, kai planeta laukia trumpiausios metų dienos. Tuo metu Senovės romiečiai melsdavosi savo pagoniškiesiems dievams ir aukodavo dievui Saturnui.
Jei teko matyti kino juostą apie Antikos Romą, togomis ir himatijais su purpuro juostomis vilkintys romiečiai melsdavosi įvairiose Senovės Romos vietose. Viena jų buvo Romos Panteonas. Vienas nuostabiausių Antikos laikų šedevrų iki šių dienų stūkso gražiausioje miesto dalyje pačiame senamiesčio centre, tarsi kokia skraidanti lėkštė nutūpęs tarp Amžinojo miesto Renesanso ir Baroko laikų architektūros ir fontanų.
Pagoniškieji maldos namai – Panteonas buvo pastatytas 27 – 25 metais prieš Kristų. Šiandien lankydamiesi Romos Panteone matome raudonų plytų pastatą su fasadą laikančiomis balto akmens kolonomis, trikampiu frontonu, kuriame Antikos laikais buvo meistriškai įmontuota skulptūrinė grupė iš juodos bronzos.
O dabar frantonas – nuogas ir baltas, iš akyto Romos akmens travertino. O bronza atsidūrė Vatikano Švento Petro bazilikoje, iš jos skulptorius Gianas Lorenzo Berninis nuliejo unikalų baroko šedevrą San Pietro bazilikos baldakimą su keturiomis įvijomis kolonomis.
Jei įžengsime į Panteono vidų aplankyti garsenybių tapytojo Raffaello, Romos karalienės Margheritos ir Romos Karaliaus Vittorio Emanuele II ir jo sūnaus Umberto I kapo sarkofagų, mus apsvaigins milžiniška taisyklingo 43,5 metro skersmens skritulio erdvė.
Pakelkime galvą į erdvę juosiančią tarsi kepurę kupolą, pamatysime tarsi rozetes išskaptuotą geometrinę stogo tekstūrą. Kupolo centre apakins atsiverianti 9 metrų skersmens skylė, pro kurią plyksteli saulės spinduliai. Būtent ši skylė simbolizuoja pagoniškų maldos namų filosofiją: pagonys melsdavosi ne Kristui, žvelgdami į altorių, o Pagoniškiems dievams – Saturnui, Plutonui, Neptūnui, Jupiteriui ir kitiems.
Vargu, ar žinojote, jog Antikos laikais net pliaupiant liūčiai, pro Panteono stogą ant besimeldžiančiųjų lietus nelydavo. Ar žinote, kodėl? Kur paslaptis?
Ji tikrai yra – lietus nepasiekdavo grindų, nes Panteono centre nuolat degdavo tūkstančiai žvakių. Būtent todėl lietaus vanduo nespėjęs pasiekti grindų išgaruodavo.
Saturnalijų metu Senovės romiečiai į Panteoną gabendavo visų savo metų auką – pilną geriausių savo surinktų produktų pintinę, tikėdami, jog, jei jie paaukos Dievams, šie visus metus užtikrins gyvenimo pilnatvę, vaisingumą, gerą derlių, apsaugos nuo gamtos stichijų ir kitų nelaimių.
Kuo daugiau Senovės romėnai prikraudavo gėrybių į pintinę, tuo sotesni ir turtingesni turėjo būti ateinantys metai. Antikos laikais būdavo įprasta į pintinę dėti alyvuoges, džiovintas figas, grūdines kultūras, duoną. Dovana atrodydavo ir itin estetiškai. Romėnai mokėjo dailiai apipinti pintinę lauro lapais, kaip šlovės simboliu.
Šiandien Panteone nebedega tūkstančiai žvakių, o pagonybės pastate dabar jau meldžiasi katalikai, išpažįstantys krikščionybės religiją. Ir jei lyja Romoje lietus, lašai tykšta tiesiog ant Panteono grindų mozaikos, nes žvakių niekas nebedegina.
Šių metų Kalėdų išvakarės bus kitokios. Juk išgyvename žiaurų pandemijos karantino laiką. Anksčiau kaip švento Petro Bazilikoje ir kitose Romos popiežiškose bazilikose, taip ir Panteone vykdavo Piemenėlių mišios, kurios šįmet, Italijos premjero reikalavimu, bus gerokai paankstintos.
Šiandien romiečiai jau nebegabena savo pintinių į Panteoną, tačiau tradicija dovanoti ir tikėti, jog tai, ką duosi kitiems, sugrįš atgal, vis dėlto išliko iki šių dienų. Tik produktų, dedamų į pintines, sąrašas šiek tiek pakito.
Jei romiečiams neužtenka laiko per saturnalijas patiems sudėlioti produktų į pintinės, dailias dovanų pintines galima įsigyti prekybos centre arba bet kuriame Italijos bare. Kainos įvairios. Nuo 30 – 500 eurų.
Produktų simbolika tik dalinai liko panaši į Antikos laikų. Turtą ir pinigus, kurie reikalingi visiems, pintinėje simbolizuoja celofane dailiai supakuoti ir kaspinėliais surišti itališkieji lęšiai. Kiekvienas Italijos regionas augina lęšius, tačiau teritoriniu DOC (Denominazione Origine Controllata) kokybės ženklu nominuojami ne visi. Vieni garsiausių ir prestižiškiausių – Umbrijos Castelluccio slėnio lęšiai, kurių 500 g maišelis kainuoja apie 10 eurų.
Pintinėje negali pritrūkti alkoholinių gėrimų. Taip pat brangaus kokybiško alyvuogių aliejaus, dėžutės kavos. Dailiai supakuotų saldumynų, iškeptų pagal senoviškus regioninius receptus, šokoladinės prakartėlės. Taip pat džiovintų vaisių – riešutais įdaryti prabangių džiovintų figų.
Tačiau svarbiausias produktas cesto (liet. pintinėje) yra Kalėdų pyragas su canditi (liet. džiovintais vaisiais) panettone. Jo kaina smarkiai svyruoja.
Kiekvienos save gerbiančios šeimos Romoje reikalas dar prieš mėnesį iki Kalėdų užsisakyti pasticceria (liet. konditerijos laboratorijoje) iškeptą specialiai jums panettone.
Su išskirtinai jums sukurtu įdaru – šokoladu ir figomis, miško uogų marmeladu, konditeriniu Neapolio kremu, šokoladu ir kriaušių džemu.
Pyrago su džiovintais vaisiais ir uogomis skoniai iš tiesų smarkiai skiriasi nuo tų, kuriuos įsigyjame jau gatavus, gražiai supakuotus.
Tokio kilogramą sveriančio panettone (liet. Kalėdų pyragas) kaina siekia 25 eurus.
Malonu šį pyragą prapjauti prie Kalėdų pietų stalo kartu su visa šeima. Dėkoti už metus, kokie jie bebūtų. Ir džiaugtis, kad gimė mūsų išganytojas Jėzus.
