I.Stumbrienė prisiminė, kad ankstyvoji paauglystė buvo rami, tačiau praėjus keleriems metams prasidėjo „tikrojo aš“ paieškos ir pasireiškė perdėtas noras atrodyti suaugusia.
„Ta ankstyvoji paauglystė, kuri prasideda nuo vienuolikos metų, buvo rami: klausiau tėvų, buvau gerai mergaitė, lankiau lietuvių liaudies šokių būrelį, grojau pianinu, tačiau dar po kelerių metu pasidariau labai savarankiška, pati sprendžiau, ką noriu lankyti, todėl mečiau šokių būrelį ir pradėjau eiti į kovos menų užsiėmimus. Tada ir prasidėjo mano maištingasis periodas – noras parodyti save, įtikinti, kad esu nepriklausoma, kad tik pati sprendžiu, kaip man geriau. Manau, kad būtent šiuo periodu tėvams ir buvo sudėtingiausia“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Inga.
Kam ta chemija reikalinga?
Moteris prisipažino, kad mokykloje jos paaugliškas maištas pasireiškė tuo, kad ji nenorėjo mokytis to, kas jos nedomino ir vis pati savęs klausdavo, kam jai viena ar kita pamoka reikalinga, mat ji neplanuojanti būti nei, pavyzdžiui, fizike, nei chemike.
„Kad reikia mokytis man suvokimas atėjo gal tik paskutinėse klasėse, nes visąlaik ateidavo minčių, tokių kaip, pavyzdžiui, o kam man ta chemija reikalinga? Kam man ta fizika? Bet paskui natūraliai atėjo laikas, kai susivokiau, kad viso to man tikrai gali prireikti ateityje, kad pamokos – tai vertybė, indėlis į save ir negali žinoti, koks bus tavo gyvenimas ir kokių žinių jame prireiks“, – teigė I.Stumbrienė
„Paskutinėse klasėse labai stengiausi, kad gerai baigčiau mokyklą ir galėčiau įstoti ten, kur noriu. Laimei, man tai pavyko“, – pridūrė ji, pasidžiaugusi, kad „laiku atėjo į protą“.
Sukarpyti drabužiai ir išpūstos mamos akys
I.Stumbrienė pasakojo, kad bene įsimintiniausias paauglystės kuriozas buvo tuomet, kai joje atgimusi „dizainerės gyslelė“ padarė savo: mergina sukarpė savo drabužius, mat „reikėjo kažkuo papuošti lėles“.
„Iš namų bėgti neteko, bet prisimenu vieną tokį į atmintį giliai įsirėžusį įvykį: kad galėčiau gražiai apsirengti, tėtis drabužių man parveždavo iš užsienio, o man vieną dieną kilo noras visus juos pritaikyti savo lėlėms. Pasidarbavau žirklėmis kaip reikiant – kaip dabar atsimenu, kokios didelės buvo mamos akys!“ – juokėsi Inga.
„Tada tėvai su manimi rimtai pasikalbėjo ir paaiškino, kad savo rūbų taikyti lėlėms negalima“, – rimtesniu tonu pridūrė ji.
Nakvoti galima tik savo namuose
I.Stumbrienė atsiminė, kad tėvai, pajutę jos paauglišką norą pačiai priiminėti sprendimus, leisdavo jai rinktis būrelius, laisvalaikį ir draugus pačiai. Tai, anot Ingos, buvo teisingas sprendimas, mat tada savaime norėdavosi „nepakiaulinti“.
„Kadangi pati galėjau rinktis veiklas ir draugus, pati jaučiau ir atsakomybę už savo sprendimus. Žinojau, kad jeigu prisidirbsiu, pačiai už tai reikės ir atsakyti. Vis dėlto man labai pasisekė, kad pasirinkau tokius draugus, kurie manęs neįvėlė į jokias pagundas, alkoholį“, – svarstė Inga.
„Galbūt jeigu tėvai būtų elgęsi priešingai – patys rinkę man būrelius, liepę atsisakyti to, ko norėjau – galbūt būčiau tik dar daugiau maištavusi, mat paaugliai turi polinkį daryti priešingai, negu jiems liepiama“, – įsitikinusi ji.
Vis dėlto visiškos laisvės paauglė neturėjo – tėvai buvo numatę namų taisykles, kurių reikėjo griežtai laikytis – tvarkytis, mokytis, grįžti iki sutartos valandos namo.
„Namuose būdavo tam tikros elgesio taisyklės – man rodos, iš kokių nors pasibuvimų su draugais turėdavau grįžti iki dešimtos valandos vakaro. Niekada negalėdavau likti kažkur nakvoti, nes buvo griežtai pasakyta, kad kiekvienas turime savo namus ir juose privalome miegoti“, – pasakojo Inga.
Pirmoji meilė – vyras Aivaras
Paklausta apie pirmąją paauglišką meilę moteris šypsojosi – verkti į pagalvę dėl berniukų nereikėjo, mat nelabai jie ją domino, o kai jau sudomino – Inga įsižiūrėjo savo dabartinį vyrą Aivarą, su kuriuo sukūrė šeimą ir susilaukė dviejų atžalų.
„Mano istorija galbūt nuskambės banaliai, bet mokyklinė, pirmoji meilė ir buvo mano dabartinis vyras Aivaras. Su juo susipažinau mokykloje ir visus pirmus jausmų potyrius patyrėme kartu – bučinius, meilę ir visas kitas emocijas. Kaip žinia, mudu sukūrėme šeimą, todėl verkti į pagalvę dėl nesėkmingos meilės taip ir neteko… Berniukai man iki kokios dešimtos klasės išvis nerūpėjo, o jau kai parūpo – apsidairiau ir pamačiau kitoje klasėje besimokantį savo būsimą vyrą...“ – šypsojosi laiminga šeima besididžiuojanti I.Stumbrienė.
