Jei kokia nors transporto priemone pavyks nusileisti Italijoje ir kovo 8-osios rytą užsuksite į bet kurį Romos miesto kavos barą, atsakymą gausite greitai.
XXX
Saldus rytas tą dieną nebus vienodai saldus kaip kasdien. Jis bus daug saldesnis, daug aromatingesnis, malonesnis ir elegantiškesnis. Toks, kad iš pasitenkinimo apsals širdis. Nors gal ne visai. Nes kiekviena dailiosios lyties atstovė patirs ir įtampą. Juk pasitikrins, kiek yra svarbi – saldi saldžiausia – dolce dolcissima savo partneriui, ar visai nesaldi? Būti saldžia tik sau pačiai – neįdomu.
Italijoje sąvoka SALDUS – DOLCE labiau nei su cukrumi yra susijęs su…moterimi. Ir ne kas kitas, o maschio italiano (liet. italų vyras) šį žodį kartoja ypatingai. Mistiškai. Reikšmingai. Todėl pašnibždomis. Keistai sureikšmintai, lyg filmo sete, lyg Pietų Italijos vokalisto Tiromancino dainos „Sale, amore, vento“ videoklipe.
Saldžiai, kaip tai daro italų latin-lover iš Marcello Mastroiani, Romos Trevi fontano aikštelėje nufilmuotoje „La Dolce Vita“ scenoje, kai svaigsta kartu su gražuole baltaplauke Silvija.
Ar tikrai tik tokio grožio kaip nuostabioji švedė Anita Ekberg moteris galėjo suvaidinti „saldžiausios” Romos moters vaidmenį?
Nebūtinai. Dolce dolcissima skirtas nebūtinai gražiai moteriai. Net nesvarbu, kokios tautybės, kokio amžiaus, kokios odos spalvos. Aukštai, plonai, kaip šių dienų modeliai, ar išskirtinės septintojo dešimtmečio elegancijos dydžiais – 90-60-90. Tai visai nesvarbu. Kartais išorinis grožis būna toks banalus.
Kai italas kažkam nori papasakoti, kokią sutiko, išvydo, pastebėjo moterį, ne, nebūtinai įsimylėjo, tik pastebėjo, kai nori apie ją papasakoti, tarsi nutapyti jos portretą drobėje, išreikšti pačiomis ryškiausiomis spalvomis, kad atrodytų ypatinga, niekada neišgirsime žodžio – bella (liet. graži). Nes tik fonetiškai jis skamba melodingai.
Šis epitetas – pernelyg primityvus, pernelyg banalus, dažniau naudojamas kreipiantis į moterį buitiniu tikslu. Italas niekada nesakys ir kitos banalybės… kokia mergina protinga arba išmintinga (it. che saggia ragazza), norėdamas sureikšminti. Ir tai skamba formaliai.
Moteris, kuri varo iš proto, tuo pat metu yra ir patraukli, ir elegantiška, ilgai išliekanti atminty. Tokią moterį Italijos vyrai vadina DOLCE
Moteris, kuri varo iš proto, tuo pat metu yra ir patraukli, ir elegantiška, ilgai išliekanti atminty. Tai kalbėdamas apie išskirtinės elegancijos identifikavimą teigė Italijos dizaineris Re Giorgio – Karalius Giorgio Armani. Tokią moterį Italijos vyrai vadina DOLCE (liet. saldi). Dar labiau sureikšmindami, užmerkdami akis iš malonumo, tarsi apsvaigę kaip Marcello Mastroiani kino filme, nes juk tai, kas yra saldu – tuo pat metu sukelia pasitenkinimo jausmą, tarsi patenkinus geismą. Todėl šnibžda be paliovos – dolce dolcissima (liet. saldi, saldžiausioji).
Maldyvai, Tenerifė, Kenija, Zanzibaras ar kitas viliojantis pasaulio kampelis, net jei ten yra didžiausias malonumas būti vos pasibaigusios žiemos metu, niekada negalės pasiūlyti vieno paprasto, bet labai reikšmingo malonumo – ankstų rytą pusryčiauti kažkuriame jaukiame Romos centro – „La Dolce Vita“ kino juostoje įamžintame bare kartu su dolcissima (liet. saldžiausiąja). Ankstų rytą Auksinio mados kvadrato gatvelėje, Ispanijos arba Popolo aikštėje, kavinėje „Rosati“ arba priešingoje aikštės pusėje „Caffe’ Canova“, kurioje pusryčiaudavo visai netoliese Margutta gatvėje apsigyvenęs pats režisierius „La Dolce Vita“ (liet. „Saldaus gyvenimo“) autorius Federico Fellini su savo saldžiausia gyvenimo moterimi Giulietta Masina.
Iki sulaukdamas 73-ejų metų. Kai mirė režisierius – Giuliettos svajonių vyras – ji ištvėrė viena vos kelis mėnesius, pasivydama jį ten – al di la – anapus, kur tik kartu dviese gyvenimas galėjo būti toks dolce (liet. saldus) kaip Romoje.
Kodėl šis rytas bus ne eilinis? Nors barista piazza del Popolo – Liaudies aikštėje ir prie Trevi fontano šurmuliuojančiame bare – vis tas pats, gerai pažįstamas?
Del Popolo aikštėje iš liūtų nasrų trykšta šniokščiantis fontanas, Trevi fontano smaragdo vandeny šokinėja saulės zuikučiai, sklinda tikrų tikriausi „La Dolce Vita“ muzikos garsai. Solidaus amžiaus ilgaplaukis rūstus barista dvelkia miesto istorija, tuo tarpu visai jaunas dailiai antakius išsipešiojęs barmenas vienodai gerai sugeba išspausti tirštą tarsi nafta espresso iš Romą šiuo metu apsėdusios „Trombetta“ kavos pupelių ir tas tirštumas, standi putelė jau savaime puikiai ankstų rytą nuteikia. Tik šį rytą sklando kažkoks keistas, kitoks aromatas, kitokia elegancija, nepatyrusiai akiai suvokiama tik spontaniškai. Senbuviams, tuo tarpu, aišku, kas šiandien – ne taip.
Kovo 8-oji iš barų išgyvendins visus tradicinius ragelius, dar labiau visų Auksinio mados kvadrato puikiai gaminamą desertą tiramisu
Kovo 8-oji iš barų išgyvendins visus tradicinius ragelius, dar labiau visų Auksinio mados kvadrato puikiai gaminamą desertą tiramisu, jau apskriejusį visą pasaulį ir visų šeimininkių vienaip ar kitaip gaminamą. Ne, šįryt „Tiramisu“ liks baro šaldytuvuose, nes „Kelk mane į viršų“ – Tira (liet. kelk) – mi (liet. mane) – su (liet. į viršų) filosofija prie šios dienos nuotaikos visiškai netinka. Desertas susijęs su nuodėme, ne visai nekalta, nes gimęs Šiaurės Italijoje, šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai pagrindinė darbo jėga buvo vyrai. Kai buvo legalūs viešnamiai, o vyrai išėję iš jų sukdavo tiesiai į barą ir barista prašydavo: „Kelk mane į viršų“, kitaip tariant, padėk kažkaip atgauti jėgas.
Ne, desertas nėra toks vulgarus, kaip gali atrodyti, tačiau malonus tik ne Moters dieną, o tai reiškia, kad įprastus italų dievinamų kremų – saldžių dolce mascarpone ir kavoje sumirkytų „damų pirštelių“ kvapus keičia kiti.
Jautri nosis tądien taps dar jautresnė, nes užuos ir įvertins net menkiausias subtilybes, todėl nei jaunučio vaikino, nei solidaus „Borsalino“ fetro skrybėle už pusę tūkstančio eurų mūvinčio pono ankstų rytą nepriverstum ragelio kremo aromatą iškeisti ir į dar žemiškesnius skonius – kiaušinių, omleto, bekonų kvapus.
Itališkumas niekaip nesiejamas su panašiais kvapais, net žingsniuojant pusryčių metu iš „La Canova“ kavinės del Babuino gatve pro penkių žvaigždučių viešbutį „Hotel della Russie“. Tuo metu, kai viešbučio lauko sodelyje laiptuotose terasose su antikos skulptūromis pusryčiauja turistaujantis elitas. Net ten bekono kvapų nepajusite – toks itališkas Romos miesto diktatas – angliavandeniai, espresso ir... kai ypatinga proga, burbuliukai.
Jaunutis vaikinas nuogomis achilo sausgyslėmis taip grakščiai kasryt vilkintis madingomis kelnėmis išplatintais klubais ir faktūriško audinio taliją suveržiančiu švarku, šiandien itin susireikšminęs. Kiekviena jo garderobo detalė suteiks dienai šventiškumo, nors išoriškai jis neatrodo pasipuošęs. Ne, tik preciziškai sudėliojęs kiekvieną detalę, įskaitant kvapą gniaužiančią šukuoseną, menekenišką barzdelės žandikaulių liniją, kuri tarsi netyčia išryškina meistriškai ant kaklo suvyniotą plono mielių atspalvio „Brunello Cucinelli“ kašmyro šaliką, kurio galai tabaluoja pro suveržtą ant liemens pilko tvido švarką.
Tą ypatingą kovo dieną jis sėda prabangiausioje Popolo aikštės „La Canova“ kavinėje ir puikiai žino, kurį ragelį – su kremu, miško uogomis, ar šokoladu labiau už kitus mėgsta su juo šiandien pusryčiaujanti moteris. Ryšys – abipusis, nes ir jo mergina, ir mama, ir mylimiausioji nonna (liet. močiutė), nelygu, su kuria jis šįryt į savo mėgstamą Romos barą atvyko, mintinai žino jo – maschio (liet. vyro) gastronominius prioritetus.
Mylimiausia nonna (liet. močiutė), mamma (liet. motina), sorella (liet sesuo), ragazza (liet. mergina), fidanzata (liet. sužadėtinė), bambina (liet. dukra) šiandien – jo valioje. Jos žino, kad šiandien – vaišina jis. Svarbiausia – ne tai. Svarbu, kad jis jas visas pakylėja į šios dienos dimensiją, kiekvieną elementarų kreipinį paryškindamas dolce, dolcissima.
Ar gali mama, močiutė būti dolcissima? Žinoma, jei vertina jo pastangas, norą uscire (liet. praleisti laiką) kartu, jei ryšys tvirtas, ypatingas, šeimyniškas, juk būtent šios moterys formavo būsimo šeimos vyro – maschio – požiūrį į moterį, eleganciją, stilių, maisto pateikimą. Įskaitant Kovo 8-osios pusryčius.
Auksiniame mados kvadrate moterys žingsniuoja su skaisčiai geltonos spalvos „Mimosa“ medžio šakelių puokštėmis. Lauko barų staliukai skendi geltonuose pumpuruose. Gatvės prekeiviai už 1 eurą siūlo vienetines mimozų puokšteles
Kinematografiškoji Roma tą dieną bus skaisčiai geltonos spalvos, lyg Van Gogho „Saulėgrąžos“. Kur pažvelgsi – geltona, geltona, geltona. Auksiniame mados kvadrate moterys žingsniuoja su skaisčiai geltonos spalvos „Mimosa“ medžio šakelių puokštėmis. Lauko barų staliukai skendi geltonuose pumpuruose. Gatvės prekeiviai už 1 eurą siūlo vienetines mimozų puokšteles. Kokia smulkmena... Bet visi ją nori įsigyti. Nes ji sureikšmina moterų šventę. Geltona tai – saulė, meilė, muzika, elegancija, kinas. Pozityvumas.
Ant staliukų pusryčiams šiandien – ne, ne mielinis ragelis su Neapolio crema pasticcera, ne tiramisu, ne šimtalapio (it. Mille foglie) tortas. Geltonąjį kremą šiandien keičia kita tradicija – „Mimosa“ (tariama mimoza) tortas. Dieviškas lengvumas, dieviškas aromatas, išskirtinė estetika. Purumas, o tai reiškia, jog desertas – ne pernelyg minkštas, išsiliejantis, nei per kietas, būtent todėl valgomas tam tikru itališku principu, tarsi dolce al cucchiaio (liet. šaukšteliu).
Tortas – geltonas kaip mimozos medis, paviršius – tarsi pumpurais apibarstytas. Biskvito kubeliai – skaisčiai geltoni, nes spalva išgaunama ryškiais A kategorijos kiaušinių tryniais, o sluoksniai pertepti crema chantilly – kur kas šviesesnės geltonos spalvos, nes zabbaione (liet. kiaušiniai išplakti su cukrumi) dar maišomi su puria besvore plakta grietinėle. Kaip tokią išgauti? Štai kur paslaptis, kurią norėtų sužinoti kiekvienas, atsidūręs pusryčių bare su savo moterimi.
O kaip išgauti „Brunello Cucinelli“ kašmyro šalio, ištraukiamo pro sutuoktuvių žiedą, lengvumą? Ką su tuo kašmyro siūlu, su ta „Mimosos“ grietinėle reikia padaryti, kad jo, jos nejaustum ant kūno, skrandyje, kūno linijose, kad, atvirkščiai, pats ir pati taptum lengva tarsi plaukiantis debesėlis. Štai kur būties lengvumo, o gal La Dolce Vita fenomeno paslaptis.
Romos saldaus gyvenimo scenografijoje atitinkamai atrodo kiekviena moteris – draugė, mama, teta (it. zia), močiutė. Tą dieną – išskirtinai elegantiška. Toks scenarijus ir nieko čia nepakeisi. Taip jau – šimtas, ne – tūkstantis, du tūkstančiai metų. Nuo antikos laikų Romoje moteris – sureikšminta lyg deivė Afroditė.
Nuo antikos laikų Romoje moteris – sureikšminta lyg deivė Afroditė
Romoje taip lengva pasijusti kino seto dalimi, visai nebūtinai reikia būti antikos dievybe. Nei šių laikų žvaigžde Lady Gaga, kurią, panašiai, kaip F.Fellini filme „La Dolce Vita“ šiandien medžioja paparacai. Būtent ji – italų kilmės vokalistė šiuo metu užsimaskavusi po juodais saulės akiniais filmuojasi Romos senamiesčio gatvėse. Dramatiškoje „Gucci“ šeimos istorijoje, mados namų dizainerio Marizio Gucci žmonos – vyro žudikės vaidmeny, režisieriaus Scotto Ridley kino filme.
Kažin ar pavyks žvaigždei perteikti prabangaus „GG“ ženklo dramatizmą? Gyvenimo tragediją, prabangioje jachtoje užsimezgusią Patrizios Reggiani ir Maurizio Gucci meilės istoriją, džiaugsmą būti kartu, snibždėti dolce, dolcissima, vėliau – išdavystę ir tragišką mados magnato žūtį nuo moters užsakyto žudiko šūvio.
Nors saldus tortas „Mimosa“ „Gucci“ imperijoje, kurioje net gabalinis cukrus būdavo patiekiamas dviejų „GG“ formos (Guccio Gucci), ir taip patiekiamas iki šių dienų Milano Vittorio Emanuele stiklo galerijoje „Gucci“ kavinėje pusryčiams šios garsios šeimos namuose būdavo patiekiamas kasdien. Ir buvo pats saldžiausias – dolcissimo.
Ne, Roma nėra prisigėrusi tragedijos kaip florentietiškas „Gucci“, nespindi futurizmo atspalviais ir kaip nugludintas Las Vegas. Ji paslaptinga, dvelkia epochų istorija. Ją reikia suprasti, kartais susinervinti, kartais iškeikti, paskui atsiprašyti. Su Roma ryšys gali būti tik intelektualus. Nes pasijausti savu nėra taip paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Todėl ne kiekvienam pavyksta iš pirmo karto.
Bet pajusti nuotaiką suteikta laimė visiems. Susimąstyti, perkainoti vertybes, santykius su partneriu, partnere. Atsakyti į klausimą sau ir kitiems, kodėl kartais „Gucci“ pasauliui ištransliuota prabanga lusso sfrenato (liet. prabanga be stabdžių) tampa pernelyg saldi – troppo dolce. O viskas, kas per daug, prišaukia mirtį.
„Mimosa“ geltonas biskvitas irgi gali būti pernelyg saldus. Nieko nuostabaus. Jis – toks sudėtingas, jog ne visiems šefams pagaminti pavyksta.
Jei jo struktūroje trūksta harmonijos geltonąjį šedevrą „Mimosa“ konditeriai siunčia tiesiog į konteinerį. Jūsų akivaizdoje.
Ir tai gali atsitikti tik „La Dolce Vita“ mieste – Romoje . Nes ji toleruoja tik tai, kas tobula.
