Justė Zinkevičiūtė – mergina iš serialo

Kiekvieną pavakarę televizijos kanalai pažeria tokią margą meksikietiškų, rusiškų, net lietuviškų serialų puokštę, kad, atrodo, turėtų įtikti visiems šio žanro gerbėjams... „Emilija – angelas pakirptais sparnais“, – anonsai kviečia žiūrėti lietuvių kūrėjų darbą „Emilija“. Pagrindinį vaidmenį jame kurianti Justė Zinkevičiūtė (20) šypsosi, kad tikrame gyvenime jai sparnų dar niekas nepakirpo.

Tau tik dvidešimt metų ir jau – pagrindinis vaidmuo!

Manau, kad jis man – pačiu laiku. Po kokių penkerių metų norėčiau ne Emiliją vaidinti, o būti gera mama. Man toks vaidmuo patiktų. Manau, užauginti vaikus moteriai – labai svarbi užduotis. Gal mano požiūris pasikeis, bet šiandien nepykčiau, jei kada nors kurį laiką būčiau tik mama. Tačiau niekada per daug neplanuoju gyvenimo...

Tu – dar vienas liudijimas, kad gali būti pastebėtas nebūtinai gyvendamas sostinėje, vaidindamas kuriame nors teatre?

Iš tikrųjų esu pavyzdys, kad gali taip atsitikti. Aš dalyvavau aktorių atrankoje. Labai džiaugiuosi, kad man taip pasisekė. Tai buvo viena iš svajonių, esu laiminga, kad ji išsipildė. Dabar draugams sakau, kad nebijotų, nesigėdytų kurti svajonių. Žinau, jos yra tam, kad pildytųsi.

Tavo svajonė tapti aktore galėjo pradėti pildytis prieš dvejus metus, kai stojai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją...

Tačiau neįstojau. Tą situaciją analizuodama dabar suprantu, kad man pačiai kažkas buvo ne taip. Kai komisija klausė, ar dar norėčiau ką nors parodyti, kažkas viduje sušnibždėjo: „Juste, apsisuk ir išeik.“ Aš taip ir padariau. Buvau paskutiniuose stojimo turuose, man neblogai sekėsi, bet kažkodėl taip pasielgiau! Aš visuomet klausau širdies. Galbūt tada man dar nereikėjo stoti į akademiją. Tačiau aktorystė liko mano tikslas ir aš jo sieksiu.

Darbas seriale gali tapti postūmiu dar kartą bandyti ten patekti?

Galbūt... Svarstau tą galimybę. Vaidinu seriale, bet niekada neprisistatau kaip aktorė. Aš – mergina, kuriai patinka vaidinti. Aktore savęs niekada nevadinčiau, nors kartais norėtųsi. Tada suprantu, kad reikia baigti specialias studijas. Svajonė tapti aktore neužmiršta.
Kai išėjau iš egzamino, galvojau: ką aš padariau, esu beprotė. Tačiau kai pradedi analizuoti, supranti, kad niekas nevyksta šiaip sau. Viskas dėl to, kad ateityje būtų geriau. Arba taip aš pateisinu savo poelgius (juokiasi).

Serialas įsibėgėjo. Tau jau prilipo Emilijos vardas?

Dabar daugelis mane taip vadina. Net kirpėja sako: „Emilija, o koks tavo tikras vardas?“ Kartais ir gatvėje ar parduotuvėje girdžiu: „Žiūrėk, čia Emilija.“ Nesu tokia naivi kaip mano kuriama veikėja, o žmonės mane su ja tapatina ir mano, kad esu mėmė (juokiasi). Daugelyje situacijų elgčiausi kitaip negu ji. Tačiau negalėčiau sakyti, kad esame priešingybės.

Sulauki didesnio stipriosios lyties gerbėjų dėmesio?

Ir kai nevaidinau, iš vaikinų sulaukdavau gėlių – dėmesio netrūko. Dabar gal net ne visada žmonės drįsta prie manęs prieiti, tikriausiai mano, kad išpuikau. Nors kokia buvau, tokia ir likau. „Emilija“ manęs, kaip žmogaus, nepakeitė. Todėl galite nebijoti, prieiti pabendrauti, pasakyti: „Labas! Kaip gyveni (juokiasi)?“

Turi širdies draugą?

Nežinau kodėl, bet jo nėra. Gal, kad neturiu laiko. Manau, draugystė, poros santykiai yra darbas, kurį reikia puoselėti, skirti jam dėmesio. O dabar man rūpi mokslai, dar ir serialas prisidėjo. Nemoku suderinti tiek dalykų...
Yra žmogus, kuris man patinka. Jį pirmą kartą pamačiau, kai man buvo dešimt metų. Net nežinojau jo vardo, bet pasakiau, kad bus mano vyras. Draugės tada juokėsi, bet mes jau dešimt metų bendraujame. Nenorėčiau daugiau kalbėti – tai jau ne mane vieną liečia.

Vadinasi, sparnų tau dar niekas nepakirpo?

Visuomet juokauju, kad mano sparnai – nei per aukštai, nei per žemai, jie toje vietoje, kur ir turėtų būti. Esu su charakteriu: jei kas nepatinka, tai ir pasakau, jei sužavi – pasidžiaugiu.

Gyveni Nidoje. Augusi tokioje unikalioje vietoje turi būti ypatinga.

Tai, kad ten prabėgo vaikystė, kad tame mažame miestelyje formavosi mano asmenybė, charakteris, gal padėjo eiti link „Emilijos“. Augdama nuo aplinkinio pasaulio nebuvau apgaubta gėrio burbulo, bet kai atvažiavau studijuoti ir gyventi į Klaipėdą, pirmas pusmetis buvo labai sunkus. Reikėjo priprasti prie aplinkos ir žmonių. Pamačiau, kad jų gali būti visokių, kad gali būti pastumtas, užgautas. Su tuo nebuvau susidūrusi Nidoje, kur mes vieni kitus pažįstame, esame bendruomenė. Kai tik turiu laisvo laiko, važiuoju ten. Atsigaunu, vėjas galvą prapučia.

Dar pastebi, kaip Kuršių nerijoje gražu?

Pastebiu. Nors namo grįžtu vis rečiau ir rečiau. Būdama Nidoje pasiimu savo šuniuką ir einame pasivaikščioti. Apsukame didelį ratą palei jūrą, kopas. Tuomet stengiuosi pastebėti gamtos grožį.

Klaipėdos universitete studijuoji lietuvių filologiją ir režisūrą. Kaip gyvena studentai?

Nesu tikra studentė. Prieš eidama į universitetą sau pasakiau, kad ten nedalyvausiu jokioje visuomeninėje veikloje. Mokykloje buvau labai aktyvi: kur koks renginys, ten ir Justė. Universitete nutariau imtis kitokių pramogų. Turiu draugų, su kuriais man smagu leisti laiką, o naktiniai klubai netraukia. Gal ir senamadiškas požiūris, bet per dažnai ten neinu.
Anksčiau lankiau pantomimą, ėjau į sporto klubą, žaidžiau tenisą. Dabar tam laiko trūksta, bet filmavimai baigiasi – grįšiu prie jų.

O jei Emilija bus vienintelis vaidmuo tavo gyvenime?

Būsiu labai laiminga, kad turėjau bent vieną, ir dėl to nesigraušiu. Geriau turėti ir prarasti, negu iš viso neturėti. Tuo visada vadovaujuosi. Dabar išgyvenu išskirtinį laiką ir labai džiaugiuosi. Serialas baigsis, gyvenimas bus vėl kitoks, ir vėl ką nors atrasiu. Nesu pratusi apsiriboti viena veikla. Noriu daug ką išbandyti, patirti.