„Taip jau atsitiko, kad aš labai anksti tapau suaugęs. Pirmiausiai dėl to, kad tėvams teko daug dirbti, nes gyvenau tuo laikotarpiu, kai keitėsi santvarka ir man teko prisiimti atsakomybę prižiūrėti brolį. Parvesti iš darželio, vėliau pažiūrėti, kad jis paruoštų pamokas, kad mums netrūktų valgyti, kad būtų šiek tiek aptvarkyti namai. Iš to globėjiško periodo vėliau aš visai atsitiktinai stryktelėjau į paauglystę, tą kurią aš prisimenu kaip vieną gražiausių laikų. Man buvo 15 metų, kai aš tuometiniuose Šiaulių moksleivių rūmuose pastebėjau skelbimą, kuris kvietė jaunus ir gabius moksleivius išmėginti visiškai naują veiklą, tai vadinosi videostudija. Aš prisimenu nuo 15 metų save su kamera rankose, filmuojantį gatvėse, kuriantį pirmąsias kino idėjas, keliaujantį per Lietuvą su respublikiniais filmo festivaliais. Pirmą kartą į televiziją koją įkėliau, kai man buvo 16-ka“, – prisiminimais dalijosi Edvardas.
Kaip pasakojo žurnalistas, dar vienas dalykas, kuris prasidėjo nuo paauglystės – kelionės. Anot E.Žičkaus, jis turėjo pačią nuostabiausią istorijos mokytoją, kuri sakė, kad istoriją ir geografiją galima pažinti iš knygų, bet niekada jos nepajausite taip, kaip kelionėse.
„Ta mokytoja, man rodos, dar trylikamečius pirmą kartą išvežė į platųjį pasaulį – į tuometę Čekoslovakiją, į Prahą. Savaitę važiavome autobusu, miegojome kukliose poilsio bazės, bet tas pirmasis įspūdis, man, paaugliui, buvo labai stipus. Galėjom pamatyti tas vietas, apie kurias skaitėm istorijos vadovėliuose, tada ir pasigavau tą nelemtą kelionių geną, kaip juokauja mano draugai“, – juokėsi televizijos laidų vedėjas.
Edvardas pasakojo, kad mokytojai mokykloje jį mylėjo, o jam ypač gerai sekėsi humanitariniai dalykai.
„Kaifavau nuo istorijos, lietuvių kalbos, anglų kalbos, net bendraklasiai prašydavo už juos parašyti rašinėlius, o jie už mane spręsdavo kai kurias chemijos lygtis. Chebra mėgo, mokytojai mėgo, bet buvo išimčių, kad nesutampa poliai, tai su chemijos mokytoja mums nesutapdavo (juokėsi). Aš visada buvau idėjinis, atėjęs į antrąją chemijos pamoką aš pasakiau, kad nesuprantu, kam ji man, sakiau, niekada gyvenime nebūsimu chemiku, kam man reikia jūsų žinių“, – akistatą su chemiją prisimena E.Žičkus.
Po pamokų Edvardas organizuodavo šventes, renginius, dalyvaudavo įvairiose olimpiadose ir net šauniausio moksleivio konkurse.
Dauguma paauglystėje eina iš proto dėl grupės ar atlikėjo, o namuose sienos būna nukabinėtos plakatais. Kam prijautė Edvardas? „Aš visada buvau diplomatas ir stengiausi išlikti per vidurį. Nors širdimi pritariau reiveriams, dievinau tuo metu „Junior“, bet buvau „Foje“ gerbėjas. Dabar galiu prisipažinti, nes tuomet būtų buvusi gėda, kad mane veždavo Džordana Butkutė ir „Dinamika“ (juokėsi). Buvau didelis jų gerbėjas, aišku ne toks, kad eičiau į jų koncertus, bet namie, kai mama klausydavosi, tai aš palinguodavau į taktą pagal „Dinamiką“. Man, aišku, po to buvo džiugu, kad visi tie žmonės, vėliau tapo mano bičiuliais: vieniems teko leteną paspausti, su kitais taurę pakelti, su kitas apie gyvenimą paatvirauti“, – pasakojo E.Žičkus.
Paklaustas apie to laikmečio madas, Edvardas prapliupo juoktis: „Pasakykite man, kas žiūrėdamas į tuometes nuotraukas neraustų iš gėdos.“ Anot jo, jis tuomet buvo visiškas šakaliukas, svėrė gal kokius 52 kilogramus, tačiau tai netrukdė kaip ir visi bendraamžiai nešioti plačias kelnes-lenarus, plačius džemperius, krepšinio marškinėlius, kurių mada atkeliavo iš Amerikos. „Visa tai man labai patiko, dar pasiimi didelį krepšį... Tai pabandykite įsivaizduoti: eina toks kaulėtas, įdubusiomis akimis ir skruostikauliais berniokas, 170 centimetrų ūgio, jis vos laikosi, kad vėjas jo nenupūstų ir su tokiais maišais. Bet aš visada turėdavau šiokį tokį stiliaus pojūtį, mėgdavau puoštis“, – teigė televizijos laidų vedėjas.
„Tėvams buvau labai geras vaikas. Su broliu buvome priešingybės: jis buvo probleminis, o aš buvau geras ir tėvams, ir močiutei, ir draugams, kai jiems reikėjo padėti. Turėjau tam tikrų charakterio savybių, nes žinojau, kaip pasiekti tai, ko noriu. Niekada nelikdavau kaltas, nors ir buvau kaltas, sugebėdavau išlaviruoti situaciją taip, kad išpūti akis ir sakai: „Čia gi ne aš.“ Manau, kad mano tėvai džiaugiasi, kad neturėjo problemų su manimi“, – teigė Edvardas.
Paklaustas, ką galėtų patarti paaugliams iš savo patirties, E.Žičkus atviravo, kad perkopus 30-ies metų ribą pergrupavo vertybes. „Dabar man tas paaugliškas maištingumas atrodo toks naivus. Visi puolimai prieš tėvus, noras viską padaryti pačiam, savo tiesų įrodinėjimas yra tokie bereikšmiai... Reikia suprasti, kad tėvai viską daro ir atiduoda dėl mūsų. Jie su savo gyvenimo patirtimi tikrai geriau mato nei tu, kuriam yra keturiolika. Visam ateina savo laikas, todėl pasireikšti gyvenimas galimybių dar suteiks. Paauglystė yra gražiausias laikotarpis, kai reikia kaifuoti nuo gyvenimo, o ne maištauti prieš jį“, – kalbėjo Edvardas.
