Matau jus gyvą ir sveiką... Tik kažkodėl – be ūsų...
Su avarija jie tikrai nieko bendro neturi. Ūsus nusiskutau prieš gerus tris mėnesius ir, beje, kad jų nėra, niekas net nepastebėjo. Tai liudija, jog pasielgiau teisingai. Ūsai buvo seni, žili ir nebematomi. Net kai ėjau pro pasų kontrolės pareigūnus, niekas nepaklausė, kodėl nuotrauka pase skiriasi nuo realybės. Vadinasi, žili ūsai man buvo tiesiog nereikalingi. Be to, sako, kad vyras nusiskuta ūsus, kai jo gyvenime atsiranda meilužė. Šitą versiją aš pateikiau žmonai (juokiasi).
Bet grįžkime prie avarijos. Kas tądien atsitiko?
Vyko eilinės mokomosios skraidymo pratybos. Sraigtasparnis „Robinson 44“ – labai lengvas. Todėl kylant vėjo gūsis orlaivį šiek tiek perkreipė ir dešiniuoju šonu bloškė į asfaltą.
Skamba pavojingai.
Bet kokia technika yra pavojinga. Pavyzdžiui, pernai treniruodamasis Kačerginėje nukritau nuo motociklo. Netekau sąmonės, susižalojau. Paskui kelis mėnesius bandžiau atsigauti po smūgio. Šįkart tokios didelės avarijos nebuvo: kai sraigtasparnis krito ant šono, teliko išjungti variklį ir laukti, kol besisukančios sraigto mentės, kurios užkabino žemę, nurims ir galėsiu išlipti iš sraigtasparnio.
Kad neatrodyčiau labai „krūtas“, kuris nieko nebijo, paaiškinsiu: per tą sekundės dalį, kai trenkiesi į žemę, nespėji net išsigąsti.
Gyvenimas pro akis gal ir nespėjo praslinkti, bet baisu buvo?
(Papurto galvą.) ...bet kad neatrodyčiau labai „krūtas“, kuris nieko nebijo, paaiškinsiu: per tą sekundės dalį, kai trenkiesi į žemę, nespėji net išsigąsti. Paskui svarbu buvo kuo greičiau išlipti iš avariją patyrusio sraigtasparnio, kad jis, neduok Dieve, neužsidegtų. Langas buvo išdužęs, išmečiau stiklo šukes, kad nesusipjaustyčiau. Pribėgo žmonės, padėjo išlipti. Sekundžių reikalas.
Išlipęs iš sraigtasparnio... labai juokiausi. Juk prieš savaitę kaip tik buvau gavęs Lietuvos Respublikos piloto mėgėjo licenciją, tik rankose liudijimo dar nelaikiau. Iš esmės tai turėjo būti pirmas savarankiškas mano skrydis. Paskui sėdėjau ir pats iš savęs kvatojau: „Ot, velnias! Įsiklausyk, Jura: tu turi licenciją, tu pirmą kartą turėjai skristi savarankiškai ir tokia nesąmonė įvyko net nepakilus nuo žemės!“
Pirmas blynas visada prisvyla...
Gal ir taip. Svarbiausia, kad fiziškai ir psichologiškai esu sveikas...
...todėl skrisite vėl?
Žinoma. Kai išmanai procesą, žinai, kur suklydai, supranti, ką reikės daryti kitaip.
Ką papasakojote žmonai?
Paskambinau, pasakiau, kad tvarkiausi prie sraigtasparnio. Paslydau, neišlaikiau pusiausvyros, susitrenkiau petį, apsibrozdinau alkūnę... „Negaliu per daug guostis, juk aš – senas lėktuvų inžinierius, borto technikas... tarnaudamas armijoje aplandžiojau visus sraigtasparnius skersai ir išilgai... O čia staiga – užlipau ir nukritau... Gėda, todėl per daug neklausinėk“, – tokią versiją sugalvojau žmonai ir dukrai. O kai ryte interneto portaluose perskaičiau aprašytas visas avarijos detales, supratau, kad su tokia versija išsisukti nepavyks. Kaip tyčia žmona ryte išsirengė į kirpyklą. Ir ten, aišku, išgirdo visas naujienas: kad Borisovas vakar vos nežuvo... Grįžta su priekaištais: „Kodėl tu man melavai?!“ „Kad buvau prie sraigtasparnio – tiesa. Ir kad ranką apsibrozdinau – tiesa. Meluoti nemelavau, tiesiog ne viską papasakojau...“ – teko teisintis.
