Ji žino kiekvieno viešbučio automobilių aikšteles „arklių girdymo“ stotelėse, kad ir Čekijos Moravijos miestuke Mikulove. Jai patinka oro vėsa ir visai kitoks nei jos gimtinės peizažas, kuriame jautresnė siela be vargo ima vėl kurti romaną. Nes šioje vietoje Europa tarsi skyla į dvi dalis.
Nes šioje vietoje Europa tarsi skyla į dvi dalis.
Kaip sako gestais kalbą įprasminantys temperamentingieji italai, atversdami plaštaką delnu į viršų, būtent šiame taške pasaulis pasikeičia – da cosi'a cosi' (liet. iš tokio į tokį).
Šeštadienio vakaras. Para keičiasi iš dienos į naktį. Didingų Moravijos pilių ir koplytėlių varpines įrėmina tokia ryški žalia kalvų spalva, tokia skaisti dangaus mėlynė, jog sunku patikėti, kad šis peizažas – ne iš vaikiškos pasakų knygelės.
Kol „Alfa Romeo 159“ po truputį vėsta ir kaupia jėgas kitos dienos kelio siurprizams, ekipažas mankština kojas. Ir atsiduoda panoramos palaimai – tai geriausiai nuovargį išsklaidanti psichoterapijos priemonė. Ir, žinoma, žvalgosi aplinkui, kas per metus pasikeitė.
Nors planetoje viskas smarkiai suvienodėjo, tapo kosmopolitiška, o tai reiškia, kad kiekvienoje valstybių, išlipus iš automobilio greitkelio stotelėje, galima užsisakyti espreso puodelį, vis dėlto ilgai skirtumų ieškoti nereikia.
Šeštadienio vakarą Mikulovo viešbučiai pilnutėliai. Mūsų mėgstamame tiesiog kairiame kelkraštyje stūksančiame „Zamecek“ – nė vienos laisvos vietos. Mes jau seniai nebenorime atsitiktinumų, ypač savaitgalį, todėl, per pirmąją kelionės dieną įveikę beveik pusantro tūkstančio kilometrų, esame ramūs – internetu užsisakėme nakvynę iš anksto. Šį kartą viešbutis – keli kilometrai už miesto. Jame – ir restoranas, tad pastatyto automobilio dėl vakarienės neketiname liesti.
Juk Čekijoje, skirtingai nei Italijoje, negalima vairuoti išgėrus net bokalą alaus, o jo esame smarkiai pasiilgę. Todėl nusiprausę po dušu išsiruošiame į viešbučio restoraną, ir čia mūsų laukia pirmasis siurprizas.
Kelionė visada pilna malonių ir nelabai staigmenų. „Zamecek“ ir visų aplinkinių Mikulovo viešbučių restoranuose mūsų laukdavo tai, apie ką svajodavome visus metus. Ne, ne vien žalios lyg specialiai paryškintos kalvos ir naktis pagaliau be kondicionieriaus, nuo kurio svilinančio ledinio šalčio jau visą mėnesį gelia kaulus.
Mūsų laukdavo bokalas šalto aukščiausios kokybės čekiško gėrimo ir pora tipinių Čekijos patiekalų: karšta garuojanti „Česnakova“ – sriuba su vienu didžiuliu aromatingu kukuliu iš kepenėlių, „Smaženij sir“ – duonos drožlėse keptas sūris, „Videnskij gulaš“ – troškintas jautienos guliašas su baltu kaip kreida batonu, Vienos šnicelis, panašus į Milano cotoletta milanese, su puikiai kaip nė vienoje kitoje valstybėje iškeptomis baltomis fri bulvytėmis, medaus tortas su grietinėle.
Mūsų laukdavo pažįstami kasmet vis nekintantys padavėjai – stambūs šešiasdešimtmečiai vyrai, plačiais kakavos spalvos džinsiniais marškiniais su didelėmis kišenėmis, baltomis rankomis iš po trumpų rankovių. Kalbantys tik čekų ir, geriausiu atveju, lenkų kalba. Tylūs ir susikaupę, kaip ir moterys, trumpai kirptais geltonais plaukais viešbučių recepcijose, neatitraukiančios žvilgsnio nuo kompiuterio, rimtu veidu paduodančios viešbučio raktą ir čekiškai nurodančios kambario numerį. Milano Kunderos apdainuota valstybė – niekada nesikeičianti, vis tokia pati, prie įvažiavimo į Mikulovą sutinkanti keliautojus milžinišku baltu įmantriu „Casino“ pastatu.
Mes pajusdavome svaiginantį džiaugsmą atsisėdę už šviesaus medžio traukinio interjerą primenančių stalų, žvelgdami į itin rimtų, be reikalo neplepančių ir nesišypsančių padavėjų veidus. Mes jausdavome neįtikėtiną malonumą žvelgdami į milžiniškas jų pinigines, prikabintas prie diržo tarsi revolverio apkaba. Džiaugdavomės ir žavėdavomės jų sugebėjimu atgabenti iš virtuvės patiekalus žaibo greitumu. Visus – sriubą, sūrius, guliašą, šnicelį – vienu metu. Ir nieko čia nepakeisi. Buvome tikri – sugebantys abiejose rankose išlaikyti gausybę alaus bokalų vienu metu, visas operacijas atliekantys preciziškai tiksliai padavėjai visada išdidžia veido išraiška – šios valstybės kultūros paveldas.
Bet kuriuo atveju, bet kuriame restorane mūsų išsvajoti patiekalai – visada aukščiausios kokybės. Jau ketvirtį amžiaus. Todėl juos valgome tik Moravijoje, kartą per metus, Mikulovo mieste.
Bet 2020 liepą sugrįžimas į Lietuvą atostogų – kitoks.
Bet 2020 liepą sugrįžimas į Lietuvą atostogų – kitoks. Tris mėnesius Romoje automobilis išstovėjo neliestas, neįveikęs nė vieno kilometro. Paprasčiau jį būtų buvę palikti Romoje ilsėtis ir ilgiau, o patiems už vos kelis eurus įsigyti bilietą į lėktuvą Roma–Vilnius ir po kelių valandų išsilaipinti Vilniaus oro uoste. Bet istorinis maršrutas Roma–Druskininkai – tai tarsi savotiškas gyvenimo prakeiksmas, savo potencijos perklausa. Nes tiesiog privalome provokuoti patys save. Pralėkti pusę Europos, išbandydami savo pačių fizines bei psichikos jėgas.
Kita vertus, ta kelionė – savotiška Europos inventorizacija, metraštis, dienoraštis.
Kita vertus, ta kelionė – savotiška Europos inventorizacija, metraštis, dienoraštis. Be jo vasara atrodytų nevisavertė. Išlipai iš lėktuvo oro uoste ir nieko nepamatei, nieko nesupratai, nežinai, kur link juda pasaulis.
Šįkart Mikulovo priemiesčio viešbučio restorane jaunas elegantiškas vaikinas, visai nepanašus į čekų padavėjus, pliaukštelėjo laminuotą meniu ant stalo. Ir angliškai atsakė į mano klausimus – nėra guliašo, nėra kepto sūrio, nėra „Česnakovos“ sriubos. Bet yra buffala, spageti carbonara, ravioliai, gelato. Ačiū.
Sakome ačiū jaunam vaikinui ir pakylame. Teks grįžti atgal keletą kilometrų į Mikulovą. Labai gaila, kad vėl neduosime atvangos „AlfaRomeo 159“ varikliui. Pirmyn, mieloji, vėl „ant arklių“, esame baisiai išalkę.
Už kelių kilometrų aptinkame tipinę kantri stiliaus karčemą. Ką gi, bandysime laimę čia. Galbūt čia valgo vietiniai? Dar neįėję pro duris klausiame padavėjos – turite „Smaženij sir“, „guliaš“. Linkteli galvą – taip, viską turime. Per ketvirtį valandos visi patiekalai garuoja ant stalo. Tradiciškai puikūs. Ir kainos – čekiškos.
Kasdieninis mūsų maršruto startas ankstų rytą – 6.30. Šįryt išjudėdami iš Romos Apijaus Latino kvartalo pamojavome kiekvienam mūsų kavos barui. Baristai blizgino minkštais šveitikliais dar ir dar kartą langus, prekystalius, stumdė kaip kasdien staliukus, jungė kavos aparatus, visa gatvė kvepėjo tarsi apnuodyta kokia droga (liet. kvaišalais) kavos aromatais.
Kažkodėl atsisveikinant su Roma kaskart sugelia širdį.
Kažkodėl atsisveikinant su Roma kaskart sugelia širdį. Šįryt – dar smarkiau. Ne, ne todėl, kad tiek daug visko išgyvenome. Tiesiog kiekvienąkart išvykstant atrodo, kad baristus, savo kvartalo sielą – keistuolį Emilio, elegantiškus kostiumuotus draudimo agentus, ir eilinius kvartalo gyventojus matome paskutinį kartą ir daugiau galbūt nesugrįšime. „Kur vykstat?“ – iš vakaro klausė pilstydama į taures penktadieninį gėrimą baro savininkė Sonja. „Į namus“ – atsakėme. Ir vėl tuo metu suabejojome: „O kurie gi tie namai mūsų?“
Pralekiame Romos Santa Rita bažnyčią mintimis paprašydami susisiekti su Aušros Vartų Marija Druskininkų Mergelės Marijos Škaplierietės bažnyčioje ir palinkėti fortūnos mūsų kelyje. Ji visada mus lydi.
Apeninų nugarkaulis greitkelyje šįmet kaip niekada ryškus, „AlfaRomeo 159“ posūkiuose prilimpa prie asfalto lanksčiai tarsi atgavusi jaunystę mergaitė. Dar niekada Italijos kilometrai nebuvo tokie lengvi, be jokių prastovų, prakaitavimo karštyje. Tokie tušti, beveik liūdni. Todėl kiek ilgiau sąmoningai užtrukome paskutinėje degalinėje Alpėse, užsisakę tiršto juodo espreso. Džiaugdamiesi vėsa, visai prie Austrijos sienos. Žvalgydamiesi į mūsų akiai neįprastas žalmarges karves, nes Romoje ir jos apylinkėse karvės yra baltos – tokia maremanų veislė. Užsukę aikštelėje į „Autogril“ tualetą atsisveikinome su jau penktą mėnesį mus lydinčiu aksesuaru – mascherina (liet. kauke). Ne, vis dėlto neišmetėme, aš ją įgrūdau į tolimiausią rankinės kampą.
Austrijos Alpėse tradiciškai pliaupė lietus ir jauniausiam ekipažo vairuotojui teko įtempti vadžias, kad aplenktų per balas tvarkingai lėtai dešiniąja puse plaukiančius automobilius austriškais numeriais.
Man šioje maršruto dalyje tenka kelio darbais garsėjanti vidurinioji dalis, iki Grazo likus keliems kilometrams. Iš kelio blokų suformuotos vingiuojančios sienelės, tuneliai, į kuriuos įlekiant reikia numesti greitį iki 100 kilometrų. Ir galiausiai – sustojimas degalinėje espreso.
Milžiniškas Austrijos greitkelio restoranas, preciziška tvarka, personalo moterys plačiais sijonais ir stambiomis blauzdomis. Jokio šurmulio. Kitokios manieros, kitokia stovėsena, elgesys su klientais pabrėžtinai mandagus. Mokamame tualete gauname kuponą kavai – puiku. Nes espreso kaina – įspūdinga, beveik 3 eurai. Estetika vilioja austriška konditerija – štrudelis, šokoladinis tortas. Bet... eksponuojami šaldytuve.
Jau keleri metai džiaugiamės, kad galime lanku apvažiuoti Vieną. Nepasiilgstame Vienos traffico (liet. eismo). Šeštadienio vakarą piko valandą, kai jėgos ir kantrybė jau išsekusios, stovėti kamštyje, kur nėra jokios šalikelės – jokio malonumo. Netrukus jau žavimės dieviškais saulėgrąžų laukais ir svajojame apie guliašą. Puiku, gavome jo. Kambaryje ant ežero kranto padedame galvą kelioms nakties valandoms.
Ankstyvą sekmadienį 6.30 Čekijos žolėje kaba vėsi rasa. Pirmą kartą po dviejų mėnesių prireikia megztuko. Rūkas tarsi kokioje stebuklų pasakoje, dar žalesnės kalvos, per miglose skęstančią pievą šokuojantys zuikiai ir stirnos, kurios tiek daug džiaugsmo kažkada sukeldavo dar mažiems vaikams. Ekipažas – jau įsiaitrinęs nuo tiršto kaip benzinas espreso, pasigaminto kambaryje elektriniu itališku kelionės kavinuku. Anksti keliaujantys viešbučio kaimynai, užuodę aštrų espreso kavos aromatą, neabejoja – Italija yra Italija, net Čekijoje. Kiti aromatai, kitas pasaulis.
Čekijos kelius įveikiame be vieno sustojimo. Keliai – tušti, lyg Romoje per pandemiją. Policija čia paprastai tyko degalinėse keliaujančių be tranzitinio lipduko. Bet šįkart nė vienos policijos mašinos nepamatėme. Ir štai jau – Lenkijos degalinė. Skrandis siunčia signalus – išsilaipiname pusryčių.
Bet degalinėje kvapai tokie, kad apetitas netrukus dingsta. Dešros, kiaušinių, lašinių – sunku suprasti, kieno, kokių patiekalų, kokių ingredientų, tik ne kavos baro. Ne ką tik iškeptų kaip Romos „La Giudecca“ mielinių cornetto (liet. ragelių), neapolietiškojo kremo su vanile, su žaliomis Brontės pistacijomis. Tiesa, cornetti vis dėlto matome po langeliu, išsirenkame su šokolado įdaru, bet vėliau paaiškėja, kad tik išoriškai jie primena itališkus, nes vidus – tuščias.
Aš, savo nelaimei, skirtingai nei espreso užsisakęs mano ekipažas, paprašau baltos kavos. Nešuosi ant stalo milžinišką kartono puodą. Mano vyrai juokiasi – Lenkijoje tau nereikia prašyti bolente (liet. verdančios) kavos, kaip Italijoje, nes čia ji visada dega. Puiku, tikrai verdanti, gurkšnoju mažais gurkšneliais, bet koks kiekis...
Sėdame prie stalo, ragelis jau seniai suvalgytas, o štai kava... Gurkšnoju ir stebiu, kaip prie gretimo stalo jauna lieknutė lenkaitė maitina iš milžiniškos lėkštės kiaušiniene savo mažametį berniuką. Vyras ir sūnelis – tokie panašūs, abu – trumpai kirpti, tarsi būtų be plaukų, bet nenuplikę, tiesiog tokia šukuosena. Visi trys avi guminėmis basutėmis, susegamomis lipdukais. Visi trys – sūnus, mama, vyras, sukerta po milžinišką lėkštę omleto. Ankstų rytą. Galvoju, ar jie neužmigs prie vairo? Bet tai ne mano reikalas.
Aš nemoku išmesti pinigų, gerbiu maistą, bet savo kavos niekaip nepajėgiu įveikti. Mano šeimyna sako, kad jiems net nesiūlyčiau, nes kava neturi su karvėmis nieko bendra. Palieku kartono pakuotę ant stalo.
Lenkija šįkart nervų nebando nei kelių remontu, nei įspaudomis tarsi traktoriaus vėžėmis, nei kelių piratais. Sąmoningai ją visada kertame sekmadienį, vengdami furų. Bet šįkart ekipažui nervus gadina mano kava – tenka kiekvienoje degalinėje sustoti į tualetą. O galiausiai iki Varšuvos likus keliems kilometrams, kai degalinių apskritai kelyje nėra, stoti šalikelėje.
Pagaliau McDonnaldas – mūsų pietūs. Burgerius valgome kartą per metus, už Varšuvos, nes tai patikimiausias maistas Lenkijoje. Šioje įstaigoje viskas technologizuota, laiko netenka gaišti. Personalas – su kaukėmis. Burgerių mėsa Lenkijoje tikrai nebloga.
Pagaliau pasirodo rodyklės – į Kauną. Širdis ima plakti smarkiau. Didiname greitį. Kertame Ogrodnikų teritorijoje kažkada buvusią muitinę, o šiandien čia... nuostabi įcementuota veja. Visi nutylame. Visi kaip vienas galvojame apie tą patį, apie tai, kiek čia ir kitose Europos muitinėse per ketvirtį amžiaus praleista mūsų laiko. Kas galėjo pagalvoti, kad pasaulis taip smarkiai pasikeis.
Bet tai neaptemdo džiaugsmo, nes prieš mus – Lietuva. Mūsų atžalos sakydavo – sustokite, reikia bučiuoti žemę. Šįkart išvydus tą žaliuojančią veją be muitinės, muitininkų ir nusidriekusių eilių tapo liūdna. Trūksta to paskutinio kantrybės išbandymo prieš įskrendant į Lazdijų, Seirijų, Leipalingio vingiuojančius keliukus, kuriuose lėkdavome beprotišku greičiu, įsivaizduodami, kaip mūsų laukia artimieji. Vėl lekiame, kol viename posūkių prie Šadžiūnų pamatome automobilį su nukrautu stiklainiais kapotu – mūsų išsvajotos voveraitės. Litro stiklainis – vos už 3 eurus. Fantastiška.
Litro stiklainis – vos už 3 eurus. Fantastiška.
Tvieskia saulė ne blogiau nei Italijoje – 27 laipsniai. Pralekiame Nemuno tiltą, gražiausią Druskininkų pastatą, anot draugų italų – mėlyną rusų cerkvę, ir mes jau savo svajonių namuose.
Vakarienė mamos namuose. Šaltibarščiai, baltoji mišrainė, voveraitės su karštomis bulvėmis, naujienos, apsikabinimai.
Padėka Druskininkų Mergelės Marijos Škaplierietės bažnyčiai, kurios bokštų kryžius kasdien matysime iš savo miegamojo lovos. Nusilenkimas ir padėka spindinčiai jau atnaujintai Aušros Vartų Marijai dešinėje bažnyčios navoje. Atvykome, madonna, grazie.
Ir vėl aušta rytas – mūsų atostogos prasideda.
7.30 lendame į maudymosi kostiumėlius, sportinius kostiumus ir bėgame aplink žaliuojantį Druskonį. Krentame į vėsų Vijūnėlio vandenį. O, kokia palaima, koks gaivumas. Romoje, Tirėnų jūroje, šiuo metu vandens temperatūra 22 laipsniai. Vijūnėlyje – kokie 18. Nuo ežero kyla nuostabus mistiškas rūkas. Baugu, siurrealu, įkvepia, atrodo, siela iššoks iš kūno. Aplink žmonių – nė gyvos dvasios. Tik žolę aršiai tarkuojantys traktoriukai. Pirmyn, atgal, ratu aplink save. Ir vėl žemyn, beveik į ežerą, tiesiog ant mūsų. Nors ta žolė jau seniai švariai nuskusta. Man kyla įtarimas, galbūt tiems traktoriukams tiesiog trūksta kompanijos.
Štai iš ežero vidurio stebiu kitą paklydėlį. Neabejoju, emigrantas. Jis viena akimi stebi mus, plaukiojančius rūke, paskui nusprendžia, jog reikėtų puodelio espreso. Štai ant ežero kranto simpatiška stūkso pilko medžio trobelė – kėdės, staliukai, panardinti į egzotiškų augalų džiungles. Kiek dekoracijų... Galbūt ir baras trobelėje yra? Bet kava čia nekvepia. Klebena duris. Matyt, ir jam, kaip mums ankstyvą rytą reikia espreso. Bet ant durų – spyna.
Jis liūdnai suka Druskonio ežero link, prie valtelių sėda ant suoliuko, kantriai lauks, kol kuris nors vienas Druskininkų espreso baras atvers duris. Galbūt tas, kitoje Čiurlionio gatvės pusėje ankstyviausias „Vero Caffe“. Melancholiškas vyriškis lauks kaip ir mes, kol Jokūbo ir Taikos gatvėje pakvips kavos aromatais. O gal mūsų gatvė ja niekada ir neprakvips?
Nes Druskininkų kvartale nėra Sonjos, nėra Emilio ir kostiumuotų draudimo vaikinų, kuriems reikia ankstyvojo espreso prie baro. Pasilabinimo alkūnėmis prieš darbo dieną, šurmulio, romietiškų kandžių battute (liet. replikų), vienas kito traukimo per dantį. Kuriems reikia aromato, kad pabustų, mąstytų pozityviai. Matyt, esu drogata (liet. priklausoma nuo kvaišalų). Be aromatų negaliu, mirštu.
Nerandu atsakymo, kodėl Italijoje barai atsidaro šeštą.
Nerandu atsakymo, kodėl Italijoje barai atsidaro šeštą. Ką veikia tuo metu druskininkiečiai, juk pakyla iš lovos anksti?
Ką pasakytų Romos baristai, jei nufilmuočiau vaizdą pro savo terasos langą – atostogautojus, o gal vietinius laiką leidžiančius kavos bare ne dėl espreso, o dėl Wi–Fi?
Neabejoju, Sonja, Emilio ir mano kvartalo kaimynai pasukinėtų prie smilkinio pirštą: „Ma sei matta, stai scherzando“ (liet. gal išsikraustei iš proto, juokauji?)
Argi ne kavos kultūra kosmopolitišką Europą padalina į dvi dalis. „Da cosi'a cosi“ (liet. iš tokios į tokią).
