– Jurga, ar laukiant šios dienos buvo sunku suvokti, kad jums netruks sukaks 50 metų?
– Na, tai man nebuvo netikėta žinia (juokiasi). Kadangi esu teisėta Lietuvos pilietė ir turiu savo dokumentus, tuos skaičius matau, žinau, bet dėl to nė kiek nesijaudinu.
– Dažnai laukdami ypatingų datų mes atsigręžiame į visus metus. Kokie jie buvo jums, ką labiausiai išskirtumėte?
– Tam, kad papasakočiau apie savo visus metus, tikriausiai jūsų viso portalo neužtektų. Iš tiesų aš šiek tiek neramus žmogus, amžius mano greičio apsukų nė kiek nesulėtino. Esu smalsi ir temperamentinga, o pats smalsumas yra puiki žmonių savybė, kuri inspiruoja naujoms patirtims ir išbandymams, todėl mano gyvenimas yra be galo margas, jame jau yra nutikę labai daug visokių dalykų. Būtų keblu ką nors išskirti, nes viskas yra savaip brangu – ir sėkmės, ir nesėkmės. Tai – patirtys, kurios darė įtaką, mane formavo.
Turiu nuostatą gyventi 150 metų ir tai tikrai nėra pokštas. Atsižvelgiant į tai, kad mano abu seneliai gyveno beveik po šimtą metų, turiu puikią genetiką, gerą humoro jausmą, žinokit visai bijau, kad man tai pavyks (juokiasi). Taigi šiandien, jau galiu susitaikyti su faktu, kad mano paauglystės periodas baigėsi, o dabar prasidės brandos etapas.
Juokas juokais, bet su savo metais aš puikiai draugauju, ir turiu tokią susikristalizavusią įžvalgą, kad atrodau taip, kaip jaučiuosi, o jaučiuosi taip, kaip atrodau. Ir kadangi per visą šį laikotarpį įgavau šiek tiek išminties, tai išmokau save mylėti ir su savim sutarti. Manau, kad tai svarbūs dalykai tam, jog gerai jaustumeisi. Man tikrai nekyla kažkokio streso, labai džiaugiuosi, kad esu tame taške, kuriame dabar esu, nes parako turiu dar labai daug. Bet dabar jau turiu ir išminties. Su šiais dviem ingredientais pakankamai įdomu gyventi.
Žinoma, visuomet svarbiausi metų atspindžiai bus trys vaikai, kurie nuo pat gimimo buvo labiau mano komanda, nei vaikai (juokiasi). Mūsų ryšys stiprus ir tvarus. Pirmiausia esame draugai, tai nėra formalu. Visi tai branginame, kaip pamatinę vertybę.
Aišku, ir visi mano veiklos epizodai, kurių buvo nemažai, irgi turi stiprų savo įspaudą. 15 metų investuota į darbą su laukine gamta, stebint ir fiksuojant įvairius gyvūnus, apkeliauta virš 120 valstybių, kur tikrai buvo milijonai įvairiausių nutikimų, patirčių, faktų. Vienas iš vertingiausių dalykų, kurį aš, turbūt, ten dirbdama išmokau ir supratau – tai yra neverbalinės kalbos svarba. Žmonės stipriai linkę pervertinti šnekamąją kalbą. Norėdama daryti tai, ką aš dariau, gilinausi į tuos dalykus, juos studijavau ir tai buvo labai įdomi patirtis, kurią aš vėliau atsinešiau fotografijoje ir į žmonių pasaulį.
Labai brangus atradimas buvo sugrįžimas į fotografiją, nes buvau padariusi pertrauką ketveriems metams. Tai buvo susiję su gyvenimo etapu, kai skyriausi su buvusiu vyru. Tada grįžau į sporto reportažą, kuris tikrai ne mergaitiškas reikalas, tačiau mane tokia berniukų smėlio dėžė būtent ir traukė. Vėlgi išmokau labai daug – dirbti čia ir dabar, labai greitai, kai tu turi padaręs nuotrauką per minutę ją suredaguoti ir išsiųsti, nes vėliau ji netenka savo prasmės ir paskirties.
Ir dabartinė fazė.
Naują atradimą radau padariusi keletą nuotraukų su mūsų Lietuvos aktoriais, tai stipriai užkabino. Pirmą kartą supratau, kad nuo mano vienos padarytos nuotraukos gali priklausyti žmogaus likimas, ar atrankos režisierius pasirinks žmogų vaidmeniui, ar ne. Tai peraugo į agentūros ,,Baltic Actors“ pasiūlymą dirbti su jų komunikacija, tad jeigu dalis žmonių karantiną išgyveno ramiai ir galvojo, kaip prastumti laiką, tai man šitas periodas buvo kupinas naujų žinių įsisavinimo ir mokslo.
Turiu nuostatą gyventi 150 metų ir tai tikrai nėra pokštas
Beje, įdomus faktas, kad du kartus stojau į aktorinį, bet vis dėlto neįstojau, o gyvenimas mus su šia profesija ir vėl suvedė. Aktorystės pasaulis mane visuomet žavėjo ir traukė, todėl sulaukusi tokio pasiūlymo, šiame taške, su savo visa patirtimi ir azartu, labai daug dirbu, mokausi, nes viskas svarbu, įdomu. Nebijau gyvenime versti švarų puslapį ir imtis naujos srities, nes tai leidžia jausti skonį to, ką darai.
– Vis dėlto fotografija jūsų gyvenime atsirado visiškai netikėtai. Kaip?
– Viskas prasidėjo linksmai ir ne visai romantiškai. Fotografijos kelią pirmiausia atrado mano buvęs vyras. Didelę įtaką tam turėjo pažintis su mūsų pirmuoju mokytoju Rimantu Dichavičiumi. Bendri projektai vykdavo ne Lietuvoje. Todėl turėdavome gražias ir įdomias keliones, per kurias Rimantas pasakodavo savo įžvalgas. Matomai jis tuo apkrėtė ir Ričardą.
Po to, kai mes su Ričardu pradėjom keliauti, jis užstrigdavo ilgai kokioje nors vietoje ir man būdavo klaikiai nuobodu valandą laukt, kol jis nufotografuos kokį nors vabalą. Iš to nuobodulio ir neturėjimo, ką veikti, kartą pasiėmiau kamerą ir pradėjau irgi fotografuoti. Ir… Bingo! Man patiko. Pirmieji darbai buvo vykę, sulaukė palaikymo, o po to buvo daug mokslo ir dar kartą mokslo.
– Ar nėra sunku tokį svarbų 50-ties metų jubiliejų minėti tokiu nelengvu laikotarpiu?
– Ak, tai išties labai jautrus klausimas. Įsivaizduoju, kad galbūt egzistuoja tam tikras mandagumo tonas sakyti, jog savo gimtadienio nelauki, bet kadangi man kuklumas iškrito kartu su pieniniais dantimis, aš visada sakau tai, ką galvoju. Ir aš žiauriai laukiau šio gimtadienio.
Jau kurį laiką esu supratusi, kad man patinka juos švęsti ir aš juos švenčiu. Aišku, ši data, yra tik vienas iš pretekstų, simbolis, padaryti gražią šventę. Nes jeigu tikrai nori, ją gali surengti ir be progos. Turėjau aiškią viziją, kaip viskas turėtų būti. Ketinau išnuomoti jaukią vilą ant jūros kranto netoli Lietuvos sienos, Latvijos laukiniame pajūryje. Savaitgalį būtų sukviesti visi brangūs draugai ir artimiausi žmonės, kuriuos labai myliu ir labai jais džiaugiuosi.
Buvo suderinta, kad Evelina su savo vyru Adamu atskris į Lietuvą. Turėjo būti neformalu ir ganėtinai siautulinga. Mano dauguma draugų yra menininkai, kūrėjai, su kuriais tikrai neapsiribojam sėdėjimu užstalėje. Tačiau šventė įvykti negalės ir, aišku, man yra liūdna. Galiu sakyti, kad viskas čia gerai, bet taip nėra. Šiuo metu visas pasaulis išgyvena didžiulę krizę, todėl dabar džiaugiuosi, kad nė vienas mano artimas žmogus nuo COVID-19 nenukentėjo stipriau, tai yra svarbiausia. Tikiu, kad ištversime šią situaciją, bet asmeniniai planai tikrai subyrėjo. Šią akimirką nuoširdžiai jums galiu pasakyti, kad dar tikrai nežinau, kaip man pavyks paminėti gimtadienį.
– Galbūt taip, kaip Velykas – nuotoliniu būdu?
– Dar nežinau, nes nepriėmiau galutinio sprendimo. Turiu irgi tokį linksmą pokštą, kad iš tikrųjų balandžio 30 d. yra žinoma Valpurgijos naktis, Tarptautinė raganų šventė. O mano akys žalios, aš ne tik su sparnais, bet ir su šluota pakankamai neblogai pikiruoju, juokauju, kad esu ta ragana su kilmės dokumentais, tai gal kažką išbursiu (juokiasi).
– Vis dėlto jūsų gyvenime buvo ir nelengvų laikotarpių. Kaip juos išgyvenote, o gal dar likę nuoskaudų iš praeities?
– Aš turiu labai griežtą nuostatą šiuo klausimu ir todėl nejaučiu jokių nuoskaudų, nes tai yra labai kenksmingas dalykas pačiam žmogui. Praeitį reikia priimti kaip patirtį, o jeigu ją tempsimės per visą gyvenimą kaip šiukšlių maišą, tai įkalins mus blogam emociniam pradui. Laikas yra pati didžiausia vertybė ir aš nelinkusi jo investuoti į blogus dalykus.
Labai svarbu gyventi dabartyje, nes tikrai yra nemažai žmonių, kurie užstringa kažkur praeityje, o kiti gyvena tik šviesios ateities lūkesčiais. Ir tik nedaugelis gyvena čia ir dabar. Mano neužmušamas pozityvas irgi atsirado po labai sunkių gyvenimo momentų, tai nėra labai paprasta. Supratau, kad pats prasmingiausias dalykas yra mokėti džiaugtis, nes tik laimingas žmogus gali duoti kažką kitiems. Mes tik patys nubrėžiam savo galimybių ribas. Jeigu kiekvieną dieną jas patrauksime per metrą, tai po mėnesio nustebsim, kiek daug galim. Naujų profesinių sričių pasirinkimą iš dalies darau sąmoningai. Kiekvieną kartą truputėlį baisu, kad tu kažko nemoki, ar nežinai, bet tai skatina eiti į priekį, mokytis, o tai yra svarbu.
Juokauju, kad esu ta ragana su kilmės dokumentai
– Ar jūs iš tų, kurie ilgai graužiasi dėl padarytų klaidų? Pavyzdžiui, esate minėjusi, kad gailitės, jog su savo dabar jau buvusiu vyru neišsiskyrėte anksčiau...
– Klaidų neišvengiu kiekvieną dieną. Nes tiesiog visko daug darau. Bet niekada dėl jų nesigraužiu. Visiškai. Tai yra stereotipas, kuris ypatingai mūsų mokymo sistemoje yra neteisingas, nes toks principas, kad „suklydai, sėsk – du“, užblokuoja bandyti dar kartą. Taip formuluojama, kad esi blogas. Tik tas, kuris nebijo klysti ir daro tai vėl, ir vėl, nueina toli. Aš klaidas visada stengiuosi suprasti tam, kad nekartoti ir patobulėti, bet tikrai dėl jų nepergyvenu.
O tuos jūsų paminėtus žodžius aš labai gerai atsimenu, nes jie buvo apgalvoti ir iki šiol esu tos nuomonės. Tai pasakiau su intencija, kad jei būčiau išsiskyrusi anksčiau, dabar būčiau nuėjusi toliau. Kita vertus, visai yra gerai ir ten, kur dabar esu. Negaliu sakyti, kad šiuo metu yra blogai. Tikrai ne. Su buvusiu vyru buvom tame taške, kai gyvenom kartu ne todėl, kad mums buvo pakankamai gerai, o todėl, kad buvo nepakankamai blogai. Aišku, reikėjo to suvokimo, kad gali būti ir kitaip. Ar buvo baisu? Taip, labai. Niekas tau neduoda draudimo, kad pasiseks. Sprendimas skirtis buvo mano ir aš jo nesigailiu. Ir taip, manau, kad buvo galima tai padaryti ir anksčiau.
– Jūsų vaikai užaugo, tačiau santykiai su jais puikūs. Kokia to paslaptis?
– Turėčiau nulenkti galvą savo mamytei, kuri manyje suformavo kertines vertybes. Tėtis mus paliko, kai man buvo trys mėnesiai, tai turbūt yra vienas iš įspaudų, kodėl man visada buvo svarbus pripažinimas vyrų pasaulyje. Kaip tam tikras kompleksas, kurį nešiojausi per visą gyvenimą, nes vaikystėje tai išgyvenau prieš savo bendraamžius. Tačiau mamytė, nuostabūs dėdės ir tetos iš tikrųjų mane nepaprastai mylėjo, aplinkoje buvo labai daug tikrumo, daug šviesos ir tai suformavo mano požiūrį į santykius, šeimą.
Su buvusiu vyru buvom taške, kai gyvenom kartu ne todėl, kad mums buvo pakankamai gerai, o todėl, kad buvo nepakankamai blogai
Kai jau pati turėjau šeimą, stengiausi tas pačias vertybes kaip gėlių daigelius persodinti, kad prigytų ir žydėtų (juokiasi). Iš tiesų yra labai gera dabar, kai visos trys kartos susitinkame ir būname kartu, ryšį saugojame ir branginame. Situacija su virusu parodė, kas išties yra svarbu, įvyko vertybių inventorizacija: daugelis žmoniu tik dabar pajautė, kad empatija ir rūpestis ne tik už save, bet ir už kitus yra kelias į išlikimą. Norėtųsi turėti viltį, kad po viso šito pasaulis bus geresnis.
– Ar sunku buvo paleisti vaikus į platųjį pasaulį? Evelina susikūrė gyvenimą JAV, užaugo jau ir jauniausias sūnus. Ar dažnai būna akimirkų, kai pasijaučiate vieniša?
– Ar pasiilgau Evelinos? Tikrai labai. Ir Evelinos, ir jos vyro Adamo, nes abu myliu vienodai. Adamas yra mūsų šeimos žmogus ir jos dalis. Tačiau mane visada labai linksmina šis klausimas. Ar man nebuvo sunku, ar nebuvo gaila, kai ji išvažiavo?! Turėtų būti egoizmo viršūnė suvokt, kad žmogui geriau ten ir jos kažkaip neleisti, nesidžiaugti už ją.
Ne, tikrai ne. Esu be galo laiminga, kad ji yra ten, kur yra su pačiu nuostabiausiu žmogumi. Vietoje, kurioje ji visada norėjo būti. Neturiu savininkiško jausmo į žmones, kad tai yra koks nors daiktas, nuo kurio nuvalai dulkes ir vėl padedi ant lentynėlės sekcijoje už stiklo. Pasiilgstu mergaitiškų pokalbių ir galimybės išgerti ryte kartu kavos. Tačiau margučius vis tiek dažėm kartu pasitelkę technologijas. Kai yra artumas, tai jo, nei kontinentai, nei skirtingos laiko juostos neišardys. O būna atvejų, kai tu gali būti su žmogumi vienoje patalpoje ir jaustis absoliučiai svetimas.
– Ar galiu paklausti atvirai – ar šiuo metu jūsų širdis laisva?
– Labai komplikuotas klausimas. Nežinau (juokiasi). Aš nenoriu nei meluoti, nei nemeluoti. Bet pasakysiu taip – kai žinosiu, būtinai pasidalinsiu. Šiame etape kol kas negaliu atsakyti.
Žinote, jeigu būtų galima žmonių santykius prilyginti bėgimui, sprintą gali nubėgti greitai bet kas, o maratonui svarbu pasirinkti teisingą greitį, nes kitaip toli nenubėgsi (juokiasi). Nenoriu skubėti, noriu labai ramiai įsivertinti tam tikrus dalykus ir suvokimus, nes mes dažnai paslystame, pasirinkdami neteisingą žmogų. Ne dėl to, kad tas žmogus yra blogas, o dėl to, kad mes patys nelabai suvokiam, ko iš tikrųjų mes norim. Aš savo šitą gyvenimo gabalėlį, kurį nuėjau, įvardinu kaip patirtį, kad galbūt dabar netgi žinau, koks žmogus man būtų reikalingas šalia ir kokiam aš irgi būčiau reikalinga.
– Netrukus sukaks 50 metų, bet jūs tokia pati jaunatviška. Kokia to paslaptis?
– Turbūt įvairūs genai, nes mano gyslomis tikrai teka pusė Europos Sąjungos (juokiasi). Tas temperamentas gal nėra visiškai lietuviškas. Kita vertus, mano mamytė šitą vardą parinko perskaičius „Baltaragio malūną“. Matomai jau buvo užkoduota manęs besilaukiant, kad manęs lauks visi Jurgos nuotykiai, žirgai ir velniukai (juokiasi).
– Sakėte, kad visuomet turite daug planų ir svajonių. Kokie tie artimiausi?
– Visada jų daug turiu, esu toks truputėlį nemandagus žmogus (juokiasi). Kai manęs klausia, ko aš noriu, perklausiu – kiek yra popieriaus lapų į kurios galiu tuos norus užrašyti? Aš visada visko noriu, nes kiek atsimenu save nuo šešerių metų, mano žodyne nebeliko sąvokos „neturiu, ką veikti“, aš visko norėjau.
Labiausiai tai noriu spėti įvykdyti bent dalį savo idėjų ir sumanymų. Situaciją komplikuoją tai, kad labai vertinu kokybę. Kokybę darbe, maiste, santykiuose, mintyse. O kokybė reikalauja laiko, įsigilinimo.
Tai didžiausias noras būtų spėti viską padaryti, ką esu savo galvoje susidėliojusi, tiek darbiniame fronte, tiek asmeniniuose santykiuose, tiek draugų fronte, nežiūrint to, kad su jais bendraujame išties nemažai, bet visuomet galima daugiau ir geriau.
– Bet neabejoju, kad dažnas paklausia, ar prie svajonių neįrašote ir anūkų?
– Ne, tikrai negaliu pasakyti, kad tai yra svajonė, nes tai yra per daug asmeniška. Tik du žmonės gali nuspręsti, kada jie nori papildyti savo artumą trečiu žmogumi. Tai dar vienas iš stereotipų – norėt anūkų. O aš stengiuosi gyvenime jų išvengti. Savo vaikus žiauriai myliu, aš savo vaikų šunis žiauriai myliu, man čia yra kaip anūkai (juokiasi). Pas mane nėra neužpildytų spragų, kurias reikėtų užpildyti.
– Ko sau palinkėtumėte?
– Išminties. Dar daugiau išminties.
