Žvelgdama į jo neįtikėtinus personažus dažnai užduodu mintyse klausimą: „Kodėl mus mokė būti gerais, sąžiningais, užuot mokę meluoti?“.
XXX
Meluoti – blefuoti, į gyvenimą žvelgti paviršutiniškai, nekankinant savęs abejonėmis: „O gal man stinga žinių, gal kiti geriau išmano, gal nesu pakankamai pasiruošęs“. Niekas manęs nemokė nieko nebijoti, bet kuria kaina veržiantis pirmyn.
Adriano herojus italų režisierių Pippolo ir Franco Castellano kino juostoje „Asso“ – „Tūzas“ rankoje laiko kortas. Būgnų devyniukė, kryžių trejukė, širdžių dvejukė. Bet jo veido išraiškoje pralaimėjimo nesimato. Kiti kortuojantys prie stalo, žvelgdami į priešininko akis, tiki, kad jo rankoje – vieni tūzai. Adrianas blefuoja. Ir, žinoma, laimi.
Kaskart žvelgdama į šią puikią kino juostą, joje Adriano partnerė – erotiškoji kino aktorė Edwige Fenech, statau save akistaton – štai, ko man gyvenime visada trūko – sugebėjimo blefuoti.
Klausau Lietuvoje radijo laidos – kalba italas Gian Luca. Ir taip smagiai „raito“ žodžius lietuviškai, taip dėlioja žodžių galūnes, tyčia painiodamas moterišką ir vyrišką gimines, tokį rodo Lietuvos Bronkso žodyną, kad net ausys linksta. Talentas. Tarp visų „bliamba“, „belenkaip“ ir dar daugybės iš italų kalbos verstinių lietuviškų išsireiškimų, kurių bagažą italas emigravęs į Lietuvą susidėliojo, žinoma, šeimoje, įsiterpia ir profesionalus požiūris į itališką virtuvę. Koks nors Lietuvos universiteto filologas, profesorius, visą gyvenimą mokęs studentus kalbėti taisyklingai, iš pavydo pirštus nusigraužtų.
Bet Lietuvos universiteto profesorius nėra gyvenęs Italijoje, nežino, kad viskas Gian Luca kalboje, panašiai kaip Adreano Celentano „Asso“ (liet. Tūzo) herojaus, yra meistriškai užkoduota, suvaidinta. Nes jei italas lietuviškai kalbėtų taisyklingai, argi daugybei itališko vyro trokštančių moteriškių būtų įdomu klausytis? Tuo tarpu unikali šeimyniška kalba personažui suteikia paprastumo, jis – toks mielas, liaudies vaikas. Visai kaip mes. Savas. Ne, ne arogantiškas ateivis. Mūsiškis.
Komplimentai, Gian Luca.
Jei italas lietuviškai kalbėtų taisyklingai, argi daugybei itališko vyro trokštančių moteriškių būtų įdomu klausytis?
Yra Italijoje tokia TV laida „Soliti ignoti“ (liet. Atspėk slaptą personažą). Kaskart žvelgdama į dalyvius, kurių įdentitetą privalo atspėti vedančiojo – italų TV Rai I kanalo žvaigždės Amadeus svečias, galvoju – ar čia viskas taip natūraliai suvaidinta? Kad nė neįtartum, kad scenarijus iš anksto surežisuotas. Žaidžiama stambiais pinigais. Nevalia, kad TV žiūrovai bent kiek įtartų, kad svečias iš anksto žino, kuris personažas yra „užkoduoto“ svečio giminaitis.
Kartą vienoje Lietuvos TV laidoje bandomaisiais triušiais tapome ir mes. LNK TV laidoje privalėjome pasidalinti patirtimi apie sveiką maitinimą. Aš netgi pasisiūliau pademonstruoti, kaip teisingai nulupti, supjaustyti, paruošti carpaccio (liet. marinuotą citrinoje ir aliejuje) artišoką. Diskusija vyko tarp dietologų, legendinio kulinarinės laidos vedančiojo Roberto, eilinių vartotojų, maisto blogerių, mūsų su Pauliumi – alyvuogių aliejaus žinovų.
Bėda tik ta, kad šalia mums tekusios misijos pakomentuoti nekaloringas salotas privalėjome įterpti savo nuomonę apie Robertą, kuriam vieną savaitę svoris dvidešimt kilogramų priauga, kitą – krinta. Šalia sėdinti moteriškė – laidos viešnia, eilinė vartotoja – graudžiai pasakojo istoriją, kaip ji serganti diabetu ir saujom ryjanti vaistus, nes negalinti atsilaikyti nuo pagundos kasdien suvalgyti po visą kilogramą saldainių.
Vedančiosios reikalas buvo provokuoti, kelti žiūrovų aistrą, didinti laidos reitingus. Puiku.
Bėda tik ta, kad mes su Pauliumi to nesupratom. Man tiesiog širdis krauju apsipylė iš gailesčio diabetu sergančiai moteriškei, Paulius dėstė savo per ketvirtį amžiaus Italijoje sukauptą sveiko gyvenimo patirtį. Vedančioji, tiesa, retai į Paulių – šį laidos kompetenciją keliantį personažą – kreipdavosi, tarsi bijodama apsijuokti. Vėliau tik supratome, kam jai apskritai mūsų reikėjo.
Po laidos atsidūrę rūbinėje išgirdome, jog už „diabeto“ diagnozę ir saldainius TV laidoje dalyvavusiai moteriškei buvo sumokėta, Robertui – savaime suprantama, taip pat. Sumokėta už puikią vaidybą. Už blefavimą.
Tad ir lietuviai, kaip Adriano Celentano „Asso“ vaidina puikiai. Bėda tik ta, kad vieną kartą pagautas ir identifikuotas daugiau nebemeluosi. Nes niekas tavimi netikės. Išmintis už pinigus bus demaskuota, nes yla visada išlenda iš maišo. O gal ir ne?... Vis dėlto, kurį laiką gyvenimas gali rutuliotis puikiai.
Stoviu priešais veidrodį ir mokausi blefuoti, pasitikėti savimi, nesuklysti
Stoviu priešais veidrodį ir mokausi blefuoti, pasitikėti savimi, nesuklysti. O gal ir to net nereikia. Juk viskas priklauso nuo publikos, kuri tavęs klauso, nuo jos išsilavinimo, intelekto. Priešais Adriano – meistriški kortuotojai, priešais „diabetu“ sergančią moteriškę – TV žiūrovai, priešais Gian Luca – radijo klausytojai, priešais mane – mano žiūrovai ir skaitytojai.
Negaliu atsidžiaugti – pagaliau Lietuvoje prasidėjo kokybiško tyro alyvuogių aliejaus bumas. Kur tik pažvelgsi – visi nori tik kokybiško brangaus alyvuogių aliejaus. Aha... O kiek gudrių sutuoktinių vieną nemigos naktį Lietuvoje ima ir sukuria partnerei greitą planelį: „Nuo šiol, mielasis, varysim aliejaus biznį“.
Hmm... Kiek metų kalbėta, kiek pravesta Lietuvoje edukacinių renginių, prirašyta straipsnių, pravesta degustacijų, tyro alyvuogių aliejaus kursų, mokyklų, įteikta diplomų. Dešimt metų investuota Italijoje, kad išleistum receptų su alyvuogių aliejumi knygą Lietuvai. Nuolat ieškant naujausios informacijos, kasdien Italijoje namuose gaminant, vartojant tik aukščiausios kokybės produktą, investuojant, juk jis – brangus, derinant, lyginant, dalyvaujant konkursuose.
Kvailystė. Yra kitoks būdas. Koks? Ogi paklauskite Adriano Celentano „Tūzo“ herojaus. Be baimės, be abejonių, be netikrumo. Bet su veido išraiška – „man ant jūsų nusispjauti“. Nes juk mūsų Lietuvoje yra tokia griežta tvirta… kontrolė.
Tiesa, ji visada mano tėvynėje buvo. Net tada, kai aš prieš trisdešimt metų dirbau Kauno Adelės Šiaučiūnaitės „Apatinio trikotažo“ fabrikėlyje. Kai dideli „Asso“ tūzai, kurių pavardes iki šiol prisimenu, ir ne tik aš, bet ir mūsų gastronominių kelionių svečiai dar šiandien pasakoja, kaip iš „Silvos“ fabriko paslapčia būdavo vežamos prekės. Kaip dideli Tūzai lagaminais pinigėlius imdavo.
Bet kontrolė tikrai buvo – nes per fabriko mikrofoną kaip kokioje koncentracijos stovykloje nuolat pranešdavo keleto vargšių moterėlių – siuvėjų pavardes – tų, kurios „ant savęs“ išsinešdavo užsivikusios keletą kelnaičių, apatinukų. Jos būdavo viešai linksniuojamos susirinkimuose, gaudavo bausmes ir raudonuodavo prieš kolektyvą iš gėdos.
Man – dailės dirbtuvių drabužių dizainerei – taip pat būdavo dovanojami sportiniai kostiumai, aksomo rietimai, chalatai. Gražūs, prabangūs, brangūs. Nuo minties, kaip teks juos per „praėjimą“ išsinešti, man atsivėrė žaizda skrandyje. Kol nesuradau išeities – mano viršininkei sumokėsiu kostiumėlio savikainą – ji išneš. Perduos fabrikėlio parduotuvei. Aš išeisiu tuščiomis rankomis per „praėjimą“, įeisiu į parduotuvę iš kitos pusės ir gausiu savo nusipirktas prekes. Būsiu sumokėjusi, nepavogusi. Koks palengvėjimas... Pradėjau iš naujo naktimis miegoti. Žaizdos pradėjo gyti. Mano viršininkei nuo mano plano net širdis iš džiaugsmo apsąlo.
Bet apie ką aš čia...
A, aliejus... Mano gyvenimo amžinasis partneris, mano misija, mano apsireiškimas, mano sveikatos svarbiausias vaistas ir maistas. Viso gyvenimo patirties šaltinis. Mano šeimos sveikata.
Stebiu Julę TV laidoje – ji moko atpažinti kokybišką aliejų, nuo prasto. Jos aliejus – ispaniškas, su vietoje – gimtoje Lietuvoje – užklijuota etikete. Julės išmoktos tyro alyvuogių aliejaus Lietuvoje pamokos – visai neblogai ištransliuojamos. Lyg mokykloje moteris atsakinėja puikiai. Rodo, kaip ragauti, degustuoti. Komplimentai.
Indelis mėlynas, spalva – nesvarbi. Bet... kokiu tikslu, Jule... į degustacinį indelį dar įberiate druskos, prieš pabadant „ciabatta“ duonos minkštimu į jame supiltą šlakelį aliejaus?
Dvejetas, mokinuke, supainiojote eigą.
Aliejaus gamintojai pirmąjį išspaustą naujo derliaus lašą irgi panašiai degustuoja. Tik štai pirmiausia duona yra paskrudinama, paskui ant duonos liejamas šlakelis aliejaus, tik po to stambia druska apibarstoma. Ir tik tada naudojama druska, kai duona yra sciapo (liet. nesūdyta).
A… bet gal vėl aš nesupratau... „Asso“ triuko. Dirbdama Lietuvos restoranuose pastebėjau, jog neretai vidutinio aliejaus kokybę šefai „užmušinėja“ susikurdami savo aliejaus mišinį – „česnakinį“ arba „citrininį“ aliejų, todėl panašiai kaip TV laidoje pila ne iš butelio, kuriame aliejaus kokybę saugo brangus hermetiškas tarsi konjako kamštis, o iš ąsotėlio. Ąsotėlyje aliejaus jau ne skaisčiai žalias, bet šlykščiai rusvas, primenantis sansa arba saulėgrąžų, skirtas tik kepimui, oksiduotas. Bet... pagardintas priedais uždengiančiais prastą skonį.
Ką dar galima neišprususiam vartotojui pasiūlyti?
Julės aliejus – dar butelyje. Neoksiduotas. Etiketė graži. Bet ant plombyro ledų lietuvė nerekomenduoja jo pilti, geriau paskaninti druska, kaip šefai skanina citrinomis, česnakais ir kitais prieskoniais. Kam ta druska? Atsakymą supratote greičiau už mane. Ką dar galima neišprususiam vartotojui pasiūlyti? Gražių vaizdų iš Ispanijos. Kaip alyvuogės renkamos, plaunamos, kaip trykšta graži žolės atspalvio srovė.
Bėda tik ta, kad tai neturi nieko bendra su Julės pasakojimu. Kartumas? Pikantiškumas? Nuo ko jis priklauso. A... kosėjame.
Mano mielasis gyvenimo partneri, kurio vardas – Tyras.... Tu esi toks intelektualus produktas, kurio greitai nesuprasime. Kiek dar bus mūsų gyvenime „Tūzų“, darančių greitą verslą iš tavęs? Nežinau.
TV laidoje ant tirštos sriubos tekanti aliejaus srovė – panaši į rudą bespalvį riebalą. Ar gali TYRAS būti bespalvis? Vaizdas nupurto dar nepajutus aromato.
Blefuokime... Kaip Adriano Celentano „Asso“. Bet ir jis, vis dėlto, priėjo liepto galą.
