Karolina Liukaitytė savo 33-iąjį gimtadienį švenčia beveik visą savaitę – kasdien jį mini su skirtingomis draugų grupėmis ir artimaisiais. Vis tik tokį sprendimą moteris priėmė dėl saugumo: trauktis neskubanti pandemija verčia pasaugoti save ir kitus. Karolinai tai problemų nesukelia ir dėmesio ji žada skirti visiems.
Portalui Žmonės.lt Karolina atvirai papasakojo apie naują gyvenimo etapą, aplankiusį vidinės laisvės jausmą, sustiprėjusias draugystes ir ryšį su aštuonmete dukra Lukrecija.
– Karolina, kokiomis nuotaikomis pasitikote savo gimimo dieną?
– Savaime suprantama, kad labai gerai nusiteikusi. Tai visada yra šiokia tokia šventė, nors nesu didelė gimtadienių šventėja – man yra ir didesnių švenčių. Visgi tai yra proga, kai gali susitikti su artimiausiais žmonėmis.
– Sakote, kad trankiai gimtadienių nešvenčiate, tad šiemet vakarėlio, ko gero, taip pat nerengsite?
– 33-iojo gimtadienio minėjimas išsidėstė per visą savaitę. Jį pradėjau švęsti lapkričio 17-ąją – su draugėmis ėjome į Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymą. Šiemet maestro mane labai nustebino, nes pats atsiuntė kvietimą į renginį. Manau, kad tai yra labai gera gimtadienio dovana, tačiau ji, ko gero, bet kuriai moteriai būtų ypatinga.
Gimtadienio dieną – lapkričio 18-ąją – ir kitas sekančias dienas dėmesį dalinsiu skirtingiems žmonėms: vieną dieną – draugams, vėliau – sesei, o savaitgalį praleisiu su mama.
– Gimtadienis jums – dviguba šventė: jį minite kartu su sese dvyne Simona. Kaip pasveikinate viena kitą?
– Nuo vaikystės iki tol, kol sesė išvyko į Prancūziją, gimtadienius švęsdavome kartu. Jai grįžus, tradicija atsinaujino: pernai gimimo dieną paminėjome draugų ratelyje, o šiemet būsime tik trise: aš, Simona ir jos vyras. Taip darysime dėl saugumo – sesė laukiasi, tad nori kuo mažiau rizikuoti.
O dovanų atžvilgiu esame labai praktiškos: likus mėnesiui iki gimtadienio apsitariame, kuri ko norėtų ar ko kiekvienai reikėtų, o vėliau viena kitai tai ir padovanojame. Vis tik man geriausia dovana yra knyga.
– Galbūt kelias dienas trunkanti gimtadienio šventė rodo, kad pastaraisiais metais esate labai patenkinta?
– Tai metai, už kuriuos gyvenimui esu labai dėkinga. Šiemet jaučiau itin daug dėkingumo gyvenimo situacijoms, pamokoms, dovanoms, darbui ir draugams.
– Atrodo, kad jie buvo išties prasmingi ir turiningi.
– Tikrai taip. Per paskutinius porą metų aš labai pasikeičiau. Galimai įvyko lūžis, kuris kai kurioms moterims įvyksta perkopus trisdešimtmetį. Buvo ilgas laiko tarpas, kai gyvenau tiesiog iš inercijos, plaukiau pasroviui ir priėmiau tai, ką duoda gyvenimas. Vis tik vėliau padariau pauzę ir ėmiau kelti sau klausimus: ko aš noriu iš gyvenimo, kaip trokštu jaustis, kas man yra svarbu? Tai apmąsčiusi ir susidėliojusi tam tikrus taškus visiškai išsigryninau, kas man yra geras gyvenimas ir ką noriu iš jo pasiimti.
Be to, įvertinau, kad turiu labai mylimą ir įdomų darbą, į kurį kasdien norisi eiti, o tai – labai didelė dovana. Yra daug neišsipildžiusių žmonių, kuriems trūksta to ir ano, o man taip nėra. Jaučiuosi gyvenime turinti viską: dukrą, nuostabius draugus šalia ir fantastiškus kaimynus. Būtent draugystė man suteikė labai daug pilnatvės – atradusi bendrystę ir moterystę, ėmiau visai kitaip vertinti daug dalykų.
– Didelę jūsų gyvenimo dalį užima darbas, draugai ir, žinoma, dukra Lukrecija. Kokie yra dabartiniai jūsų santykiai, kai dukra – jau ūgtelėjusi?
– Mūsų santykiai – geri ir artimi. Be to, dukra po truputį tampa mano diskusijų partnere, su ja galima aptarti daug dalykų. Kuo ji vyresnė, tuo daugiau jai norisi parodyti tikrojo gyvenimo, kuris visai nėra idealus.
Mūsų temų spektras – platus. Pastaruoju metu daug kalbame apie toleranciją, šeimas, tam tikras situacijas ir kad niekas gyvenime negali nurodyti, kaip kažkas turi būti. Anksčiau jai pačiai daug klausimų nekildavo, o dabar – kyla. Tokios naujos situacijos džiugina, nes siekiu užauginti laisvą, žingeidų žmogų. Manau, kad visai neblogai sekasi.
Šie metai geri dar ir dėl to, nes turėjome laiko pakeliauti, paatostogauti dviese – buvome Bulgarijoje, neseniai aplankėme Turkiją. Dažnai kažkur išvažiuojame ir savaitgaliais. Lukreciją auginame kartu su jos tėčiu (verslininku Arnu Jurskiu – red. past.), tad savo laiką su dukra stengiamės išnaudoti įdomiai ir turiningai.
– Lukrecijai jau aštuoneri, tad vis labiau ryškėja mergaitės charakteris, pomėgiai, nuomonė. Ar augančioje dukroje pastebite savo pačios bruožų?
– Jau dabar matau, kad Lukrecijos charakteris yra kitoks nei mano. Gal įtakos turi tai, kad mūsų vaikystės labai skiriasi. Kai buvau vaikas, mano gyvenimas buvo toks: baletas, namai, išsiskyrę tėvai, labai daug dirbanti mama ir ne itin dėmesingas tėtis.
Lukrecijai pasisekė – ji turi labai gerą tėtį, kuris jai skiria daug dėmesio, lavina kelionėmis ir sportu. Mano dukra labai sportiška ir itin savimi pasitikinti, ko labai trūko mano kartai. Ji gerai jaučiasi savo kailyje ir yra labai komunikabili, tad jai nesunku užmegzti pokalbį tiek su nepažįstamais suaugusiaisiais, tiek su bendraamžiais.
Reikšmės turi ir tai, kad ji yra mačiusi daug pasaulio, daug jos mokytojų – užsieniečiai, tad ji turi visiškai kitokią bazę negu aš ir mato gerokai platesnį pasaulio vaizdą. Taigi man, kaip mamai, labiausiai norisi padėti visa tai susidėlioti į lentynėles.
– Šiemet teismą pasiekė prašymas nutraukti jūsų santuoką. Ar tai jums turėjo kažkokios įtakos?
– Tiesą sakant, apie skyrybas kalbėti nenoriu. Net neverta to analizuoti, nes oficialiai jos įvyko gerokai seniau – prieš dvejus metus, tiesiog, kaip ir daugeliu atveju, užsitęsė reikalai. Tai – jau ne šių metų akcentas.
Šiemet gyvenau visiškai kitokį gyvenimą ir tai nebuvo „transformacijų po skyrybų metai“. Pasikeitimai daugiausiai susiję su draugų ratu ir tuo, kad atsirado daugiau vidinės laisvės. Niekada nebuvau tas žmogus, kuris labai jaudintųsi dėl to, ką apie jį pagalvos kiti ar gyventų taip, kaip kažkas iš jo tikisi.
Vis tik paskutiniais metais dar geriau suvokiau, kad niekas nežino, kaip reikia gyventi – yra gerai taip, kaip tinka man. Gyvenu be jokio gailesčio, nesižvalgau atgal ir negalvoju, kas ir kodėl ne taip. Dabar man kiekviena diena yra kaip dovana, žmonės atrodo mieli, geri ir malonūs, o aš pati jaučiu pilnatvę ir džiaugsmą. Toks gyvenimas – labai geras.
– Labai daug kalbate apie artimus draugus ir jų svarbą savo gyvenime, ypač išryškėjusią pastaraisiais metais. Ką santykiuose su bičiuliais vertinate labiausiai?
– Kai gyvenime lieki vienas, ypač svarbu turėti artimų draugų. Žinoma, man jie svarbūs buvo visada, tačiau šiemet dar geriau supratau, kad jei turi savo socialinį burbulą, sudarytą iš gerų, sąmoningų, pozityvių ir panašaus požiūrio žmonių, ištversi visokias gyvenimo situacijas. Problemos nėra tokios sunkios, kai turi su kuo jas pereiti, gali reflektuoti, esi išklausytas, suprastas ir priimtas.
Draugai prisidėjo prie gyvenimo pilnatvės ir lengvumo jausmo. Anksčiau to nejusdavau, nes nuolat būdavau užsikasusi problemų sprendime ir rūpesčiuose. Šiemet – jau kitaip, tad galiu dėkoti savo bičiuliams: senam draugui Martui Kalendrai, kaimynei Agnei Grigaliūnienei, kuri visada palaiko ir kitoms ištikimoms, artimoms draugėms.
– Šiuo metu esate labai patenkinta savo gyvenimu ir jaučiate, kad turite visko, ko reikia. Ar dar yra gimtadienio norų?
– Ateinančiais metais norėčiau išlaikyti tai, ką turiu šiandien. Sau linkiu, kad viskas toliau tekėtų ta pačia – sąmoningumo, išsigryninimo – vaga ir kad išliktų artimų žmonių ratas, ryšys, geros emocijos. Ir, žinoma, lai visi būna sveiki.
