– Jurga, kodėl svarbu pažinti save ir kas labiausiai trukdo tai padaryti?
– Man labai patinka mintis, kad kosmose žmogus yra mažas, bet kosmosas žmogaus viduje yra beribis. Jei neturime vidinių blokų, mūsų organizmas visokeriopai padeda mums nugyventi laimingą ir pilnavertį gyvenimą, išugdoma nuojauta, kurios klausydami sugebame tinkamai elgtis nežinomose situacijose. Nė vienas iš mūsų negimė būdamas suaugęs, o jautriu vaikystės ir paauglystės laikotarpiu ypač svarbu sulaukti palaikymo išreiškiant savo jausmus ir mintis.
Visi augame skirtingomis sąlygomis ir tai suformuoja mūsų asmenybę, esame labiau užsidarę savyje arba kaip tik atviresni pasauliui. Jei vaikystėje sulaukėme nemažai palaikymo, esame atviresni, geriau pažįstame save, nebijome prisistatyti pasauliui ir kitam žmogui. Tačiau jeigu vaiką kas nors nuolat kritikuoja, abejoja jo sugebėjimais, juokiasi iš jo jautrumo ar bara dėl neigiamų emocijų, vaikas taip gyvens ir toliau, neretai atsiribodamas nuo jo nepriėmusios aplinkos.
Taip pat žmonės dažnai turi įvairių pasąmonėje tūnančių blokų, apie kuriuos dažnai net nenutuokia.
– Papasakokite daugiau apie šiuos blokus.
– Bėda ta, kad jie savaime nedingsta ir praneša apie savo egzistavimą, kai žmogus jaučia susierzinimą ir kitas neigiamas emocijas, turi žemą savivertę. Tačiau juos galima judinti ir bandyti šalinti keičiant savo vidinę būseną. Tik kartais, jei ta būsena ypač slegianti, vienam tai padaryti gali būti pernelyg sudėtinga užduotis, todėl labai rekomenduoju išdrįsti paprašyti pagalbos: kreiptis į psichologą ir neatidėlioti savęs pažinimo proceso, kuris yra itin įdomus. Vien apsisprendimas tai padaryti jau yra žingsnis į priekį kovojant su vienu didžiausių saviraiškos priešų – baime atsiverti. Radus tinkamą specialistą (man tai pavyko ne iš pirmo karto), pokalbis su juo ilgainiui tampa ne gąsdinantis, o laukiamas ir atnešantis į gyvenimą pokyčių.
– Kaip atsikratyti kompleksų?
– Patikrintas ir geriausias būdas yra susidurti su savo baime ir kitomis neigiamomis emocijomis akis į akį, jas įvardyti, pabandyti išsiaiškinti jų priežastis. Psichologai tvirtina, kad žmogus pradeda keistis tada, kai tampa stebėtoju ir pradeda matyti tai, kas iš tikrųjų vyksta jo viduje. Žmogus turi atsakyti sau į klausimą, ar jo gyvenimo būdas yra paties pasirinktas ir padedantis siekti išsikeltų tikslų, ar kitų žmonių primestas, įsivaizduotas, visuomenės nustatytas.
Patartina aiškiai įvardyti savo mintis, jausmus ir patikrinti, ar jie neprieštarauja atliekamiems veiksmams: ar kasdienėje rutinoje nepamirštame svajonių, ar mūsų norai atitinka tikruosius vidinius poreikius. Neretai mes, paskendę rūpesčiuose, pamirštame iš naujo įvertinti savo veiklą, nekeliame esminių klausimų. Tačiau tai daryti niekada nebūna per vėlu. Tobulėjimo procesas vyksta nepriklausomai nuo mūsų norų. Nes mes visada keičiamės, atsiranda naujų poreikių, o kur dar kasdien kintanti aplinka. Manau, svarbiausia yra ne sutelkti visą dėmesį į galutinį rezultatą, bet stengtis pasimėgauti mokymosi procesu, džiaugtis kiekviena nauja diena, gyventi čia ir dabar.
– Kaip baimę ir kitus neigiamus jausmus paversti tobulėjimo priemone?
– Galvoju taip: jausmai ir mintys yra mano pasakojama istorija, o tikrasis „aš“ – pasakotojas (ši tema paliečiama dainoje „1:0 šviesa laimi“). Viskas priklauso nuo požiūrio. Anksčiau gyvenime įžvelgdavau begalę problemų. Paskui pradėjau suprasti, kad tai – tam tikros konfliktinės situacijos, susijusios su mano pačios vidumi, kuriame kovoja tarsi dvi Jurgos. Kita vertus, būtent išsprendusi savo vidinius konfliktus ir pasirinkusi tai, kas man atrodo teisinga, labiausiai pasistūmėdavau į priekį.
Ilgainiui supratau, kad yra du variantai: galiu pasimokyti iš konfliktinės situacijos ir prie to nebegrįžti arba neišmokti pamokos ir toliau suktis tame pačiame rate. Jei neigiamos emocijos kelia problemų, siūlyčiau susimąstyti, ko tos emocijos gali išmokyti, ką jos sako, iš kur jos kyla, ir tik tada stengtis jas pakeisti. Juk dažnai tokie jausmai skatina išeiti iš komforto zonos, parodo mūsų tikrą savijautą. Tai, kokie mes esame ir kokie norėtume būti, ne visada sutampa.
– Užsiminėte, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Gal galėtumėte paaiškinti išsamiau?
– Visa gyvenimo kokybė priklauso nuo požiūrio. Jei žmogui rūpi tik materialūs dalykai, jo gyvenimo tikslas bus turėti namą, daug pinigų, valdžios ir patirti kuo daugiau malonumų. Tačiau jei jis supranta, kad žmogus yra sudėtingas, ypatingai veikiantis organizmas, tuomet jis kreipia dėmesį ir į emocijas, psichologinę būseną, neneigia dvasiškumo, kuris padeda susitaikyti su tuo, kas nuo mūsų nepriklauso. Tai ypač svarbu, kai aplink tvyro nerimas.
Psichologas E.Laurinaitis kalbėjo apie tai, ką ir aš stengiuosi papasakoti. Visų pirma, reikia domėtis tuo, kas vyksta, tačiau tai daryti su saiku, neleisti informacijai paveikti emocinės būsenos. Visų antra, svarbu drastiškai nekeisti kasdienio gyvenimo. Ir galiausiai – stengtis, kad situacija pasikeistų į gera (juk galima ką nors nuvežti ar parvežti, ką nors priglausti). Judėkime nors ir mažais žingsneliais pirmyn, nepamirškime žmogiškumo ir kasdienės veiklos, nes tai padeda susigrąžinti ramybės jausmą, reikalingą ypač šiomis dienomis, kai vyksta karas.
– Visuomenėje padidėjo ne tik nerimas ir baimė, bet ir nepakantumas kitų žmonių savybėms. Ką su tuo daryti?
– Pirmiausia reikia duoti sau laiko, suprasti, kaip tu asmeniškai reaguoji į konkrečią situaciją, ko bijai, ant ko pyksti ir kodėl. Jei žmogus visą gyvenimą pasisakė už taiką ir prieš smurtą, o dabar linki kam nors liūdnos baigties, jis turėtų atidžiai pasižiūrėti į savo vidų ir nuspręsti, ar jis vis dar už taiką ir prieš smurtą. Agresija, mano supratimu, kyla dėl beviltiškumo jausmo, kuris aplanko, kai nieko negali pakeisti, nors ligi šiol atrodė, kad gyvenimą tvirtai laikai savo rankose. Svarbu žinoti savo vertybes ir moralinius principus, kurie padeda suvokti, kas yra agresija, kodėl ji atsiranda, ar mano pyktis kyla dėl aplinkos, ar tai yra su vidumi susiję dalykai. Kadangi tokie dalykai iškyla į paviršių, galima atidžiau į juos pasižiūrėti ir ieškoti sprendimo būdo. Man labai padeda išsikalbėjimas žmogui, kuriuo pasitikiu.
Jei labai neramu, baisu, o pyktis perauga į neapykantą, skatinčiau kreiptis į specialistą, kad būtų ramiau, kad jis patartų, kaip elgtis norint sugrįžti į meilės, empatijos ir atlaidumo būseną, kuriančią ir subalansuojančią ne tik vidinį, bet ir mus supantį išorinį pasaulį.
– „WoW University“ rengiamo Ateities įgūdžių kurso paskaitose mokote, kaip į kasdienybę susigrąžinti pozityvumą. Gal pasidalintumėte keliais patarimais?
– Jei, kaip sutarėme, viskas priklauso nuo požiūrio ir įgytos žinios padeda nusiraminti, žmogus ima suprasti, kad jis turi nugyventi kiekvieną savo naują dieną taip, kaip ir anksčiau. Reikėtų mažiau galvoti apie ateitį ir daryti viską, ką galime, dabar. Svarbiausia sutelkti dėmesį į tai, kaip gyvenu šiandien, neapleisti kasdienės veiklos, darbo, domėtis naujienomis, bet nesileisti į niūrius svarstymus.
Tikiu, kad mūsų šalyje žmonės, padedantys spręsti tokias situacijas, žino, ką daro: jie baigę atitinkamus mokslus, išmano tarptautinius santykius, politiką, teisę ir t. t. Jie gali kažką pakeisti, o mes turime palaikyti vienas kitą ir kaimynus morališkai, teikdami humanitarinę pagalbą, stengdamiesi suteikti ramybės jausmą ypač savo vaikams ir artimiesiems. Nepamiršdami, kad tai, kas kyla iš žmogaus vidaus, daro įtaką jo aplinkai. Todėl turime jausti taiką savo vidiniame pasaulyje. Kiek žinau, 15 val. Lietuvos laiku žmonės meldžiasi už taiką pasaulyje. Kiekvienas savo būdu. Stengiuosi to neužmiršti.
– Kaip su vaikais kalbėti apie karą?
– Manau, kad tai, kas ir kiek vaikams turi būti sakoma, labai priklauso nuo jų amžiaus. Vaikai yra kur kas jautresni neigiamai informacijai, todėl turime neperžengti tam tikros ribos, nepaskęsti nuolatiniame naujienų sraute. Geriau, kad vaikai reikalingą informaciją sužinotų iš šeimos narių, o ne nugirstų išsigandusių draugų pasakojimus ar prisižiūrėtų internete visokių vaizdų. Aš savo sūnui papasakojau, kas vyksta, išsakiau asmeninę nuomonę šiuo klausimu. Nepamirškime ir to, kad vaikų emocinė būklė priklauso nuo tėvų savijautos. Tėvai turėtų ieškoti tinkamų būdų, kaip suteikti ramybės jausmą visai šeimai, ir pradėti reikėtų nuo savęs.
– Ar vienas iš nusiraminimo būdų galėtų būti dienoraščio rašymas?
– Kai daugiau nei prieš dvejus metus kasdien rašiau dienoraštį, iš pradžių rašiau taip, kaip man atrodo. Tada pastebėjau, kad tas „kaip man atrodo“ skiriasi nuo to, kaip iš tikrųjų jaučiuosi, nes kartais susidaro įspūdis, kad aš rami, nors jaučiuosi visiškai priešingai. Būdavo, kad per dieną prisėdu ir tris kartus tam, kad išrašyčiau viską, kas susikaupė vidiniame pasaulyje. Tada kažkas viduje klikteli, tarsi atsikabina ir savijauta pasikeičia, nes neigiama emocija atliko savo darbą: aš ją išgirdau, išklausiau savo viduje šnabždantį nepasitenkinimą.
Dienoraščio rašymas yra geriausias būdas norint pasikalbėti su savimi ir priartėti prie vidinės tiesos. Kai kas nors neaišku, kai man negera, sėdu rašyti. Po rašymo būna žymiai geriau, fiziškai jaučiu, kaip palengvėja. Žinoma, per vieną dieną tai neįvyksta, bet labai rekomenduoju pabandyti. Ypač dabar, kai nerimas tapo neatskiriama kasdienybės dalimi. Ramybė slypi mūsų viduje, tik reikia noro atrasti sau tinkamą kelią jos link.
– Kodėl rašymas yra naudingas ir kodėl rekomenduojama dienoraštį rašyti ranka, ant popieriaus?
– Todėl, kad tokiu būdu struktūrizuojamas žmogaus mąstymas. Ir vėliau tai atsispindi kasdienėje veikloje. Be to, rašydami mes nuo visko atsitraukiame ir nebesitapatiname su savo mintimis ir jausmais, tad galime pamatyti objektyvesnį vaizdą.
Tam, kuris pasiryžo rašyti dienoraštį, pirmiausia patarčiau pagalvoti, ko jis siekia. Man, pavyzdžiui, tiesiog kildavo per daug minčių, nesuprasdavau kai kurių savo būsenų, tad rašydama siekiau aiškumo. Gal kitas žmogus rašydamas nori nusiraminti arba susidėlioti aiškų planą, padėsiantį įgyvendinti savo svajonę, ir aprašyti, kaip sekasi jos siekti. Jei visai nėra idėjų, galima užrašyti, ką šiandien veikei, ką valgei, su kuo susitikai, ką pagalvojai, ką pajutai... Keista, kad rašydamas dažnai prisimeni tai, kas gyvenime atrodė nereikšminga, bet, pasirodo, yra svarbu: kad tave ypač ramina nuo seno namie šmirinėjantis katinas, kad vaikas jau išaugo savo drabužius, kad pavasarį išsprogo pumpurai ir pan. Kiekvienam tai labai individualūs dalykai, dėl to ir žaviuosi žmogumi. Nėra universalių taisyklių.
Tam, kuris nori kasdien jausti pozityvumą, patarčiau dienos pabaigoje už ką nors padėkoti ir užrašyti tris dalykus, už kuriuos galima save pagirti. Tai gali būti visai paprastos smulkmenos: išploviau indus, pasakiau komplimentą kolegai, o gal įveikiau savo nedrąsumą ir paklausiau kurio nors žmogaus, kaip jis gyvena. Jei žmogus paprastai yra niurzga, o šiandien sugebėjo pasidžiaugti žibute, to visai pakanka, kad būtų galima save pagirti. Gražūs žodžiai, skirti sau, padeda nurimti, atkurti vidinį balansą. Tas, kuris gali pasakyti komplimentą sau, lengvai jį pasakys ir šalia esančiam.
– Dažnam iš mūsų lengviau pagirti save nei kitus. Kodėl svarbu rasti pozityvių žodžių sau?
– Nes dalijimasis atneša geresnių rezultatų tada, kai turime, kuo dalytis. Žmogus, kuris savimi nesidžiaugia, dažnai kitiems sako gražius žodžius tik dėl to, kad nori užpildyti viduje esančią tuštumą, ir nusivilia aplinkiniais, jei negauna atgal to, ko tikėjosi. O jei priimi save tokį, koks esi, eini savo keliu, nebijai nei neigiamų, nei teigiamų emocijų, pripažįsti baimę ir nerimą, suvoki, kad esi ne vienas, kad viskas pasaulyje susiję, jauti norą dalytis su kitais. Tiek savo patirtimi, tiek šiluma, kurią spinduliuoja save atrandantis ir savo gyvenimo keliu einantis žmogus. Todėl siūlau pradėti nuo savęs. Būkime tie bandomieji triušiai (šypteli) ir elkimės su savimi taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi aplinkiniai. Būtų puiku išsikelti sau tikslą siekti vidinės ramybės, nepriklausančios nuo išorinių aplinkybių.
