Filmas apie istorinę asmenybę vėliau specialia technika bus animuojamas ir virs vaizdingu, dinamišku pasakojimu, patraukliu įvairaus amžiaus žiūrovams.
Dviejų režisierių – norvegės Anne Magnussen ir lenkų Pawel Debski – kuriamoje animacinėje dokumentikoje vaidina tik lietuviai aktoriai – Valda Bičkutė (filmai „Tyli naktis“, „Nereikalingi žmonės“), Anastasija Marčenkaitė (šiais metais apdovanota „Sidabrine gerve“ už vaidmenį filme „Ekskursantė“). Pagrindinis, J.Zauerveino vaidmuo patikėtas 24 metų „Meno forto” teatro aktoriui Justui Valinskui. Tai pirmas jo vaidmuo kine, kurį jis prilygina iššūkiui suvaidinti sudėtingus A.Čechovo ar F.Dostojevskio personažus.
Justai, J.Zauerveinas dažnam lietuviui nėra girdėtas, nors mūsų tautai jis – svarbus veikėjas. Gyvendamas Mažojoje Lietuvoje jis daug prisidėjo prie lietuviškumo puoselėjimo. Turbūt stipriausia asociaciją su šiuo veikėju kelia jo sukurta giesmė „Lietuviais esame mes gimę“. Ar tu pats jauti artumą šiai asmenybei?
J.Zauerveinas man atrodo genijus, o genijams jaučiu potraukį – man tai įdomi tema. Dažnai tokių žmonių pasaulis yra dvilypis – turi šviesiąją ir tamsiąją puses. Tik atrodo, kad turėti neeilinių gabumų, tai – laimė. Iš tiesų tie žmonės išgyvena kančią, nes genialumas jiems yra ir dovana, ir našta. Būdami susikoncentravę į savo veiklą, jie dažnai negali susitvarkyti su paprastais buitiniais dalykais savo gyvenime, turi keistenybių.
Ar Zauerveinas turėjo keistų bruožų?
Jis labai bijojo mikrobų ir perdėtai rūpinosi sterilumu – dažnai bei atkakliai plaudavosi rankas, vengdavo liestis prie gyvūnų. Manau, nėra lengva gyventi su tokia fobija.
Pagrindinio herojaus mylimąją – princesę Elžbietą, vėliau tapusią Rumunijos karaliene – suvaidino dvi aktorės: jaunam amžiuje ją įkūnijo Anastasija Marčenkaitė (16), vyresniame – Valda Bičkutė (33). Kokia patirtis, vaidinant su šiomis dvejomis aktorėmis?
Manau, man labai pasisekė, kad vaidinau su jomis abejomis. Juk turėjau labai pasikeisti – būti ir jaunuoliu J.Zauerveinu ir suaugusiu vyru. Anastasija ir Valda man padėjo kurti vaidmenį, suteikdamos skirtingus impulsus. Šalia abiejų jaučiausi skirtingai.
Esi Nacionalinio dramos teatro aktorius, vaidinai keliuose užsieniečių filmuose epizodinius vaidmenis. Istorinė asmenybė J.Zauerveinas – pirmas pagrindinis tavo vaidmuo kine. Koks jausmas?
Jaučiuosi įvertintas režisierių. Man patikėjo sudėtingą vaidmenį, kurį prilyginčiau daugiasluoksniams rusų klasikų (F.Dostojevskio, L.Tolsojaus, A.Čechovo) pjesių, romanų personažams.
J.Zauerveinas buvo poliglotas. Kaip tai atsispindėjo tavo vaidmenyje?
Dėl vaidmens turėjau išmokti pakankamai ilgus tekstus net 6 skirtingomis kalbomis: anglų, vokiečių, sorbų, italų, norvegų ir senąja lietuvių kalba, kuri panaši į žemaičių. Norvegų tekstą sakiau net dviem dialektais – turbūt patys norvegai nemoka jais šnekėti (juokiasi).
Kurią kalbą tau buvo sunkiausia išmokti?
Norvegų. Nes ta kalba nepanaši į jokią kitą. Žodžiai skamba nepažįstamai, skirtingai, nei vokiečių ar anglų kalbose, kuriose yra daug panašumų. Sorbų kalbą lengviau išmokau, nes ji panaši į rusų ir slovakų, kuri man artima – Slovakijoj studijavau tris mėnesius, per studentų mainų programą.
Kaip manai, kuo animuotas pasakojimas apie J.Zauerveiną bus įdomus žiūrovams?
Manau, kad filmas bus įdomus visų pirma tuo, jog jame bus sujungti keli, iš pirmo žvilgsnio nesuderinami žanrai – dokumentika ir animacija. Be to, žiūrovas ne tik galės pažinti J.Zauerveiną, kaip istorinę asmenybę, prisidėjusią prie Mažosios Lietuvos tautinio judėjimo, bet ir įsitraukti į trapią vidinių išgyvenimų kupiną neišsipildžiusios meilės istoriją.
Animacinės juostos „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ pristatymas žiūrovams numatomas kitų metų pabaigoje. Filmą prodiusuoja kompanija „Fralita Films“ kartu su partneriais iš Norvegijos – „Embla Films“ ir Lenkijos – „Fumi Studio“. Filmo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras.
Filme taip pat vaidina Šarūnas Datenis, Gintaras Liutkevičius, Tauras Čižas ir kiti.
