Iki pat 8 klasės G.Masalskis buvo pavyzdingas vaikas: mokykloje demonstravo puikius rezultatus – gaudavo tik aukščiausius įvertinimus, neturėjo laiko nei, kaip pats sako, nesąmonėms, nei linksmybėms.
„Vėliau pramogoms atsirado daugiau laiko – dėl to ėmė kentėti mokslai. Tiesą pasakius, nieko bloga nenutiko, tačiau nebuvau iš tų, kurie sėdi namuose ir mokosi – prisigalvodavau, ką nuveikti“, – Žmonės.lt pasakoja jis.
Sugalvodavo ir nuveikdavo: „Visko buvo. Mūsų mokykla garsėjo maištautojų skaičiumi: visi gaudavome muzikos, kuri buvo uždrausta, „chebra“ iš vyresnių klasių buvo pasiutusi – mokėmės iš jų. Ir cigaretė viena kita, ir alus, mėtinis likeris tuo metu buvo madinga. Tačiau nesveiko lėbavimo nebuvo – viską dariau su protu. Nebuvau rūkalius – kartą kitą pabandžiau. Gal tėvai kada nors ką ir užuodė, tačiau jie visad buvo ir yra tolerantiški ir pretenzijų nereiškė.“
Vienoje iš paauglystės nuotraukų, kuria G.Masalskis pasidalijo su Žmonės.lt skaitytojais, jis su draugu įamžintas kolūkyje. Fotografijoje jam – apie 15 metų, mokėsi tada 10 klasėje. Dabar jau vargiai pamena, kaip ten pakliuvo: „Mus veždavo į kolūkį. Kokio velnio, neprisimenu.“
Bet visai nesiskundė: „Ten, kur nebūdavo mokslų, visada būdavo linksma. Jei tik nebūdavo mokslų, tai ir į kolūkį nuvažiuoti būdavo smagu.“
„Daug dėmesio skyrėme stiliui. Tais laikais buvo gana sunku – turėjome vieną žurnalą, kuris rašydavo apie užsienį, ir visas gyvenimas buvo nušviestas per jį. Pereidavo per Tarybų Sąjungos cenzūras...“ – prisimena G.Masalskis.
Anot jo, paauglystėje tėvams „duobių nekasdavo“ ir problemų nepadarydavo. „Ko nereikėdavo, to jie dažniausiai nesužinodavo. Porąkart buvo, kad dužo mokyklos langai, tačiau tai vyko jaunesniame amžiuje. „Ant smegenų“ tada buvo užėjęs tamsumas – sporto salėje buvo tokie stiklo blokai, o mes sugalvojome juos nudaužti. Po to ėjome pas direktorių. Kai pagalvoji, visko buvome pridirbę“, – pasakoja jis.
Priešingai nei daugelis, pirmosios savo meilės G.Masalskis nepamena – daug jų buvo, ir nė vienos nelaimingos. „Mano meilė lengvai pereidavo iš vienos vietos į kitą – tai viena mergina, tai kita patikdavo, bendraudavome. Tokios vienos vienintelės, kurią visą gyvenimą prisiminčiau, nebuvo“, – patikina.
Nors patikdavo daugelis merginų, saviške nė vienos nevadino: „Oficialių draugysčių paauglystėje nebuvo. Juk dažniausiai su merginomis nesitari, kad „dabar mes draugaujame – tu būk mano, o aš – tavo“. Iš pradžių viskas klostydavosi lengvai, be jokių didelių įsivaizdavimų ar pareiškimų, o po to atsitikdavo taip, kaip atsitikdavo. Niekad nesakiau „štai, dabar tu – mano mergina“. Nors dabar taip būna. Klasėje po to visi kalba.“
Vienas ryškiausių G.Masalskio paaugliškų prisiminimų – susibūrimai su draugais vieno jų garaže. Tame, kur nuolat skambėjo radijo „M-1“ muzika. Tada jam buvo apie 16 metų. „Buvo tokia mūsų „chebrytė“ – pas vieną draugą rinkdavomės garaže arba jo rūsyje. Iš ten, beje, ir „M-1“ gimė. Nuolat klausydavomės radijo – labai domėjomės muzika. Siųsdavome radijui laiškus, balsuodavome už dainas. Po to pradėjome domėtis motociklais“, – ironizuoja jis.
Tada G.Masalskis nė negalėjo pagalvoti, kad ilgainiui pats taps numylėtos radijo stoties veidu ir balsu. „Mokiausi jau pirmame kurse kai išgirdau, kad „M-1“ ieško didžėjų. Nusprendžiau, kad labai noriu – iki tol niekad gyvenime nebuvau pagalvojęs nei apie radiją, nei apie televiziją. Užpildžiau anketą. Pasakė, kad blogai. Man buvo įdomi muzika, tačiau nesidomėjau, kelintais metais kas išleido albumą. Po to bandžiau antrąkart – vėl nepavyko. Trečiąkart pasakiau sau, kad dabar jau tikrai viskas, ir patekau“, – savo istoriją pasakoja jis. Radijo stotyje „M-1“ jis pradirbo ilgiau nei dešimtmetį.
