Būtent jis atsakingas už geismą. Ir, matyt, yra kaltas, kad mes šiandien turime jį jausti visur ir visada. Dirbdamos, vairuodamos automobilį, įstrigusios lifte, sėdėdamos odontologo krėsle, švęsdamos tetulės šimtmetį. Moteriškasis nenoriu prilygsta vyriškajam negaliu. Gėda, impotencija, ant kryžiaus ją. Nesusimąstydamos pritariame tostui: „Linkiu geismo ir pinigų.“ Nesusimąstydamos, nes nė akimirką nesiliaujantis erotinis troškimas – tai greičiau problema, vardu nimfomanija, nei privalumas. O ir nepatogu. Žinoma, pastangos manipuliuoti santuokine pareiga tokios pat senos kaip žmonija (jei migrenos nebūtų, ją reikėtų išgalvoti). Tačiau jos primena vaikiškus argumentus: „Jei nenupirksi mašinytės, nesivalysiu dantų. Niekada!“ Belieka pagauti manipuliuotoją už apykaklės ir paaiškinti, kad tarp mašinytės ir higienos procedūrų nėra jokio ryšio. Kaip ir tarp migrenos ir aistros.
Nors – tiesą sakant – mes ir taip per daug apie tai kalbame, pamiršusios, kad kadaise seksas, kaip ir dieta, išties buvo itin intymus dalykas. Bet suvokusios sekso stoką per TV liovėmės šnekėti apie orą ir ėmėme aptarinėti vyrų ir meilužių privalumus. Net pasakodamos apie savo naująjį romaną pasidalijame su bičiulėmis įspūdžiais, kur, kada ir kaip mylėjomės. Intymūs – tai yra dviem priklausantys – dalykai nemačiomis tapo neįpareigojančio pokalbio tema („O, jis tikras eržilas“). Pamažu ji net užgožia pamėgtą leitmotyvą apie tai, kad visi vyrai – šovinistinės kiaulės, nedovanojančios briliantų, ir apsirengti vis tiek nėra kuo. Tik kurių galų mes perimame iš tų šovinistinių kiaulių vieną bjauresnių įpročių – blefuoti kaip pradedantysis žvejys („Vakar aš pagavau štai tooookią žuvį!“).
Kartais atrodo, kad mes jų – vyrų – išvis nepažįstame. Nei tų, kuriems pasižadėjome meilę iki grabo lentos, nei tų, su kuriais prasilenkiame gatvėje. Kas, kas mums pamelavo, kad jeigu jie apie ką ir galvoja, tai apie seksą?
Kartais atrodo, kad mes jų – vyrų – išvis nepažįstame. Nei tų, kuriems pasižadėjome meilę iki grabo lentos, nei tų, su kuriais prasilenkiame gatvėje. Kas, kas mums pamelavo, kad jeigu jie apie ką ir galvoja, tai apie seksą? Mes įsigudrinome ištisus kompleksus įsikalti į galvą šiuo pagrindu (pati pažįstu keletą damų, kurios negali šnekėtis su santechnikais, gydytojais, banko tarnautojais, policininkais, – joms atrodo, kad šie mintimis jas išrenginėja). O vyrai galvoja apie tai, apie ką galvoja: apie naują „Maserati“ modelį; kaip gera būti milijonieriumi; koks asilas vairuoja aną mersedesą; kada pakels atlyginimą; net – koks siaubas! – kiek dabar valandų. Kartais ir į jų galvas atklysta minčių apie seksą – kuo blogai turint laisvą akimirką pasvarstyti, kaip būtų atsidūrus 400 odaliskų hareme? Tačiau atskleisiu baisią paslaptį, kurią man patikėjo vienas draugas: kartais jie paprasčiausiai apsimeta apsėsti sekso idėjos, nes mes įtikinome, kad jie tiesiog privalo būti gašlūs ir apimti geismo bet kokiomis aplinkybėmis.
Ne veltui sakoma, kad „daug žinosi – greit pasensi“. Kas iš to, kad iškalėme afrodiziakų pavadinimus geriau nei daugybos lentelę, o sekso pozas – geriau nei valso judesius. Miegamajame tokios žinios tik trukdo. Kiek minučių trunka preliudija? Kiek frikcijų per minutę turi atlikti vyras? Kaip greitai įvyks ejakuliacija? Gal reikėtų pakeisti pozą, kad gražiau atrodytume? O gal pasikišti pagalvėlę po klubais? Ne, nepatogu, tegul ją ten laiko tas, kuris pirmas taip sugalvojo. O ką tokiu atveju patartų seksopatologas Viktoras Šapurovas? O daktaras Alfredas Kinsey? O psichologė Viktorija Gončiarova, neseniai vienoje interneto svetainėje papasakojusi apie konsultuotą porą, kuri mėgo persirengti Gertrūda ir Hamletu, kad paįvairintų savo erotinį gyvenimą? Viskas lyg ir neblogai – jei neprisimintume, kad anie du personažai buvo motina ir sūnus. Ir apskritai sunku įsivaizduoti mažiau tinkamą erotinėms interpretacijoms istoriją nei nelaimingo Danijos princo tragedija. Negi nepažįstami Šapurovas, Kinsey ir Gončiarova geriau žino, ko norime mes pačios ir partneris? Mūsų instinktai ir jausmai už miegamojo durų – kur kas tinkamesni konsultantai. Jei mūsų proproprotėviai kailiais nuklotame guolyje būtų galvoję tiek, kiek mes, žmonija seniai būtų išmirusi, teorija – nugalėjusi praktiką, o protas – jausmus.
Tačiau šį instinktyvų suvokimą stengiamės pakeisti žiniomis. Ir beveik patikėjome, kad jei meilė nesibaigė fantastišku orgazmu, vakaras su visomis žvakėmis, šampano taurėmis ir naujais „Lise Charmel“ apatiniais buvo veltui. Vadinasi, kalta aš pati arba partneris, arba žydai ir dviratininkai (skaitykite Erichą Marią Remarque’ą). O juk moters orgazmas – ir šiandien didi paslaptis, kuri ne visada leidžiasi įveikiama. Kas žino, kodėl ir kada jis aplenkia 5–10 proc. moterų. Užtai daugelis iš mūsų patiria visai nemenką malonumą ir iš „Lise Charmel“, ir iš šampano, ir iš intymystės. Bet vis tiek kankinasi, laukdamos, kol vietoj miegamojo lubų prasivers dangus ir pasipils aukso lietus. Joms nė motais, kad kai lauki, laikas bėga lėčiau, o užsispyręs orgazmo lūkestis ne tik sumažina erotinių potyrių diapazoną, bet ir paverčia niekais visai neblogą vakarą.
Mums tenka mokytis iš naujo to, ką mūsų močiutės įgydavo sulig prigimimu ir auklėjimu. Mėgautis šilko slydimu oda, susėsti prie pietų stalo, šnekėtis apie jausmus ir pojūčius, rausti, drovėtis, išgyventi dvejones. Gal net turėti kompleksų. Ir kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis. Juk jūs žinote, kur yra svarbiausias žmogaus lytinis organas?!
