Nesvarbu, kad šiandien Italijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, pas močiutę, pas mamą, pas tetą ar kitus giminaičius sutrumpėjo stalai. Kad prie stalo nebesėdėsime dvidešimt ir daugiau žmonių, kad kai kurios močiutės, gyvenančios toli nuo savo atžalų šįmet Kalėdas sutiks vienos.
Šie metai įeis į istoriją, kaip vieni liūdniausių, nusinešusių milijonų žmonių gyvybes.
Tačiau Kalėdos yra Kalėdos, ir tiems, kurie išliko, tiesiog būtina džiaugtis, dėkojant likimui, nes esame už kitus laimingesni. O kaip sako pasaulinio maisto maniakai – italai – nėra didesnio malonumo už maisto gaminimą. Juolab šventėms.
Tiesa, šįmet prie stalo – viskas kitaip. Italijoje mamoms ir močiutėms nebereikia skaičiuoti dvidešimt porcijų ravioli in brodo (liet. raviolių sultinyje), prabangiosios šventinės lazanijos su kitokiais, kalėdiniais ingredientais – karališkomis krevetėmis ir Brontės pistacijomis. Nebereikia gaminti dvidešimt porcijų pastos paccheri (liet. petukai) su Parmos kumpiu ir artišokais bei mėtomis. Porcijų sumažės, tačiau lazanijos ir pastos ingredientai vis tiek išliks tie patys.
Nors širdyje mums vis tiek truputį graudu, kad mūsų vyno ūkio savininkui Fiorenzo, įsikūrusiam tarp Apeninų kalnų ir Tirėnų jūros savo prabangioje vyninėje, šįmet nebeteks sutikinėti dvidešimties ir daugiau svečių. Juk būtent jis kasmet prie stalo sodindavo mus tarp savo artimųjų. Nes būtent jis pjaudavo pieninį paršelį ir kepdavo jį ant grotelių krosnyje taip, kad traškėtų plona odelė, o visiems svečiams per barzdą riebalai varvėtų dar net neparagavus. Vien prisiminus pernykštes Kalėdas burnoje tampa gardu, o mintyse liko iš virtuvės sklindantis aromatas.
Mums truputį graudu, kad ūkininko žmonai Laurai šiandien nebereikia vyninėje iš virtuvės gabenti ką tik iš krosnies ištraukto abbacchio ( liet. avinėlio). Tokio minkštučio, su smulkiais kauliukais, tirpstančio burnoje, lyg sviestas.
Mums truputį gaila, kad ūkininkui Fiorenzo šįmet neteks išdėlioti ant stalo šimto butelių savo geriausio senesnio už Romą vyno „Giacche“, kuris per Kalėdas buvo atkemšamas artimiausiems žmonėms kaip didžiausias pagarbos ženklas. Kad mums neteks jo aromato derinti prie pirmapradžių Lacijaus regiono patiekalų, pagal tą pačią tradiciją ruošiamų per Kalėdas jau šimtus metų.
Mes neberagausime ūkininko žmonos Lauros visa dieną gamintų nuostabių carciofi alla romana (liet. artišokai romietiškai), nes tokį sultingumą galima išgauti tik kantriai ir ilgai, lėtai artišokų galvas troškinant vyno ir mėtų padaže.
Mes nelaižysime pirštelių ragaudami nuostabias šviežių pankolių, juodųjų alyvuogių ir raudonų Sicilijos apelsinų tarocco salotas su ką tik išspaustu tyru alyvuogių aliejumi.
Stalai sutrumpėjo, bet niekas neatims nei iš italų, nei iš mūsų, lietuvių, tikiu, ir entuziazmo pasigaminti mums patiems
Stalai sutrumpėjo, bet niekas neatims nei iš italų, nei iš mūsų, lietuvių, tikiu, ir entuziazmo pasigaminti mums patiems. Nesvarbu, dviems ar trims, svarbu, kad esame kartu. Niekas neatims džiaugsmo gaminti ir tikėti, jog maisto ruošimas kartu su savo artimuoju yra pats dieviškiausias meilės aktas.
Ir šįmet, Kalėdų pietų metu niekas neuždraus išvynioti iš traškaus celofano vieno nuostabiausių saldumynų, kuris gimė mieste, mokančiame švęsti Kalėdas kaip nė vienas kitas pasaulio miestas. Struffoli bokštas gimė Neapolyje, labiausiai ironija garsėjančioje Pietų Italijos sostinėje. Kas beatsitiktų, neapoliečiai niekada neprarado noro per Kalėdas žaisti savo loteriją – tombola. Kažkada ir mes vaikystėje dėliojome ant lentelės loto statinaites su skaičiais, įprasmindami kiekvieno jų reikšmę.
Būtent neapoliečių šventinį džiaugsmą simbolizuoja mūsų kūčiukus primenantis struffoli bokštas. Jis daugiausiai džiaugsmo suteikia vaikams. Argi ne dėl to, kad suteiktume laimės jiems, mes gyvename? Nes linksmas struffoli bokštas spinduliuoja vaikystę tarsi besisukanti karuselė. Nes yra spalvingas, aromatingas, pagamintas iš sveikų ingredientų.
Mes taip norėtume, kad jūs sugaištumėte kelias minutes laiko ir pasigamintumėte Neapolio Kalėdų simbolį – struffoli bokštą.
Struffoli napoletani – Neapolio struffoli
Ingredientai 4 asmenims:
- 0,5 kg miltų
- 3 kiaušiniai
- citrinos žievė
- 4 šaukštai cukraus
- žiupsnis druskos
- 30 g sviesto
- 2 šaukštai medaus
- saulėgrąžų arba palmių aliejus
Ant stalo supilkite miltus, viduje palikdami tuščią ertmę lyg ugnikalnio kraterį. Į „kraterio“ vidų įmuškite vieną po kito kiaušinius, smulkiai sutarkuokite nuplautos citrinos žievelę. Tuomet įberkite 2 šaukštus cukraus, įmeskite žiupsnį druskos, sudėkite kubeliais supjaustytą sviestą.
Imkite į rankas šakutę ir atsargiai maišykite visus „kreterio“ ingredientus, po truputį įsukdami ir miltus. Suformuokite ilgas juosteles. Pabarstykite stalą miltais, kad kočiojamos juostelės nepriliptų. Kai juostelės skersmuo – vieno centimetro, supjaustykite mažais kukuliais ir vėl nesmarkiai pamiltuokite.
Į puodą pilkite kepimui skirtą saulėgrąžų arba palmių aliejų ir smarkiai jį įkaitinkite. Panašiai kaip bulvių traškučius suberkite struffoli ir apskrudinkite. Išimkite kiaurasamčiu ant sugeriamojo popieriaus.
Kitame puode išlydykite medų ir suberkite dar 2 šaukštus cukraus. Įkaitinkite maišydami. Suberkite kukulius ir maišykite nukėlę nuo ugnies. Kiaurasamčiu išimkite medumi pasidengusius kukulius ant lėkštės, suformuokite bokštą, pabarstykite spalvingomis dekoracijomis.
Dar labiau Kalėdų pietų metu širdis apsals ragaujant milžinišką riešutinę plytą, kurią italai vadina torrone. Ji – visai minkštoje masėje arba trapenėje, šiek tiek kietesnėje. Tokią plytą galima suskaldyti ant stalo aštriu peiliu patiekiant.
Medaus masėje ištirpdyti riešutėliai – šioks toks pavojus dantims, tačiau jie taip primena vaikystėje dievintus griliažinius saldainius, kad net ir dantų negaila.
Kaštonų tortas – la torta delle castagne – tikras konditerijos šedevras. Unikalus su niekuo nepalyginamas šokolade išmirkytų kaštainių prieskonis. Šis tortas tiesa – sunkokas, užtenka vienos riekelės ir burnoje jau pernelyg saldu. Kaip ir nuo saldainiukų – fatti in casa (liet. gamintų namuose) močiutės arba mamos. Juos italai vadina tartuffo (liet. trumais).
Šokoladinis rąstas – tikras estetikos šedevras. Viduje pan di spagna (liet. biskvito) vyniotinis. Jo viduje – vaisiai ir uogos, žemuogės ir gervuogės. Vyniotinio sluoksniai pertepti Neapolio konditeriniu virtu kremu. Suvyniotas „rąstas“ dar apliejamas šokoladu ir papuošiamas pagal kiekvieno norą Kalėdų dekoracijomis. Pjaustai tokį vyniotinį ir prieš akis iškyla nuostabiausia vaikiška pasaka apie „Joniuką ir Grytutę“.
Būtent ši pasaka įkvėpė mūsų patiekalų knygą „Restorane Pas Jurgą ir Paulių“ , kurios receptus, kaip gražiausią kalėdinę dovaną, dovanojame jums.
Gaminkite, kurkite, svajokite ir mylėkite.
Linksmų ir dvasingų, skanių ir saldžių, Jums visiems, mielieji, Šventų Kalėdų.
