Taigi pradėkim šį tekstą nuo to, kad aš, kaip tikriausiai ir dauguma jūsų, naujo automobilio iš salono neįperku. Ir dovanų man tokių niekas nedovanoja, nepasisekė gyvenime tikriausiai. O ir šiaip man smagiau leisti pinigus šunų parodoms nei automobiliui. Todėl mane visai tenkina senesnio modelio, bet techniškai tvarkinga mašina.
Automobilį irgi renkuosi paprastuoju būdu – spalva graži (bet kokia, svarbu, kad juoda), modelis simpatiškas, bagažinė didelė (telpa daug šunų narvuose) – va ir visi mano kriterijai. Na ir dar automatas, nes kamštyje mechanika užknisa.
Draugės vyras, nusimanantis apie automobilius, visada padeda patikrinti visus kitus autoreikalus. Taigi, po kelių savaičių paieškų, su įmone, kuri užsiima automobilių varymu iš užsienio, pasirašome sutartėlę ir aš gaunu savo automobilio raktelius. Važinėju laiminga dvi savaites ir tik bum – pareina automatinė pavarų dėžė.
Besikeikdama vežu automobilį į servisą, man ten paaiškina, kad „ajajai, taip dažnai būna tokio modelio mašinoms, remontukas 600 eurų“. Palieku automobilį, po to ir eurus servise. Pikta iki negaliu. Draugai aiškina tą patį, ką aiškinsite jūs komentaruose – nenori problemų, pirk naują mašiną su garantija ir t.t. Beveik su tuo susitaikau.
Tačiau dėl laimingo atsitiktinumo per televizorių pastebiu kalbantį vyrą, kuris aiškina, kad automobilių pardavėjai už savo parduodamas prekes yra lygiai tiek pat atsakingi, kaip ir visi kiti pardavėjai. Ir kad mus, pirkėjus, šiuo atveju gina įstatymas. Gal jūs tai jau žinojot, aš ne. Aš buvau tas žmogus, kuris pats jausdavosi kaltas, kad neįperka naujo automobilio.
Kitą dieną skambinu tam žmogui, kurio darbas yra padėti komunikuoti su nesąžiningais automobilių pardavėjais. Nušvinta šiokia tokia viltis, kad verta pabandyti. Na ir užsisuka skundų bei pretenzijų karuselė. Nemėgstu popierizmo, bet šis reikalas man jau tampa principu. Nes kai atsisiunti sau nepatinkančius ar nekokybiškus batus, tai juk visada gali pakeist, o va jei nusipirkai ne tokį automobilį, kaip tau žadėjo pardavėjas, tai juk „pats kaltas“.
Ne, ne pats kaltas. Kaltas pardavėjas, kuris nenurodo automobilio trūkumų pardavimo sutartyje. Vartotojų teisių apsaugos įstatymas vienodai galioja visoms parduodamoms prekėms, „puikiems automobiliams, su kuriais kunigas kartą per savaitę važiavo iki bažnyčios“ irgi. Tiesiog žmonės to nežino, o nesąžiningi automobilių pardavėjai tuo naudojasi. Taigi susirenku visus popieriukus iš serviso ir pirma paduodu pretenziją pardavėjams – jie mane gražiai ignoruoja ir draugiškai tartis nenori. Tada jau su įmonės pagalba, kuri tvarko tokias automobilių pretenzijas, kreipiuosi į oficialias įstaigas su oficialiu skundu dėl nekokybiškos prekės.
Tai užtruko kelis mėnesius. Tačiau, kaip minėjau, tai man tapo principo reikalu. Kantriai laukiau ir sulaukiau. Automobilio pardavėjai Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutartimi buvo įpareigoti padengti man visas remonto išlaidas. Labai pyko ant manęs, bet pinigus pervedė. Ir tikiu, kad pyko, pasirodo, pagal statistiką Lietuvoje vos vienas procentas nepatenkintų pirkėjų ryžtasi kovoti su nesąžiningais automobilių pardavėjais.
Rašau tai todėl, kad neseniai dar ir draugė nusipirko automobilį, kurio pirkimo–pardavimo sutarty buvo nurodyta „automobilis jokių trūkumų neturi“, o štai, praėjus kelioms savaitėms, pasirodo, turi ir ne vieną. Ir pardavėjas jai pasiskundus pasakė: „tai ko nepasitikrinai prieš pirkdama?“ Deja, šiais laikais šie bajeriai taip paprastai nebepraeina. Nes visi mes turime prisiimti atsakomybę už savo parduodamas prekes. Tai ypač liečia automobilius, nes parduodami techniškai netvarkingą automobilį, pardavėjai tave pasmerkia didesnei rizikai kelyje. O juk automobiliu dažnai vežame pačius brangiausius žmones.
Būkite saugūs. Vairuodami taip pat. Ir, mieli automobilių pardavėjai, atėjo metas nebemaskuoti parduodamų automobilio trūkumų, nes tokių žmonių, kurie nebenorės būti „patys kalti“ tik daugės.
