Pasaulyje minima Inkstų diena. Lietuvoje ji nukelta į ateinantį ketvirtadienį, kad svarbios datos neužgožtų ne mažiau svarbi – kovo 11-oji. Savaitraštis „15min“ aplankė Kauno klinikose gulinčią moterį. Prieš dvejus metus ji išgirdo diagnozę: inkstų nepakankamumas. Ir gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.
Cukrinio diabeto pasekmė
Danutei (moters vardas pakeistas – aut. past.) balandį sukaks 47-eri. Ji – išsilavinusi, simpatiškų bruožų, malonaus balso. Truputį išbalusi ir pavargusi, nors jai nieko neskauda.
Nedidelėje Danutės palatoje ant spintelės stovi plastikiniai indeliai su užrašytomis valandomis. Juose – saujos tablečių ir piliulių. Moteriai, ištvėrusiai jau antrą inksto persodinimo operaciją, reikia vaistais silpninti imuninę sistemą, kad organizmas neatmestų svetimo organo.
„Sergu I tipo diabetu nuo devyniolikos metų, – savo istoriją pradeda šeimos gydytoja dirbanti Danutė. – Tais laikais insulinas buvo visiškai kitoks. Ir kontrolės priemonės visai kitokios – poliklinikoje kraują tirdavo kartą per mėnesį, ir viskas. Manau, tą juodžiausią darbą padarė pirmi 10–12 ligos metų.“
Tikslas – išgyventi 20 metų
Per 45-tą gimtadienį moteris pajuto, kad jai labai silpna. Kūnas pradėjo tinti, o aukšto kraujospūdžio nesumažino net saujos vaistų. Danutė sužinojo, kad teks persodinti inkstą.
„Kadaise kažkodėl buvau pagalvojusi, kad mano mirties priežastis bus inkstų nepakankamumas. Tada neturėjau tokių didelių problemų ir dar ne medikė buvau. Sirgau diabetu, ir mane paguldė čia, į Kauno klinikas. Gulėjau didžiojoj palatoj, kur buvo 24 lovos. Visokių moterų ten buvo – ir su diabetiniu stažu, ir su inkstų nepakankamumu. Ir aš, ką tik susirgusi, nieko apie tai nežinanti, į viską ausis ištempusi“, – prisimena Danutė.
Tada ji išsikėlė sau tikslą – išgyventi 20 metų. „Mano teta, amžiną atilsį, guosdavo: tavo abu tėvai mirė nuo infarkto, tai tu taip neišgyvenk, gal ir tu mirsi nuo infarkto“, – šypteli moteris ir priduria, kad dar visko gali būti. O tie dvidešimt metų jau seniai praėjo.
Keturis kartus per parą
Inkstų nepakankamumas. Po šios diagnozės beliko tik viena – laukti donoro. „Tik tai mane ir palaikė“, – Danutė suprato, kad jos gyvybė priklauso nuo svetimų žmonių gerumo, nes artimųjų, galinčių paaukoti inkstą, neturėjo. Visi mirę.
Moteriai buvo pasiūlyta darytis peritonines dializes, kad nereikėtų nuolat važinėti į ligoninę – juk ji norėjo dirbti. Kaip tai atliekama? Į pilvo ertmę įstatomas minkštas plastiko vamzdelis. Per jį leidžiamas dializės tirpalas patenka į pilvą ir kurį laiką ten pabūna. Vėliau jis iš ten išpilamas – iš organizmo išvalomos toksinės medžiagos, druskos, skysčių perteklius. Ir taip – keturis kartus per parą.
Danutė peritonines dializes pradėjo 2010 m. gruodį, o po poros mėnesių buvo užrašyta į laukiančiųjų inkstų donoro eilę. „Buvo baisu, – prisimena moteris. – Laukiau ir vis galvojau: neskambina.“
Inkstą pavadino Jonuku
2011 m. birželio 22-ąją dešimtmetis vaikas žuvo avarijoje. Atsirado inkstas. Paaiškėjo, kad tinka 6 antigenai iš 8. Tai – labai retas atvejis. Moteriai skubiai buvo atlikta inksto transplantacija. Artėjo Joninės, todėl inkstą ji pavadino Jonuku.
Įtarimas, kad kažkas negerai, kilo iš karto po operacijos: inkstas neprigijo – „užtrombavo“. Šeštą dieną jį teko pašalinti, kitaip būtų pradėjęs pūti.
Sužinojusi, kad kraujotaka tam inkstuke nevyksta ir kad jį reikia išimti, pasijutau, lyg antrąkart laidočiau mamą.
„Sužinojusi, kad kraujotaka tam inkstuke nevyksta ir kad jį reikia išimti, pasijutau, lyg antrąkart laidočiau mamą, – Danutės balsas pradeda virpėti. Pakelia akis į akinamai baltas palatos lubas ir akimirkai nutyla: – Gauni inkstą, atrodo, kad gyvenimas pasikeis, ir antras smūgis.“
Priklausoma nuo svetimų žmonių geros valios
Papasakoju Danutei sceną iš serialo „Nusivylusios namų šeimininkės“. Jo herojė Siuzan sužino, kad jai – inkstų nepakankamumas. Ateina atlikti dializės ir mato piktą vyrą, nenorintį bendrauti. Šis rankose laiko lagaminėlį. Jam supypsėjus reikštų, kad atsirado donoras. „Ar žinai, ką reiškia pypsėjimas? – klausia jis Siuzan. – Mirtį. Tu lauki, kol koks nors šunsnukis neužsidės šalmo ir užsimuš.“
Klausiu Danutės, ar tikrai ligonis pasiekia tokį lygį, kad pradeda laukti savo arba donorų mirties?
„Aš negaliu už visus kalbėti, bet man niekada nebuvo tokio jausmo. Visą gyvenimą laikausi principo: nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi. Aš apskritai laukiau. Laukiau donoro, laukiau inksto, bet ne taip, kad kažkas įvyktų ir man atsirastų. Nes tos nelaimės įvyksta savaime, to nenorint, – atsako. – Tas, kam nepasisekė, jau nieko nebejaučia. Aš labiausiai užjaučiu artimuosius, nes visus savus esu palaidojusi, puikiai žinau tą jausmą, ką reiškia netekti artimo žmogaus. Lietuvoje dar nelabai įprasta, kad žmogus pasirašytų raštą: aš po mirties sutinku tapti donoru. Kiek esu skaičiusi, dar nėra atsitikę, kad tokio žmogaus organai būtų buvę panaudoti. Tik artimųjų gera valia gali padėti paaukoti jų mirusio artimo žmogaus organus.“
Antras inkstas – po pusmečio
Daugiau nei pusmetį Danutė vėl gyveno laukimu. Į ligoninę suruoštas krepšys tūnojo spintoje: „Pradėjau laukti nuo gruodžio. Tas laukimas toks beprotiškas, kad nemoku apsakyti: kad tik pakviestų, kad tik paskambintų.“
Ir šių metų sausio 31 d. pagaliau sulaukė. Pranešė – inkstas yra. „Širdis pradėjo spurdėti. Bėgau į darbą pranešti, koks reikalas ir kad šiandien jau nelabai galėsiu dirbti“, – prisimena Danutė. Į inkstą buvo dar penki pretendentai. Medikai atliko tyrimus ir nusprendė, kad inkstas bus persodintas Danutei.
„Kai atliko antrą transplantaciją, tas inkstas „užsivedė“. Ir labai greitai. Jau reanimacijoje jis dirbo, pradėjo didėti šlapimo išsiskyrimo kiekis. Mane perkėlė į palatą, ir kitą dieną šlapimo pradėjo mažėti, pradėjau dusti, visas skystis susikaupė pilve. Pagalvojau: jau negerai. Tyrimai pradėjo blogėti. Supratau, kad jau prasideda inksto atmetimas, nors gydytojai dar abejojo. Po biopsijos jie tai patvirtino. Pakeitė vaistus, ir dabar tarsi geriau. Laukiu galutinių tyrimų“, – pasakoja Danutė.
Neliko nė krislo džiaugsmo
Didelės bėdos prispausti žmonės kartais net tokioje situacijoje bando įžvelgti ką nors gero.
Medikui sunkiau sirgti, nes jis šiek tiek kitaip žiūri nei paprastas ligonis, kuris galbūt gaudo kiekvieną gydytojo žodį, tiki viskuo.
Bet Danutė purto galvą: „Gero tai absoliučiai nieko neatradau. Čia net kalbos negali būti. Gyvenimas su lėtiniu inkstų nepakankamumu be transplantanto, be donoro, yra ne gyvenimas, o tik egzistavimas. Tai, aišku, priklauso nuo žmogaus optimizmo. Medikui sunkiau sirgti, nes jis šiek tiek kitaip žiūri nei paprastas ligonis, kuris galbūt gaudo kiekvieną gydytojo žodį, tiki viskuo. Aš nesakau, kad gydytojas meluoja, bet kartais šiek tiek nuramina. Manęs raminti nepavyksta.
Praradau gyvenimo džiaugsmą, kas man buvo nebūdinga iki 45-erių. Mokėjau džiaugtis menkniekiu. Geriu kur nors kavinėje skanią kavą, ir man kartais taip gera ant širdies, o dar į soliariumą nueinu. Žiemą. Tai iš viso gera. Eini toks laimingas... O dabar pranyko džiaugsmo pojūtis. Aišku, kadangi dirbau, stengiausi neparodyti to aplinkiniams, nes jiems tai neįdomu. Ir jiems aš būsiu kaip našta, jeigu sėdėsiu verksminga, susiraukusi, nepatenkinta. Man, kad ir darbe, sako: na čia tai optimizmas! Bet tas optimizmas... Negali sakyti, kad tai kaukė. Darbe apskritai nelikdavo manęs. Man galbūt liūdniausia, kai namo grįžtu.“
Moteris teigia, kad per dvejus ligos metus nė karto nebuvo nuoširdžiai apsidžiaugusi: „Pavyzdžiui, anksčiau pažiūrėjusi spektaklį dieną ar dvi juo dar gyvendavau – bandydavau prisiminti mintis, frazes, potekstę. O dabar spektaklį tik žiūriu. Pasidarė toks... egzistavimas.“
Liga atėmė didįjį hobį
Danutė jau penkias savaites guli ligoninėje. Po operacijos ji atidžiai stebima. Radijo nėra, o skaityti nebesinori. Pavargusi nuo nieko neveikimo moteris sugebėjo prasmukti į kirpyklą prie klinikų kavinės. Ar ją kas nors išleido?
„Aš nelabai ir klausiau, – kaip niekur nieko atsako. – Gulėt man čia taip atsibodo! Atrodo, grįžčiau namo, įsijungčiau televizorių. Jau net ir į Kubilių galėčiau žiūrėt. Nes čia kaip vienutė, kaip karceris.“
Nenumaldomas troškimas greičiau pasveikti turi dar vieną priežastį. Moteris pirmąkart plačiai nusišypso: „Žinote, aš turiu tokį hobį. Keliones. O peritoninė dializė – tai 8 litrai skysčio per parą. Kur su tokiu skysčiu aš nuskristi galiu? Niekur. Liga atėmė mano didįjį hobį. Man ta transplantacija buvo reikalinga ne dėl to, kad dializių daryti nereikės, bet kad aš galėčiau keliauti. Tai pats didžiausias motyvas man. Be tų skysčių negali niekur išvažiuoti. Kad ir į Vilnių, į Kauną ar Trakus – visur su tavimi bagažinėj skysčiai. Nepasėdėsi kur nors ilgai. Pasižiūrį į laikrodį – jau reikia dializės.“
Paklausta, kur norėtų keliauti, Danutė atgyja: „Aš jau suplanavusi, vos ne viešbutį išsirinkusi! Svajonėse – Ispanija. Važiuočiau į Salou miestelį arba į Malagą.“ Moteris neslepia, kad į Ispaniją vis tiek kaip nors išsiruoš. Kad ir keturioms dienoms.
Paguoda – širdies draugas
Sunkiu metu ją palaiko draugės ir gyvenimo palydovas, optimistas, su kuriuo Danutė kartu – jau 17 metų.
Apie jį moteris atsiliepia vien tik šiltai: „Man susirgus, jis pagrindinis palaikytojas. Kai buvau sveika (santykinai, nes cukralige sergantis žmogus nėra visiškai sveikas), pagalvodavau, kas bus, kai aš pasiligosiu. Sužinojusi apie inkstų problemą, iškart pasakiau: jeigu nenori, tu su manim daugiau nesikankink. Bet, deja, jis pasidarė kokius penkiskart atidesnis ir geresnis.“
Didžiosios svajonės
Už lango – gražus oras, šviečia saulė, kur ne kur pūpso sniego pusnys. Kvepia pavasariu. „Ir vakar taip buvo“, – pastebi Danutė. Ko ji dabar norėtų? Grįžti namo. Ir kad inkstas kuo ilgiau funkcionuotų.
Norėčiau, kad Lietuva būtų ne tik ta šalis, kuri pirmauja pagal savižudžių skaičių, bet ir pagal donorų.
„Dar norėčiau, kad Lietuva būtų ne tik ta šalis, kuri pirmauja pagal savižudžių skaičių, bet ir pagal donorų. Norėčiau, kad žmonių požiūris keistųsi. Kad daugiau būtų laimingų: kurie ir taip nuskriausti gyvenimo, tai kad bent šiek tiek tas gyvenimas į teigiamą pusę pasisuktų“, – svajojo Danutė.
Jeigu tyrimai bus geri, šį savaitraščio „15min“ numerį moteris galės skaityti važiuodama namo.
Simptomai ir tyrimai
Inga Arūnė Bumblytė,
LSMU Nefrologijos klinikos profesorė:
„Inkstų ligos būdingesnės vyresnio amžiaus žmonėms, ypač vyrams. Dažniausiai požymių atsiranda, kai liga jau toli pažengusi. Iš ryto patinęs veidas, tinstančios kojos, aukštas kraujospūdis, skausmingas ar dažnas šlapinimasis rodo inkstų ligą. Žmogui pasidaro silpna, jį pykina, jis vemia, nieko nenori valgyti, o vėliau pastebi, kad beveik nebesišlapina. Pagrindinė rizikos grupė – sergantys diabetu, turintys aukštą kraujospūdį, tie, kurių giminėje yra sergančių inkstų ligomis, tie, kuriuos kankina aterosklerotinė išeminė širdies liga, arba tie, kurie kasdien geria skausmą malšinančius vaistus.
Tyrimai – paprasti, nebrangūs ir neskausmingi: echoskopija, šlapimo tyrimas ir kreatinino kiekio kraujyje nustatymas. Pagrindinė inkstų funkcija – iš kraujo pašalinti nereikalingas medžiagas ir skysčių perteklių. Jeigu inkstai blogai valo, kreatinino kraujyje daugėja.
Daug žmonių klaidingai galvoja, kad nereikia gerti daug skysčių. Arba geria druskingą mineralinį. Geriausia – virintas vanduo su citrina arba švarus šulinio vanduo. Taip pat svarbu neperšalti, vengti antsvorio ir mažiau vartoti druskos, nes ji netinka inkstams – gali pradėti formuotis akmenys arba pakilti kraujospūdis. Žodžiu, svarbiausia – sveikas gyvenimo būdas.“
Šis straipsnis buvo publikuotas savaitraštyje „15min“. Visą savaitraštį skaitykite čia.
