 |
| Šarūnas Kirdeikis (centre) mokyklos laikais |
„Į mokyklą eiti pradėjau labai mažas, tik 5-erių metų. Klarnetu groti taip pat pradėjau nuo labai mažų dienų, tėvai mane nuvedė į privačias pamokas, atsimenu tik tą vaizdą – nelabai atsimeni kur eini, ką darai, tau duoda groti ir tai tarsi žaidimas... Tik po kurio laiko supratau, kad viskas yra daug rimčiau, reikia į užsiėmimus eiti nuolat, o galiausiai paaiškėja, kad esi priverstas groti“, – pasakojo šokėjas ir „Show Makers akademijos“ vadovas.
Š.Kirdeikis tikino, kad būdamas 8-9-erių metų labai nenorėjo būti muzikantu. „Sakydavau, kad nenoriu būti klarnetininku, man atrodė visi muzikantai ir mokytojai labai nuobodūs – tik groja ir nieko nedaro. Nors po to buvo smagūs laikai, kai grojau orkestre, teatre. Buvau pats mažiausias, bet vykdavome į užsienį, mus filmuodavo. Buvau pats mažiausias visoje kompanijoje“, – kalbėjo jis. Šarūnas sakė dabar klarnetą priglaudęs „Show Makers akademijos“ vokalo klasėje. „Kažkada neseniai pabandžiau pagroti. Jausmas ir juokingas, ir labai geras. Atrodo, įgūdžiai net ir nedingo. Dabar norėčiau vėl groti“, – teigė jis.
Smagiausias laikas – 3-4 klasėje
Š.Kirdeikis sakė, kad jei dabar grįžti į mokyklą, rinktųsi 3 ar 4 klasę. „Tas laikas, manau, daugeliui pats smagiausias – dar mokslai nespaudžia, yra viena, pati geriausia, mokytoja, visi klasės vaikai – draugai, jiems nerūpi konkurencija, jie draugauja, žaidžia... Tie metai man labai patiko, nes tai buvo kūrybos, fantazijos laikas, o po to visi pasidarė bjauraus būdo paaugliai“, – juokėsi jis.
Šarūnas pasakojo, kad kiek save atsimena, ir jis, ir sesuo Kotryna mėgdavo kurti šou ir sulaukti dėmesio. „Nuolat dalyvaudavome „Šauniausio moksleivio“ konkursuose, būdavome pastovūs dalyviai, būdavo užimdavome ir prizines vietas. O ruoštis reikėjo nemenkai – reikėjo ir pramoginius šokius sušokt, ir talentą parodyti, ir kūrybiškai užduotį atlikti, ir kalbą sakyti... Puikiai prisimenu ir mokyklos dramos būrelį, turėjome šaunias mokytojas, kurios per Teatro dieną visą mokyklą paversdavo teatru, rodydavome aktorinius etiudus, gyvas skulptūras, dalyvaudavome miesto eisenoje. Teatro dienos – vienos įsimintiniausių per visą mokykloje praleistą laiką“, – sakė Vilniaus Simono Stanevičiaus vidurinėje mokykloje mokęsis choreografas.
