Violeta Mičiulienė: Kaip išlikau gyva po karo ir kas parves šunį iš miško?

Gydytojas man sakė, kad niekuo negali padėt. Turi praeit. Kažkada. Nes ligos nemato. Nežino, kodėl garsas į ausį įeina skersai, šauna į pakaušį, prityla ir nuslinkęs žemyn, išliurlena iš kitos ausies, nepalikęs jokios informacijos.
Violeta Mičiulienė
Violeta Mičiulienė / „Turiu fotoaparatą“ nuotr.

Na beveik apkurtau! Beveik savaitė po Naujų metų šventės ir labai pamažu pradedu atsistatyti, ir suprasti, iš kurios pusės į mane ateina garsas.

Nežinau, ar norėčiau sutikti akis į akį tą pusgalvį, dviejų girtų pusbrolių darytą neandertalietį. Kuris nuo šventės pradžios visus informavo, kad turi tokią „bambioškę“, dėl kurios „Sostinės dienų“ fejerverkai turės eiti slėptis po lapais.

Ne mano šventė, ne mano taisyklės ir aš tik sraigtelis svetimos fiestos mechanizme. Todėl tylėjau, nors labai knietėjo šventės organizatoriams pasakyti, kad pusbrolis iš Anglijos, dirbantis statybose ir pažadėjęs pasirūpinti fejerverkais, man nekelia pasitikėjimo. Ką ten pasitikėjimo! Aš iš viso jo nebūčiau įleidusi į šventę!

Vietoj to šypsojausi ir linksėjau , kad tai nuostabus sumanymas.

Kai tas „šalaputris“ atitempė į aikštės vidurį dėžę ir pradėjo ją vartyti, ieškodamas: „Kur tas pimpis, kur reikia uždegt?!?“, mano širdis pradėjo ieškoti išėjimo per pažastį.

Supratusi, kad bėda artėja link mūsų, aš, linksmai klykaudama, žmones stumdžiau kuo toliau į pakraščius. Ir bestumdydama, netikėtai priartėjau prie pačio įvykio epicentro.

Tada išgirdau sprogimą.

Nesupratau kas atsitiko. Keistas įtarimas, kad patekom į apsiaustį ir iš visų pusių į mus šaudo priešai. Kurie buvo žvėrys, nes šaudė be pasigailėjimo. Žmonės rėkė ir šokinėjo. Nes priešai šaudė į kojas.

Pasirodo tas... (neberandu kaip jį pavadinti), dėžę apvertė aukštyn kojom ir visi šūviai ėjo per pažemę, taškydami žiežirbas į žmones.

Tie šokinėdami ieškojo išsigelbėjimo, atsitrenkdami viens į kitą.

Aš stovėjau kaip Pirčiupio motina. Akmeninė statula. Ir neįstengiau pajudėt. Pro mano kojas prašovė kaukdamas šeimininkų šuo ir dingo miškelyje. Suparalyžuotas kūnas atsisakė bet kokių judesių. Galvoje tik viena mintis: „Kokiomis priemonėmis aš galėčiau tą bombardyrių... ir tada atsėdėsiu kiek priklauso“.

Kai karas baigėsi, aš supratau, kad pasaulis girdisi kitaip. Silpniau.

Ir suvokiau, kad nereikėjo tylėti, kai supratau, kad tas žmogus mums atneš bėdą. Nereikėjo šypsantis meluoti, kad bus nuostabu.

Ir kodėl taip nuo vaikystės? Bijant įžeisti kitą, sakyti netiesą?

Visada!!! Visada ką nors nupirkusi, tėvams meluodavau, kad pirkau pigiau. Kad kažkas atidavė. Nes jiems nebereikėjo ir jie norėjo tą daiktą išmesti. Kad atvažiavau iš miesto ne autobusu, nes labai tėvų pasiilgau, o kažkas važiavo pro šalį ir prie to pačio pavežė. Ir neėmė nei vieno pinigo!!! Nes ten, kur būnu aš – visur viską parduoda pusvelčiui, veža už dyką ir atiduoda dovanai!

Nes amžinai buvau barama, kad nereikia mėtyti pinigų! Nereikia iš studijų taip dažnai skambinti, nes kainuoja, o jokių naujienų juk nėra!

Vien tam, kad pasakyti, kad pasiilgai?

O tai kam tada išvažiavai?

Kad jokių dovanų vežti nereikia, o gėlės tai išvis pinigų taškymas!

Ir pasimečiau meluose. Nebežinodavau kokią batų kainą sakiau ir kiek jie iš tikro kainavo.

Pagauta meluojant, meluodavau išsijuosusi toliau. Nors turėjau sustoti ir pasakyti, kad meluoju jiems tai iš baimės! Kad galiu neįtikti! Kad aš tokia nevykėlė ir nemoku nei pigiai apsipirkti, nei ką nors nebrangiai susitvarkyti. Visada jausdavau kaltę, kad visi kiti žino kur pigiai, gerai ir greitai, o aš tik permokėdama kažkokią nesąmonę ir visada vėluodama.

Todėl puikiai atsimenu tą dieną, kai išleidau mažylį į ekskursiją po Anykščius. Sukrapščiau paskutinius dešimt litų, kad jis kažką nusipirktų pavalgyti ir neatrodytų nabagėlis prieš kitus. Jis nuo vaikystės, gaudamas pinigėlį, džiaugdavosi, tardamas tokius juokingus žodžius: „Bet koks aš dabar ubagotas, ubagotas! Keip karalius!“

Ir grįžo iš Anykščių mano „ubagotas karalius“ alkanas, už devynis litus man nupirkęs... arklį. Gražų rudą arkliuką, telpantį į delną, iš arklio muziejaus. Šypsodamasis pasakojo, kad buvo ir mažesnių, bet jis negalėjo man parvežti mažos dovanos, nes aš verta tik didelių dovanų.

Gloščiau savo vaiko galvą, verkiau ir galvojau. Kiek už tuos pinigus būčiau nupirkusi duonos, pieno ir makaronų. Ir kad dabar namuose turiu tik vieną litą ir alkaną vaiką.

O tada, verkdama garsiai kalbėjau, kokia aš esu laiminga, gavusi tokią dovaną. Kad visą vaikystę svajojau apie tokį arkliuką, o jis man tik dabar nupirko. Kad tokios brangios dovanos aš dar niekada nesu gavusi. Brangios visomis prasmėmis. Ir aš nemelavau.

Aš tą arkliuką prisimenu iki šiol.

Jis man padėjo suprasti, kad negalima vaikui leisti meluoti. Jo nereikia bausti už tiesą. Jį reikia bandyti suprasti. Ir dėkoti už tai, kad mylėdamas nori dovanoti dovanas brangiausiems.

Ir ne vien vaikams reikia leisti sakyti tiesą. Ir dideliems žmonėms.

Kad galėtum prieiti prie didelio „dunduko“ ir paklausti, ar jis turi leidimą šaudyti fejerverkus. Nes jis nekelia niekam pasitikėjimo.

Tai gal tada nereiktų iki užkimimo rėkauti po miškelį, kad šuo jau gali saugiai grįžti namo ir kad žmonės atsiprašo visų miško gyvūnų už durnių karą, kuris iš tikro niekam nėra reikalingas.

Nebesprogdinkim to mūsų pasaulio ir nebemeluokim vieni kitiems!

Juk tai nieko nekainuoja!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis