Juk pastebėjote, kad dabar visi puldinėja biografinių knygų herojus?
Jau yra kolegų, kurie mane smerkia. Ir net nustojo sveikintis. O dar kai perskaitys... Pasakysiu negražiai: negalima lyginti piršto su pimpalu. Visokių yra knygų. Kai žmogus neturi ką pasakoti, tada ir atsiranda bulvarinis šlamštas. Aš turiu apie ką kalbėti. Esu vertas knygos. Ji bus apie menininką, kuris kažką padarė. Baleto žmonių niekas nelepina dėmesiu, man labai pasisekė. Todėl išdidžiai sėdėsiu ant pjedestalo ir sakysiu: „Apie mane parašė knygą.“
Kaip visada, kuklumu netrykštate...
O ką, turėčiau laukti, kaip sovietmečiu, kol mane palaidos? Ir tikėtis, kad tada kas nors parašys? Nesąmonė. Dėmesio reikia gyvam. Kad kažkas pasakytų, myli jį ar nemyli, kritikos jis vertas ar pagyrimų. Jis dabar turi žinoti, kad kažką šioje žemėje nuveikė. O pas mus visi įvertinami tik po mirties. Čia mūsų tautos bėda, nacionalinė katastrofa. Vėlinių dieną užtvindytos gatvės, ir mes bėgame, klykdami, rėkdami, minėti mirusių. Mylėkime gyvus.
Rašant labai nesunku pameluoti, iškreipti, pagražinti. Literatūrinis Smoriginas panašus į save?
Man kartais net atrodo, kad tą biografiją rašiau pats. Ten viskas tikra, bet nesureikšminta, nedramatizuota, be patetikos: och, kaip aš kentėjau! Juntamas mano sentimentalumas (tokio amžiaus vyrams retokas ir net gėdingas), daug juoko, kuris dažnai skendi balėjoje priverktų ašarų. Man knyga labai patinka. Joje nėra jokio štilio: viskas banguoja, kyla, leidžiasi.
Yra toks niekingas žodis „intriga“. Kaip su ja?
Manau, žmonės pirks knygą, kad pamatytų tą baisų storžievį, skandalingą asmenybę Smoriginą. Nors paklausk, kodėl skandalinga, ir neatsakys: nei aš nuogas po prospektą laksčiau, nei dulkinausi pakampėse. Todėl skaitytojas bus šokiruotas: jis skaito apie monstrą, kuriuo dabar net vaikai gąsdinami, o knygoje visai kitas žmogus, kuris būna ir silpnas, ir visai nevyriškai verkia.
Norite pasakyti, kad tie, kurie jūsų nemyli, gaus iš knygos šiokią tokią satisfakciją?
Jiems labai pasiseks. Galės iš džiaugsmo trinti rankas, nes pamatys, kiek pats buvau skriaustas. Jiems bus smagu išgirsti mano skausmingą balsą.
Kai žmogus neturi ką pasakoti, tada ir atsiranda bulvarinis šlamštas. Aš turiu apie ką kalbėti. Esu vertas knygos. Ji bus apie menininką, kuris kažką padarė.
Jei skaitys... Nes būna biografijų, kurios įdomios tik herojaus bičiuliams ir žmonai. Šioji tikrai ne tokia?
Tai nebus bestseleris kaip „Da Vinčio kodas“, pirks žmonės, kuriuos aš dominu. Iš pradžių viską norėjau pasakoti rimčiau. Apie vaikystę, pasikorusį tėvą, tą neviltį, kurią gerai atsimenu. Apie savo spektaklius, kaip jie buvo kuriami. Bet tokios knygos Lietuvoje neturi paklausos. Knyga turi būti šiek tiek bulvarinė, todėl ir informaciją daviau atitinkamą. Aš režisierius, lengvai priimu žaidimo taisykles... Tiems, kurie mane žino tik iš televizijos, turėtų būti įdomu, kaip užsiauginau iltis. Gal bus įdomu ir žmonėms, kurie mane pažinojo jaunystėje ir negali atsistebėti, kaip pasikeičiau. Buvau blondinas, kvailelis, kompleksuotas isterikas, ir tiek.
Dar ir miknius?
Penkiolikos metų būdamas į parduotuvę ėjau su rašteliu, nes negalėjau ištarti, ko man reikia. Labai ilgai negalėjau susitvarkyti su šita savo negalia. Aš išvis pilnas fobijų ir kitų dalykų, bet dabar sakau: ačiū Dievui, kad jų yra. Nes esu turtingas. Kitas, jų neturėdamas, daug ko nejaučia.
Fobijų tebeturite, o kompleksų atsikratėte?
Nuo jų nepabėgsi, kompleksai vis tiek tūno mumyse. Tik išmokau juos slėpti. Mikčioju ligi šiol, bet niekas to negirdi. Esu labai drovus, labai. Bet pasakyk kam nors, nepatikės. Su drovumu mano profesijoje nieko nepasieksi. Aš negaliu būti auka. Techniškai susitvarkiau su visomis savo silpnybėmis, bet jos niekur nedingo. Ir būna situacijų, kai išplaukia į paviršių. Bet tada kaip žvėris einu į mišką ir ten išsivemiu, išsirėkiu, išsilaižau. Arba namuose, kur mane visokį yra matę. O viešumoje turiu būti tvirtas.
Jaučiu, kad labiausiai nuvilsite meilės romanų gerbėjus. Juk net Sūrskis su Mauzeriu svarstė, koks tas Smoriginas menininkas, jei vis su ta pačia žmona?
O kodėl menininkas turi būti paleistuvis? Kai krušiesi baleto salėje po dešimtį valandų, tai paskui jau nelabai norisi pereiti į kitą formatą.
Bet kai aplinkui daug gražių moterų, visko būna. Negi jūsų niekas nebandė išvesti iš kelio?
Bandė, ir ne viena. Kartą ta meilė be atsako peraugo į neapykantą, kuri truko dešimtmečius. Ligi šiol ją jaučiu. Apie tai knygoje užsiminta.
Paprastai literatūros kūrinys turi kulminaciją. O jūsų gyvenimas?
Jo kulminacija tik prasideda. Iš vieno statuso perėjau į kitą, pradėjau televizinę karjerą. Daugelis, sulaukę penkiasdešimties metų, žino, kad tai psichologinė krizė, atrodo, kad gyvenimas baigiasi. O man auga sparnai.
Maniau, kad kulminacija pavadinsite Paryžių, iš kurio ką tik grįžote. Juk stovėjote „Théatre des Champs Elysées“ scenoje…
Anksčiau būčiau pavadinęs. Kai pirmą kartą stovėjau toje scenoje ir visas tirtėjau. Bet dabar ten buvau antrą kartą, vėl stovėjau, lenkiausi. Ir, žinai, ką galvojau? Tuštybių tuštybė. Na ir kas, kad salė sausakimša? Kas, kad stoviu šalia Ciskaridzės, mano spektaklyje šoka Maskvos Didžiojo teatro solistai? Kas man iš to? Tuo metu paglostai savimeilę? Absurdas. Visa tai praeina, išnyksta. Lietuva to nematė. Man būtų geriau, jei stovėčiau mūsų Operos teatre ir žinočiau, kad ne pinigus kalu, o dirbu savo šaliai. Suprantu, kaip patetiškai skamba. Bet tikrai noriu būti kažkuo namie, ne svetur... Pas mus viskas iškreipta. Jei tik išgirstame, kad koks kaimo režisierius padirbėjo užsienyje, viskas, jis genijus. O kol jis čia, niekam neįdomus. Nereikia klausyti, ką sako Vakarai. Tie Vakarai net nežino, kur Lietuva.
Aš išvis pilnas fobijų ir kitų dalykų, bet dabar sakau: ačiū Dievui, kad jų yra. Nes esu turtingas. Kitas, jų neturėdamas, daug ko nejaučia.
Paklausiau apie viršūnes, tai paklausiu ir apie duobes. Buvo jų?
Žinau, kas yra dugnas. Psichologinis dugnas, baisi desperacija. Tai buvo, kai paskutinius metus dirbau teatre. Atsimenu, atėjau visas apžėlęs, pajuodęs, gyvas lavonas. Viena repetitorė pamatė. „O Dieve!“ – net nesugebėjo nuslėpti reakcijos. Tada mane bandė išėsti iš teatro. Pats išeiti negalėjau, nes po metų norėjau gauti tą sukakotą pensiją; dvidešimt metų šokęs, negali jos atsisakyti. Pats save ėdžiau, nežinojau, kur dėtis, kur pabėgti. Tada man labai padėjo Večerskis... Bet negi dabar pasakosi apie tai, kaip gulėjai ant grindų, tave pumpavo, o žmogus, kurį manei esant draugą, nusikvatojo eidamas pro šalį? Jei dar pavardę paminėsi, bus šakės. Kokia ta Lietuva? Vieną ranką ištiesęs pasieki Baltarusiją, kitą – Klaipėdą. Tave užės, papjaus.
Vadinasi, knygoje daug nutylėjimų?
Aš tikrai ne viską pasakiau. Ir nereikia visko sakyti. Jei imčiau dėstyti skaudžiausius dalykus, knyga tik praloštų. Palikau sau kokius penkis procentus. Nenoriu paversti savo gyvenimo bulvariniu kalambūru. Ir nenoriu atrodyti kaip žmogus, kuris nuolat sniaukroja, skundžiasi. Knygoje išlaikyta distancija, bet labai grakščiai įžengta į lengvo skaitalo stovyklą. Kas domėsis, tikrai sužinos, kas aš, koks, kas mano šeima, aplinka, draugai, priešai.
Negi prakalbote ir apie žmoną, kurią slepiate nuo žurnalistų?
Slepiu, nes Dalia nenori viešumo. Ji ir taip labai kenčia dėl manęs, patiria daug neapykantos. Ir knygoje kalbu tik tiek, kiek ji leistų. Tiesa, daug ką ten pasakoja pati žmona.
Bet jei abu dažniau kalbėtumėte, gal niekas nerašytų, kad mušate Dalią?
Gerai atsimenu tą atvejį. Tada pirmą kartą supratau, jog su žurnalistais reikia būti labai atsargiam, kad neatsirastų iš piršto laužtų istorijų... Mes važiavome iš Šiaulių, kai žmona perskaitė tą nesąmonę. Net turėjau sustoti, nes Dalią ištiko isterija, gėrė raminamuosius. Ji pagalvojo, kad aš taip pasakiau, negalėjo patikėti, jog tai kažkieno išmonė. Aš teatro žmogus, gerai žinau sistemą, daug ką galiu praryti. O ji nežino, kaip viskas daroma. Buvo baisu, maniau, kad ją ištiks insultas... Menininkų šeimos kenčia daugiausia. Ir maniškiams labai sunku, jie daug mato, girdi. Košmariškai reaguoja į visus tuos dalykus, visus gaidžius.
O jūs kaip reaguojate į „gaidžius“?
Nuo manęs tai nuteka kaip nuo žąsies vanduo. Mane sunku paguldyti ant menčių. Aš aktorius, galiu vaidinti, galiu persikūnyti. Galiu būti gaidys. Taip, paskui prisigeri, vemi. Bet ne dėl vaidmens. Žemina tai, kad ateina negabus, visiškai nulinis žmogus ir ima tau vadovauti vien dėl to, kad yra kažkieno meilužis.
Turbūt tai ne vienintelė jūsų nuoskauda, o knyga puiki proga suvesti sąskaitas...
Galima ten įžvelgti tokių momentų. Ir pavardžių yra. Bet tai profesiniai dalykai, ne sąskaitų suvedinėjimas. Mano jausmai nuo meilės iki neapykantos ir – atvirkščiai. Aš pasakau, kad Špokaitė kiauliškai pasielgė, bet ir neslepiu, kad myliu ją, nes ji labai talentinga... Nenoriu suvedinėti sąskaitų, nes niekada žmogui neatkeršysi iki galo. Neapykanta – pats blogiausias patarėjas.
Daug klaidų buvo jūsų gyvenime?
Pilna. Pats mano charakteris klaida. Gaila, kad per vėlai tapau toks, koks esu dabar, išmokau pamąstyti, pasvarstyti. Jaunystėje per daug putojau, per daug trankiau durimis. Nors ir dabar galvoju, kad kai menininkas ima mąstyti ir skaičiuoti, – viskas, tai jau ne menininkas. Tai jau komersantas.
Televizijoje jūs tikrai nepanašus į žmogų, kuris viską apmąsto.
Aš labai emocionalus, meniškas, slaviškas. Man sunku suvaldyti viduje esančius eržilus, ir lenkiškos ambicijos lenda. Sunku pirma galvoti, paskui sakyti. Juk nesi koks nors strategas. Impulsyviai kalbi, ką jauti. Bet tik ne televizijoje. Ten aš gerai žinau, ką sakau, niekada to nedarau spontaniškai. Turiu dvi, tris minutes pasiruošti, kol trunka daina ar šokis, todėl apgalvoju kiekvieną žodį, kalbu labai tikslingai. Žinau, ką daryti, kad žiūrovas neperjungtų kanalo. Ir neužverstų knygos.
