Nenuostabu, kad ir nuotraukos, kuriomis pasidalino Milana, susijusios su šokiu. Viena brangiausių akimirkų jai – nuotrauka, kurioje užfiksuota, kuomet būdama maždaug keturiolikos metų ji nekantriai laukia savo pasirodymo šokių konkurse.
„Vyko Lietuvos dešimties šokių čempionatas. Man buvo pasiūta nauja Lotynų Amerikos šokių gelsvai salotinė suknelė iš kutų, kurią iki šiol pamenu kaip gražiausią ne tik aš, bet ir kiti šokėjai. Ši suknelė, kartu su vadovės Skaistutės Idzelevičienės į mano dažytus juodus plaukus įsegta ryškiai purpurine gėle buvo tarsi vizitinė kortelė ir talismanas. Vilkėdama ją pirmą kartą Lotynų Amerikos šokių kategorijoje tapau pirma. Ši nuotrauka man labai brangi, ją dažnai prisimenu, kai pritrūksta ūpo tęsiant pradėtus darbus“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Milana.
Nenuostabu, kad antroji ir taip pat labai brangi šokėjai nuotrauka – su šokių vadove S.Idzeliavičiene. Milana atsiminė, kad ši džiugi akimirka užfiksuota kai jai buvo 18 metų, o šypsena veide spindėjo dėl gauto svarbaus įvertinimo.
„Nuotrauka daryta per „Žuvėdros“ jubiliejų. Man įteikė simbolį – statulėlę, kuri reiškė, kad esu „Žuvėdrietė“. Ji įteikiama klubo nariams, kurie „Žuvėdroje“ šoko nuo mažumės ir jam nusipelnė“, – džiugiai atsiminė Milana.
Jos teigimu, paauglystės metai visi prabėgo šokant, dalyvaujant įvairiuose konkursuose. Milana atsiminė ir ilgas keliones autobusu, kuomet tirpdavo kojos, dėl būsimo konkurso drebėdavo širdis, o skrandis sunkiai virškindavo kelionės metu suvartotą didelį kiekį maisto.
„Nuotraukoje esu maždaug 16 metų, kuomet pradėjau šokti komandoje, buvau jauniausia iš visų. Keliavome autobusu į vieną iš čempionatų. Veidai ir kūnai rudi, nemalonus įdegio kremo kvapas, dar pirmoje kelionės pusėje suvalgytos užpilamos bulvių košės, makaronai, šokoladai ir mamos kepiniai, sustingusių kojų pojūtis nuo ilgo sėdėjimo autobuse, mankštos tiesiog degalinėse ir didžiulis adrenalinas atstovaujant Lietuvai. Vieni geriausių mano gyvenimo metų...“ – nostalgiškai atsiminė M.Jašinskytė.
Nebuvo kada dykaduoniauti
M.Jašinskytė pasakojo, kad paauglystėje buvo labai savarankiška, o bene visą laisvalaikį užimdavo šokių repeticijos, todėl nieko neveikti tiesiog nebuvo kada. Moteris pasidžiaugė, kad nors ir buvo labai užimta, šokiai jai padėjo susirasti daug draugų ir įdomių pažinčių.
„Nuo mažens buvau gana savarankiška. Pati eidavau į repeticijas, pati grįždavau namo. Dienos visuomet būdavo ilgos, o savaitgaliai skirti konkursams įvairiuose miestuose. Gal ir neturėjau laiko lakstyti kieme, bet paauglystė buvo nuostabi. Kiekviena minutė suskaičiuota, mokykloje vieni draugai, repeticijose kiti, o per konkursus sutinki ar susipažįsti vėl su kitais žmonėmis. Manau, tėveliai padarė gerą sprendimą man suteikdami nemažai atsakomybės, todėl nebuvo laiko dykaduoniauti“, – svarstė Milana.
Moteris prisiminė, kad ir visos linksmybės buvo susijusios su šokiais – juose atrasti draugai ir net jų tėvai būdavo susibičiuliavę, todėl smagių pasibuvimų netrūkdavo.
„Užimtumas visiškai nereiškė, kad neturėjau pramogų. Kai važiuodavome į konkursus, užsukdavome pamatyti vietoves ar atrakcionų parką. Pamenu labai laukdavau „Žuvėdros“ draugų gimtadienių. Juos visuomet švęsdavome drauge. Tėveliai pažinojo vieni kitus ir jų vaikus, todėl turėdavome „laisvą plotą“ pas jubiliatą ir kartais net likdavome nakvoti“, – pasakojo Milana.
Anot jos, tėvai ja pasitikėdavo, mat ši nebuvo sulaužiusi duoto žodžio grįžti laiku namo. „Mano mama buvo griežta, bet leisdavo išeiti beveik visur. Jei nepavykdavo susitarti, eidavau prašyti pas tėtį, kad jis įkalbėtų mamą. Žinojau tik vieną – visuomet turiu pareiti namo laiku, nes pažeidus šią namų taisyklę apie net menkiausias pramogas galėčiau pamiršti“, – griežtą auklėjimą atsiminė M.Jašinskytė.
Ir drąsuolė, ir kuklioji
Milana pasakojo, kad išdaigų paauglystėje yra iškrėtusi nemažai – kai kurių tėvai nežinantys iki šiol. Tačiau, anot jos, ji visada buvusi stropi mokinė ir jautusi atsakomybę už savo poelgius. Vis dėlto vieną paauglišką maištą ji atsimenanti iki šiol.
„Pamenu, kaip būdama 14 metų sugalvojau, kad man metas kardinaliai pasikeisti. Visada turėjau ilgus plaukus. Vedama „paaugliškos revoliucijos“ paprašiau kirpėjos, kad nukirptų visas mano kasas. Plaukų ilgis vos dengė ausis, o pakaušyje apskritai buvo pasidarbuota britva. Kerpama jaučiausi tokia suaugusi, laisva ir nepriklausoma, deja, visas entuziazmas išgaravo vos pamačius save veidrodyje. Teko su ašaromis akyse grįžti namo, o vėliau net keletą savaičių vaikščioti ant galvos užsimaukšlinus didžiulį kapišoną“, – nesėkmingą bandymą maištauti atsiminė Milana.
Vis dėlto ne visada mergina buvo tokia drąsi – mokykloje įsimylėjusi vyresnį vaikiną net nedrįsdavo pakelti akių jam einant pro šalį, todėl stebėdavo savo simpatiją iš toli.
„Prisimenu, kad paauglystėje visada stebėdavausi draugių drąsa – jei koks berniukas ar vaikinas patikdavo, jos neturėdavo jokių problemų jį užkalbinti. Aš būdavau gerokai kuklesnė. Pamenu, devintoje klasėje kartu su drauge susižavėjome dviem abiturientais. Kiekvieną dieną skuosdavome į gimnazijos valgyklą tam, kad bent akimirką galėtume žvilgtelti į mūsų simpatijas. Dabar pati juokiuosi prisimindama, kad man patinkantis vaikinas visada su manimi sveikindavosi, o aš ar dėl savo santūrumo, ar nežinojimo kaip elgtis tiesiog nuleisdavau akis ir demonstratyviai parodydavau, kad jis man nė kiek nerūpi. Tokia ta pirma meilė...“ – prisiminė M.Jašinskytė.
