Nori nenori kyla klausimas: ko jums į tą „Euroviziją“?! Daugelis atlikėjų jau atsisakė šio sumanymo, o jums entuziazmo, panašu, vis dar netrūksta...
Praėjusią vasarą grupėje įvyko šiokia tokia metamorfozė. Kelerius metus daug dirbome, teko pildyti kitų žmonių lūkesčius ir mažai galvoti apie savuosius. Antrąjį albumą „iškepėme“ tokį, kokio pageidavo leidėjai, daugiau grojome uždaruose vakarėliuose ir visiškai pamiršome, kodėl mes apskritai pradėjome groti. Praėjusią vasarą pamatęs draugų kubiečių pasirodymą supratau, kad galima groti ne tik už „ilgą rublį“. Pradėjome rengti savotiškas socialines akcijas: paimame instrumentus ir grojame „gyvai“, kur tik sugalvojame – gatvėje, turguje, darbo biržoje, prekybos centre. Prisipažinsiu: iš pradžių ne visi muzikantai „pagavo kampą“, o dabar tai tapo neatsiejama mūsų veiklos dalimi. „Eurovizijos“ scena – puiki vieta parodyti žmonėms savo koncepciją. Ir nematau čia gėdos ar negarbės. MTV transliuojama muzika dažnai būna nė kiek ne geresnė, tik štai snobų kažkodėl labiau vertinama. Yra buvę ir „Eurovizijoje“ neblogų pasirodymų: „Lordi“, Verka Serdiučka, lietuvių grupės „Skamp“ ir „LT United“. Nieko neturiu prieš „Euroviziją“, tad kodėl joje nedalyvauti, ypač kai turi gerą dainą?
Tikėjotės šį kartą sėkmės – juk buvo daug abejojančių, kad šiemet jūsų daina kur kas silpnesnė už „Welcome to Lithuania“?
Bet juk buvo nemažai tokių, kurie ir prieš ketverius metus sakė, kad mūsų daina – nieko verta. Kiek žmonių, tiek nuomonių... Man nuojauta šnabždėjo, kad šįsyk pasiseks. Kaip tik tą dieną, kai Lietuvos televizija paskelbė, jog mūsų šalis vis dėlto turės galimybę dalyvauti „Eurovizijoje“, ketinau pirkti bilietus į Kolumbiją. Nenusipirkau... Kai padavėme paraišką dalyvauti atrankoje, pamaniau, kad tai buvo savotiškas ženklas. „Eastern European Funk“ – daina, kurią kartą išgirdus norisi ir vėl pasiklausyti: „O kaip ten ji skamba? Apie ką žodžiai?“ Turiu nuojautą, kad mums pasiseks ir Osle. Tikiu mūsų jėgomis ir daina. Dar esu fatalistas. Žinoma, neužtenka sėdėti ir laukti, kol likimas sudėlios viską į savo vietas, reikia bent rankas į dangų ištiesti laukiant, kada ims iš jo kas nors byrėti...
Gal jau žinote, kaip prieš kelionę į Oslą populiarinsite savo dainą?
Lietuvoje populiarinti „Eastern European Funk“ nebereikia, tad panašias socialines akcijas kaip mūsų šalies miestuose norėtųsi surengti užsienyje. Labai tikimės Užsienio reikalų ministerijos paramos, o galbūt ir išeiviai iš Lietuvos prisidės: vieni gal sutiks mus pavežioti, kiti pavaišins pietumis, treti duos stogą virš galvos. Nesitikime didelės piniginės pagalbos, mums jos ir nelabai reikia. Tikrai neketiname už juokingas sumas – kad ir pusę milijono litų – sukti vaizdo klipų, juolab kad dainą planuojame populiarinti netradicinėmis priemonėmis. Norime, o ir galime, parodyti, kad kiekvienas litas yra kur kas vertesnis, nei mes manome, ir už jį galima daug daugiau padaryti, nei esame įpratę manyti.
Turiu nuojautą, kad mums pasiseks ir Osle. Tikiu mūsų jėgomis ir daina. Dar esu fatalistas. Žinoma, neužtenka sėdėti ir laukti, kol likimas sudėlios viską į savo vietas, reikia bent rankas į dangų ištiesti laukiant, kada ims iš jo kas nors byrėti...
Galbūt jau sulaukėte pasiūlymų?
Pradėjome kalbėtis su Gruzijoje, Vokietijoje, žinoma, Airijoje gyvenančias lietuviais. Svarstome, kaip galėtume prisikasti ir prie Europoje gyvenančių kolumbiečių.
Ketinate savo pasirodyme ką nors keisti?
Kai ką dar šiek tiek pašlifuosime, bet nieko nekeisime. O kam? Esame ne saldžių berniukų, o linksmų bachuriukų grupė, todėl ko jau ko, o šokio tobulinti tikrai nepulsime. Visko, manau, mūsų pasirodyme užtenka, juolab kad svarbiausia – energija ir gera nuotaika.
Prieš pat finalą jūsų grupę paliko būgnininkas Sergejus Makidonas, vietoj jo į sceną išėjo choreografas Šarūnas Kirdeikis. Tokia rokiruotė daug ką nustebino.
Kaip sakiau, pasikeitė grupės koncepcija, muzika, Serioža pradėjo nepritapti. Mūsų grupėje jis – vienas geriausių muzikantų ir, ko gero, vienas geriausių būgnininkų Lietuvoje. Tačiau šiuo metu mums reikia ne būgnininko, o žmogaus, kuris galėtų mikliai groti skirtingais mušamaisiais instrumentais ir entuziastingai priimti „keistesnius“ iššūkius. Jam tai buvo sunku, o ir šokti „Eurovizijos“ scenoje nedegė noru. Tad pasikalbėjome ir nusprendėme, kad mums būtų geriausia išsiskirti. Patikėkite, padaryti tai prieš atrankos finalą buvo tinkamiausias laikas iš visų netinkamų... O Šarūnas puikiai įsiliejo į mūsų komandą, viską darė su dideliu užsidegimu. Iki „Eurovizijos“ finalo Osle jis bus kviestinis grupės svečias.
Kaip manai, kas nutiko, kad komisija taip radikaliai pakeitė nuomonę apie jūsų dainą: pusfinalyje, jos nuomone, buvote verti tik penktosios vietos, finale – pirmosios?
Turbūt pamatė, kad mūsų pasirodymas iš tikrųjų geras: nenusidainavome, apšvietimas puikus, energijos ir geros nuotaikos – daug, klaidų – jokių, o dar tos kelnaitės... Kaip sakė komisijos narys Jonas Vilimas, jos tikrai tapo pasirodymo „vinimi“.
Vis dėlto kieno mintis buvo tos blizgančios kelnaitės? Erica užsiminė, kad vienu metu daug kam ji šovė.
Taip ir buvo! Kaip vėliau išaiškėjo, apie tai buvo pagalvoję ir mano žmona, ir grupės bosistas Aurelijus Morlencas, ir buvusi mūsų vadybininkė Augusta Imbrasienė. Beje, kai galutinai apsisprendėme, būtent Augusta mums tas kelnaites ir pasiuvo. Rankų darbas!
Iš tikrųjų turėjote nepaprastai stiprią palaikymo komandą!
Ir kaip dėl to smagu! Palaikė daugybė draugų, o ir komanda, dirbanti su mumis, yra labai stipri: džiaugiuosi, kad prie mūsų prisidėjo vadybininkas Vaidas Stackevičius, dirbęs su „LT United“, apšvietimą reguliavo Eugenijus Sabaliauskas ir Mindaugas Skuminas, dirbantys Oskaro Koršunovo teatre, negaliu nepadėkoti „inCulto“ įvaizdį kuriančioms Jolantai Rimkutei, Ievai Ščiogolevaitei ir dar daugybei kitų žmonių. Ir svarbiausia – savo žmonai! Erica nė karto manimi nesuabejojo ir palaikė mane kiekviename žingsnyje. Ji maloniai nustebino pagaminusi mums palaikyti skirtus marškinėlius, kuriais apvilko visus bičiulius. O ir nepaprastai padeda pasakodama apie „Euroviziją“, pasiruošimą jai. Erica dalyvavo konkurse, tad turi patirties ir ką pasakyti. Tiesa, stengiamės neužsiciklinti. Abu suprantame, kad „Eurovizija“ – tai tik vienas gyvenimo etapas, ir jis nėra pats svarbiausias: turime ir kitų temų, kurias smagu aptarti.
Beje, jau kalbėjotės su Erica, ar ji važiuos į Oslą?
Žinoma, kaip be jos! Tik dar nenutarėme, kaip bus su vaikais, – važiuos kartu ar liks su seneliais Lietuvoje. Dar nori ir mano šeima iš Kolumbijos atvažiuoti!
