– Pokalbį norisi pradėti nuo minties, kurią pati pasakei viename interviu: „Visos veiklos kyla iš žmogiško noro ieškoti savęs“. Ką apie save jau pavyko sužinoti?
– Labai svarbu ieškoti tikrojo savęs toje bekraštėje galimybių jūroje. Tai nėra lengvas kelias, nes lengviau yra užsiimti įprasta veikla, per daug niekuo nerizikuojant, bet tai nebūtinai yra tai, ką tu gali geriausiai daryti.
Manau, ir aš daug ką darau iš inercijos nuo pat mokyklos laikų. Dažnai juk būname įstatyti tarsi į vėžes ir riedame tolyn. Pagreitis kartais būna toks didelis, kad sunku sustoti. Sustoti ir permąstyti, ar tikrai esi savam kely, reikia valios ir drąsos.
Tuo pačiu, manau, kad visa įgyta patirtis yra svarbi ir vertinga, nes plečia žvilgsnį ir gali pasitarnauti. Pavyzdžiui, man, stebint įvairių sričių meno kūrinius, padeda juos pajausti ir domėjimasis gretimomis meno šakomis. Tokiu būdu daugiau pamatau ir daugiau patiriu. O apskritai gyvenime labiau pasikliauju jausmu nei protu.
Pamenu, kai labai ilgai negalėjau apsispręsti, kurioje institucijoje man likti dirbti – Vilniaus universitete ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje –, mūsų vyriausiasis sūnus išmintingai pasakė: „Mama, bet kaip tu kitaip sužinosi, ar sprendimas yra geras, jei nepabandysi.“
Taigi, teoriškai mes galime svarstyti iki nukritimo, bet realiai sužinome kas tai yra – tik žengę žingsnį.
– Apskritai, o kada prasidėjo meilė muzikai?
– Meilė muzikai visus mus keturis vaikus šeimoje lydi nuo pat lopšio, ji yra labai natūraliai įsiliejusi į mūsų gyvenimus. Tėvai muzikai, seneliai taip pat muzikavo, sesuo Jurga labai myli muziką ir muzika myli ją, jos klausytojai tą mato, jaučia ir girdi. Visi šeimos nariai muzikuoja, jų šeimos – taip pat.
– Kadangi esi vyresnė už Jurgą devyneriais metais, gal tu ir buvai tas žmogus, kuris ją įkvėpė muzikuoti?
– Mes su Jurga viena kitą papildome, tačiau vis dėlto ne aš ją pastūmėjau link muzikos, nes tais metais, kai ji gimė, aš įstojau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą ir išvažiavau gyventi į Vilnių, o šeima tuo metu gyveno Šiluvoje, vėliau Palangoje. Vaikystėje mes su Jurga retai būdavome drauge, tik kai grįždavau namo atostogų.
Jurgos prigimtis yra švelni ir ji savaime linko į muziką, žinoma, poveikį turėjo ir tai, kad ji girdėjo ją skambant. Jurga pasirinko profesinį kelią kitokį – žurnalistiką. Bet muzika visada yra su ja.
Viena kitą mes stumtelėjame į priekį visai nejuntamai, mane įkvepia Jurgos laisvė, drąsa, nuoširdumas, atvirumas ir nenorėjimas meluoti. Ji nebijo visiems parodyti savęs tokios, kokia yra. Sesers jautrumas man yra labai brangus. Mes pasąmoningai, be žodžių ir be ilgų kalbų, muzikoje, kaip ir gyvenime, viena kitą palaikome.
Na, o patį santykį su muzika, kaip ir meilę, nuolat reikia kurstyti, laistyti kaip gėlę, atnaujinti, brandinti. Augimas muzikoje gali turėti daug etapų ir reikštis įvairiose jos srityse. Mano atveju, aš mėgstu vaikščioti į rūpimus koncertus, klausytis gerų įrašų, atnaujinti savo repertuarą naujais kūriniais. Pavyzdžiui, mano mylimiausias kompozitorius yra Johannas Sebastianas Bachas, bet aktyviai domiuosi ir tuo, kas vyksta dabar. Apskritai, man muzika – kaip jausmas, kurį turime puoselėti, turtinti ir auginti.
– Tai muzika jus su Jurga tarsi dar labiau suartina?
– Taip, muzika mus nejučia sujungia. Ji vienaip yra muzikoje, aš – kitaip. Nors Jurga išbando įvairius stilius, ji nori pažinti ir klasikinę muziką, ir tai jai gerai sekasi. Mes nekonkuruojame, todėl mums lengva, galime aptarti buvusius pasirodymus, viena kitai viską sakyti, juk iš šalies geriau matosi.
– Kiek žinau, esate bandžiusios sujungti savo jėgas ir muzikuoti kartu?
– Esame atlikę keletą kūrinių. Jurga yra paruošusi puikų barokinį repertuarą kartu su vargonininke Diana Enciene, kurį aš jai padėjau sudėlioti. Mūsų skonis panašus, tad jai tiko mano pasiūlymai. Nepaisant, kad kūriniai yra sudėtingi, Jurga gerai su jais susitvarko. Jai padėjo dainininkė, puiki pedagogė prof. Asta Krikščiūnaitė ir pačios Jurgos savidisciplina.
Muzikos atlikimas yra mano ankstesnysis etapas, esu nemažai koncertavusi su puikiais akademinės muzikos atlikėjais, dainininkais Gunta Davidčuka-Gelgote, Raminta Vaicekauskaite, Nerijumi Masevičiumi ir kitais. Gal ateityje dar ką nors naujo, neišbandyto ir su Jurga kartu sugalvosime.
– Kadangi ir groji, ir domiesi muzika iš teorinės pusės, nes dėstai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei rašai knygas, man įdomu, ar tau visgi labiau patinka groti, ar skaityti ir rašyti apie muziką?
– Tai yra vienas kitą papildantys dalykai. Iš pradžių pusę savo gyvenimo tik grojau ir studijavau muzikos atlikimą, o paskui tie atradimai rašant buvo tokie įdomūs ir stiprūs, kad nuskraidino ir į kitas sferas.
Tikrai skirtingas jausmas yra groti ir rašyti. Bet suvokdamas ir įsigilinęs į kūrinį, atliksi jį tik geriau. Yra labai daug įdomių istorijų apie tai, kaip gimė kūriniai. Yra vizualaus meno ir muzikos kūrinių, įkvėptų vieni kitų, taip pat įvairių patirčių, kelionių, jausmų, išgyvenimų. Tas kontekstualumas man yra labai įdomus.
Prieš atliekant muziką yra įdomu atrasti šiuos tarpdisciplininius ryšius. Labai džiaugiuosi, kai studentai, rašydami savo baigiamuosius darbus, išsiaiškina daugelį dalykų apie savo atliekamus kūrinius, ir matau, kaip keičiasi jų suvokimas ir sykiu interpretacija.
– Skamba labai čiurlioniškai – jis piešė tai, ką girdi, o į muzikos garsus talpino tai, ką matė. Vis dėlto dar kalbant apie vargonus, tavo brolis Alvydas taip pat domisi šia sritimi. Ne tik domisi bet ir gamina instrumentus savo rankomis. Ar su juo šia tema padiskutuojate?
– Mes mėgstame pasikalbėti apie savo nuveiktus darbus. Šeimoje tikrai daug su vargonais susijusių žmonių – ir tėtis, ir senelis, ir prosenelis, turėjęs Peterburge dirbtuvę, kurioje remontuodavo įvairius prietaisus ir instrumentus. Tai, matyt, brolis perėmė šią aistrą iš tėvų ir protėvių.
Brolis Alvydas ilgą laiką gamino vargonams įvairias dalis, juos remontavo, o dabar jis dirbina įvairius instrumentus ir juos pagamina itin kruopščiai, dailiai ir profesionaliai. Jo kankles ir cimbolus žmonės perka iš kitų šalių ir net kitų žemynų. Jis perfekcionistiškai tobulai daro viską, ko imasi.
– Ar auga toliau vargonininkų karta?
– Manau, kad ši, mūsų vaikų, karta ilsėsis nuo vargonų. Būna, kad kas kelinta karta pailsi nuo to, kuo užsiima tėvai, nes persisotina šia informacija.
Matysime, kaip bus. Šiaip vaikai nesibaido muzikos: jaunėlis Rapolas, anksčiau lankęs Balio Dvariono 10-metę muzikos mokyklą, dabar mėgsta pagroti elektrine gitara ir klavišiniais, vyresnėlė Elena, pasimokiusi M.K.Čiurlionio menų mokykloje smuiko ir arfos specialybėse, rodos, rengiasi pradėti dainuoti, taip pat jie mėgsta piešti, o vyresnėlis Jonas lankė Vienožinskio dailės mokyklą. Taigi, visi neišvengiamai turi ryšį su menais. O jauniausioji Agota šoka baletą, jai tai labai patinka ir gerai sekasi.
Mes paliekame vaikams laisvę rinktis ir ieškoti savęs, neprimesdami savo įsivaizdavimo. Stengiamės neturėti lūkesčių, tik stebime ir džiaugiamės tuo, kai jie atranda ką nors jiems sava.
– O kaip su dėstytojavimu, ar patinka dirbti su šiuolaikiniais jaunais muzikais?
– Taip, man smagu. Pedagoginį darbą pradėjau dirbti iškart baigusi doktorantūros studijas LMTA. Man su studijuojančiais įdomu užsiimti, ypač džiaugiuosi, kai jie užsidega tuo, ką daro. Daugiausiai dirbu su atlikėjais, kurie daug groja ir yra tikrai labai užimti, rašome su jais tiriamuosius darbus magistrantūroje. Daugelis jų dirba net keliuose orkestruose ar ansambliuose, todėl rašyti teorinį darbą jiems nėra įprasta ir paprasta. Man patinka su jais bendradarbiauti, stengiuosi juos sudominti profesiškai, mokausi drauge ir pati. Dėstau ir kelias grupines paskaitas.
– Neseniai už savo knygą „Pasirinkęs laisvę. Vargonininkas Jonas Žukas“ (išleido Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2020 m.) buvai apdovanota ryškiausių muzikologijos darbų apdovanojimuose teikiama Vytauto Landsbergio premija. Ką tau reiškia šis įvertinimas ir ar išvis tau svarbūs apdovanojimai?
– Na, toks apdovanojimas už darbus man įteiktas pirmą kartą. O jausmas irgi buvo toks, kaip būna pirmą kartą – labai jaudinantis. Smagu, kad pragyvenus tiek metų, dar vis būna pirmų kartų (šypsosi).
Jei būčiau turėjusi lūkesčių dėl įvertinimo, gal jausčiausi kiek kitaip, tačiau tai nutiko taip netikėtai. Kai teikimuose perskaitė mano vardą, jausmas buvo toks, tarsi būčiau pakylėta pusantro metro virš žemės.
Šis apdovanojimas man ypač brangus. Vytauto Landsbergio vardas man reiškia Laisvę ir atkovotą Lietuvos Nepriklausomybę. Didžiulė garbė ir džiaugsmas jausti ir nešioti širdyje šį apdovanojimą. Vytautas Landsbergis, kaip ir Stasys Lozoraitis, kurio netekome praėjus vos ketvertui metų po Nepriklausomybės atgavimo (1990 metais), yra mūsų širdžių Prezidentai.
Šis apdovanojimas yra ne man vienai, bet visai šeimai – tiek mano tėvams, pasirinkusiems laisvę ir nedalyvavusiems sovietinės sistemos primestame gyvenime, tiek mano pačios šeimai, kuri visuomet mane palaikė ir susitaikydavo su viskuo, ko aš besiimčiau. Taigi, ilgus metus gyvenome sykiu su Jonu Žuku, kuris buvo tapęs ne tik rašomos knygos, bet ir mūsų šeimos pagrindiniu herojumi.
Labai džiaugiuosi drauge su kitais laureatais, kurie buvo įvertinti tą pačią dieną Lietuvos kompozitorių sąjungos teikiamomis premijomis: profesoriumi Leonidu Melniku (jis buvo ir mano disertacijos vadovas), kuriam įteikta muzikologės Onos Narbutienės vardo premija, taip pat su savo miela bičiule Kamile Rupeikaite, apdovanota Lietuvos kompozitorių sąjungos premija.
Manau, mums visiems apdovanojimai reiškia palaikymą ir įvertinimą. Tai tarsi patvirtinimas, kad mūsų darbai yra reikalingi, ir malonus impulsas toliau juos tęsti. Apdovanojimai yra gerai (juokiasi).
– Kuo tas knygos rašymo procesas pačiai asmeniškai buvo ypatingas? Na, nes tai – ne grožinė literatūra, kuriai svarbus įkvėpimas. Čia reikia ieškoti šaltinių, juos analizuoti, tyrinėti.
– Būtent tokios knygos rašymas nėra lengvas, nes tai yra mokslinė literatūra, todėl kartais prie keleto išnašų reikėdavo praleisti visą dieną, kad visi faktai būtų konkretūs, tikslūs. Bet, asmeniškai man, net ir mokslinio pobūdžio rašymui reikia įkvėpimo, nes šis žanras neturi būti sprangus, sunkiai skaitomas. Visada laukdavau impulso, kad galėčiau rašyti, o kai jo nebūdavo – tikslindavau faktus.
Laimė, dirbau su fantastiškais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos leidybos skyriaus žmonėmis – Živile Stonyte ir Rima Bukaveckiene. Jos mane labai palaikydavo, stumdavo pirmyn, kai pačiai pristigdavo jėgų, esu joms labai dėkinga. Galiu ramiai miegoti, nes žinau, kad viskas toje knygoje yra sutikslinta. O akis džiugina spalvingas ir ryškus knygos viršelis – tai menininkės Emilijos Balas autorinis darbas.
– Kas dar yra planuose, be to, ką jau paminėjome, kalbėdamos apie grojimą su sese Jurga?
– Noriu save papildyti ir kitokiais išgyvenimais. Ši vasara man buvo nuostabi dėl to, kad baigusi rašyti monografiją, galėjau grįžti prie grožinės literatūros. Mano puikūs bičiuliai pridovanojo man labai gerų knygų, paskui tik apsižiūrėjau, kad visos jos – laureatų. Galvoju, gal jie taip išpranašavo mano pačios tapimą laureate (šypsosi).
Dar norėčiau pasimėgauti poezija, grįžti prie jos. Buvo laikas, kai pačiai man ji liejosi. O skaityti eiles man yra poilsis.
Dėl konkretesnių planų – esu vėl įsukta į darbus. Su kolegomis dirbame prie bendros knygos apie Valstybės muzikos mokyklą Kaune (1920–1933 m.), jau nemažai toje srityje ištyrinėjome.
Stebiu, ką man gyvenimas pasiūlys ir kur pakreips. Pačiai norisi pasivaikščioti po įdomias parodas ir pasimėgauti vizualiuoju menu, pasiklausyti koncertų ir kuo daugiau ilsėtis skaitant knygas ar žiūrint gerus filmus.
