Pati šią jauną asmenybę atradau, nieko keisto, bet instagrame. Šiuo metu tarp visų pandemijos laikams pritaikytų įkvepiančių žinučių mano dėmesį patraukė jos paprasta socialiniuose tinkluose kuriamo turinio misija – padėti žmonėms gyventi prasmingesnį gyvenimą ir kurti teigiamą aplinką aplink save.
Motyvuojančių asmenybių šiais laikais netrūksta, bet Simonos skleidžiama žinute kažkodėl buvo lengva patikėti. Tikriausiai, kai pats tuo neabejotinai tiki ir gyveni, kitiems pajusti tai irgi lengva.
„Viskas prasidėjo iš nuobodulio, o ir niekada neturėjau didelio draugų rato, todėl savos bendruomenės paieškos ir noras praplėsti bendraminčių ratą mane atvedė ten, kur esu dabar“, – pokalbio pradžioje sako Simona. Koks nuoširdus atsakymas, nusistebiu.
Simonos kelionė į turinio kūrimą socialiniuose tinkluose prasidėjo prieš šešerius metus. Kaip ir nemažai kitų Z kartos vaikų, ji jau augo girdėdama tokius žodžius, kaip „vlogas“, „blogas“ ir kiti. Tai daryti buvo itin madinga, tad į šį įdomų traukinį įšoko ir ji pati.
Kartu su drauge uždaroje feisbuko bendruomenėje tuo metu 11-metė Simona dalijosi savo kartai aktualiausiais klausimais, savo kasdienybę. Vėliau, kaip pati juokauja, ji persikėlė ten, kur kiekvienam normaliam videoturinio kūrėjui tarsi ir vieta, – į „Youtube“.
„Niekada nespaudžiau savęs kurti, dariau tai, kas man patiko“, – priduria ji.
Būdama ištikima sau ir darydama tai, ką nori, Simona 2017 metais žengė kitą svarbų žingsnį gyvenime, kuris kardinaliai pakeitė tai, ką ji transliuoja. Perėjusi prie veganiškos mitybos, ji vis daugiau dėmesio skyrė tam, kas padėtų kurti teisingą gyvenimo būdą, savo atradimais ir teigiama įtaka ji norėjo dalytis ir su kitais.
„Visus šiuos gyvenimo sprendimus – tiek tapimą vegane, tiek turinio kūrimą socialiniuose tinkluose paskatino kelios aplinkybės. Visu pirma, kaip ir minėjau, niekada neturėjau labai daug draugų, nuo vaikystės esu introvertė. Man patiko leisti laiką vienai, o kad užimčiau save, mėgau eksperimentuoti ir bandyti naujus dalykus.
Taigi, taip nusprendžiau savaitei išbandyti veganinę mitybą, toks pasirinkimas atrodė man labai artimas ir etine prasme. Pasirodė, kad toks gyvenimo būdas man labai tinka, nereikalauja ypatingų pastangų. Taip viena savaitė išaugo į jau į ketverius metus“, – šypteli mergina.
Veganinė mityba yra tik vienas aspektų, kuriais Simona dalijasi su savo sekėjais. Savęs atradimas, produktyvumo skatinimas ir emocinė sveikata – tai yra pagrindas, ką 17-metė transliuoja savo aplinkai. Paprasčiau kalbant – savo auditorijai ji bando parodyti, kad savo gyvenimo nederėtų praleisti veltui.
Kaip ji pati tai išmoko? Simona už visus savo pasirinkimus pirmiausia dėkoja tėvams. Būtent jų suteikta laisvė pačiai eksperimentuoti ir ieškoti, kas artimiausia, padėjo jai geriau pažinti save. Ir tai yra jos viso kuriamo turinio pagrindinė žinia – nebijoti ieškoti ir stengtis, kad kasdienybė nepaskęstų nesąmoninguose sprendimuose, leidžiant gyvenimui plaukti vaga, kurios suvaldyti nebebūtų įmanoma.
„Nesijaučiau įspausta į rėmus ir turėjau laisvę pati kurti savo ateitį. Tą patarčiau ir kitiems tėvams. Kai vaikas įstatomas į tėvų pasaulio matymo lauką, jam gali būti sunku rasti laimę, nes eina ne savo keliu. Esame be galo individualūs, visos viltys ir svajos irgi labai asmeninės. Suteikdami laisvę sau, mes neužspaudžiame savo tikrųjų norų“, – dalijasi mergina.
Žinoma, Simona pripažįsta, kad ir jos tėvams teko duoti laiko, kad jie į jos daromus sprendimus reaguoti ramiai ir palaikančiai. Kaip pati sako, jie gal ir turi savą įsivaizdavimą, kaip ir kokio gyvenimo dukrai linkėtų, bet suteikdami laisvę bandyti ir pačiai patirti, jie atvėrė duris į tikrąją savirealizaciją: „Jie manimi pasitikėjo ir laisvė rinktis išties padėjo pačiai aiškiau priimti sprendimus.“
Nors nebuvo lengva, taip Simonos tėvai ją išleido ir į savarankiškas keliones. Puikiai įsivaizduoju, kad daugelis tėvų, skaitydami šį tekstą, nuo minties, kad jų net pilnametystės nesulaukęs vaikas vienas keliauja į užsienio šalį, galėtų pašiurpti, bet tai, ką duoda tokios pamokos, anot Simonos, yra neapsakomai vertinga.
Žinoma, nėra taip, kad merginos tėvai dega žalią šviesą viskam, ko jų vaikas užsinori. Tai Simona pasiekė užsitarnavusį pasitikėjimą, kad pati gali savarankiškai dėlioti savo ateitį.
„Leisti man išvykti į pirmąją solo kelionę tėvus įkalbinėjau metus. Visą tą laiką turėjau įrodyti, kad galiu būti savarankiška. Tikrai negaliu pasakyti, kad mano tėvai iš prigimties yra itin laisvo požiūrio, to turėjau tarsi užsitarnauti, įgyti jų pasitikėjimą“, – pasakoja Simona, pirmą kartą viena keliavusi į Sankt Peterburgą. Jau dabar ji skaičiuoja keturias keliones, į kurias leidosi visiškai viena.
Įgyti tėvų pasitikėjimo ji turėjo ir nusprendusi šiuo metu gyventi viena. Nors ir iš pat pradžių neseniai 17-ą gimtadienį atšventusios merginos sprendimas tėvų nedžiugino, ji dviem mėnesiams Vilniuje išsinuomojo būstą ir savo kasdienybę kuriasi taip, kaip jai sako širdis.
Iš kur visas šis pasitikėjimas ir užtikrintumas, klausiu jos. Juk atrodo, kad šiais socialinio burbulo laikais, kai aplinkoje kuriamas itin tobulo įvaizdžio filtras, taip lengva pamesti save ir savo kelią. Ir čia Simona pažeria taip reikalingos išminties.
„Nepasakyčiau, kad nesu paveikiama aplinkos. Dažnai save pagaunu lygindama save su kitais, per dieną kelis kartus galiu perkvestionuoti savo gyvenimo prasmę, kas, manau, yra labai natūralu jauniems žmonėms.
Bet aš esu įsitikinusi, kad kaip tik nereikėtų bijoti lyginimosi, nes tai natūralu ir neišvengiama. Bet, ką aš visų pirma padariau dėl savęs – tai suvokiau, kad mes nekontroliuojame aplinkinių, bet galime kontroliuoti savo socialinį burbulą. Ypač šiais karantino laikais, kai neturime tiek daug žmonių aplink save fiziškai, mes galime kontroliuoti, kiek ir kokių žmonių mus sups.
Atlieku tikrai neblogą socialinių tinklų higieną, seku žmones, kurie mane labai įkvepia. Nors tikrai būna minčių, kad va kažkas tiek daug padaro, o aš atrodo nieko nepadarau, suprantu, kad tai irgi yra gerai. Tokie pavyzdžiai, kurie tave įkvepia gyvenime kažką gražaus nuveikti, yra labai svarbūs.
Antras dalykas – aš daug laiko leidžiu viena. Žinoma, man bendravimas yra būtinas, esame socialios būtybės, bet man yra be galo svarbu bent kelias dienas per savaitę skirti tik sau. Kai duodi sau laiko, leidi išanalizuoti savo mintis, pereini per tikslus, apgalvoji, ką nori veikti, viskas vėl tikslingai susidėlioja į lentynėles. Tokios egzistencinių klausimų dienos ar valandos labai svarbios, nes labai lengva orientuotis į kitus, visiškai pamiršti. Ir tada lygini save su kitais, kitų lūkesčiais", – pastebi Simona.
Taigi ir savo socialiniuose tinkluose besidalydama savo patirtimis, kaip šį gyvenimą nugyventi prasmingai, Simona sako atradusi, kad šiais laikais ypač gerai būtų fiksuoti savo mintis. Vienas iš jai labiausiai padėjusių būdų ar įpročių – vakarais ant popieriaus lapo sudėlioti tai, kas verda galvoje. Tai padeda vėl iš naujo išanalizuoti save, nepamesti tikslo, svajonių.
Svajonės – šis žodis Simonai išties labai artimas, nors, kaip jau pati pastebi, tiek stebėdama savo aplinką, tiek kitus, mato, kaip dažnai žmonės save užspaudžia ir nebeleidžia svajoms pildytis.
„Pastebiu, kad labai dažnai žmonės tik dėl savo įsitikinimų, kad man tai neįmanoma, ne man, eina tuo pačiu pramintu keliu ir neleidžia savo svajonėms pildytis. Bet net jei jos ir labai didelės, tik tada, kai tikėsime savimi ir savo siekiais, jos pradės pildytis.
Tačiau taip pat pabrėšiu, kad žmonės turėtų švelniau elgtis su savimi, nesikelti sau tiek daug lūkesčių. Žengti svajonių link be didelių reikalavimų. Matyti save kaip paprastą žmogų, kuris gali padaryti kad ir šimtus tūkstančių klaidų, bet iš jų pasimokyti, o ne bausti. Švelniau elgtis su savimi, atleisti, jei kas nepasiseka“, – sako 17-metė.
Jau pristačiusi užduočių knygą ir švenčių laikotarpiu sukūrusi Advento kalendorių, kuris turėtų padėti rūpintis savo emocine sveikata, Simona ateityje ir toliau planuoja kurti turinį ir neužmiršti misijos padėti kitiems kurti prasmingesnį gyvenimą ir rasti ryšį su kitais.
Džiugu, kad aplinka į tai reaguoja itin palankiai, sekėjų ratas vis didėja. Kelionės pradžioje ją sekdavo daugiau bendraamžiai, o dabar mergina pastebi, kad jos turiniu ir siunčiamomis žinutėmis žavisi vis daugiau vyresnės kartos žmonių. Ir nors atrodo įprasta klausti jauno žmogaus, tai kaipgi jis toliau planuoja toliau įprasminti savo gyvenimą, Simona atkerta, o gal verčiau pataria, nesvajoti dešimčia metų į priekį.
„Aš pati supratau, kad man neveikia ilgalaikiai tikslai, planai, kuriuos nusistatau labai tolimai ateičiai. Pati savo svajas nusistatau metams. Pavyzdžiui, šiuo metu norėčiau savo kuriamus produktus papildyti kitais, noriu atrasti dar daugiau būdų, kaip padėti žmonėms skleisti savo žinią – ar per socialinę erdvę, ar per kitą platformą.
Bet svarbiausia niekada nepamiršti savęs. Kelionės yra didžiulė mano gyvenimo dalis, kurios tikrai neapleisiu. Taip pat norisi nepamiršti koncentruotis į savo emocinę ar fizinę sveikatą, tobulėti ne tik savo veikloje, bet ir kaip asmenybė – medituoti, užsiimti joga. Ir tai priimti ne kaip laiko švaistymą, o svarbią savo dienos dalį.
Svarbiausia – atrasti vidinę ramybę ir išmokti suderinti savo veiklas, neperdegti“, – sava patirtimi, kuri kaip palinkėjimas gali nugulti ir kitų mintyse, dalijasi mergina.
