Mano vyras su mama sutaria puikiai – mielai su ja dalinasi dienos įspūdžiais, mūsų asmeniniais planais. Jie artimi nuo pat vaikystės, mat maniškis augo be tėvo. Jis labai nori, kad mes susidraugautume, tačiau mato, kokia aš dirgli tampu po kiekvieno kontakto su anyta. O kaip man nesinervuoti, jei mes niekada nesame išsikalbėjusios iš širdies – iš jos girdžiu tik patarimus, pamokymus arba priekaištus. Vyras niekaip nesupranta, kodėl aš neleidžiu „vyresniam ir gyvenimiškos patirties turinčiam artimam žmogui“ dalyvauti mūsų gyvenime.
Kiekvieną sekmadienį anyta svečiuojasi pas mus – ji įvedė taisyklę, kad aš turiu ruošti šventinius pietus, o ji tuo tarpu užsiima su anūkais. Negaliu pakęsti, kai ji braukia pirštu per baldus, ieškodama nematomų dulkių, aptarinėja kiekvieną mūsų pirkinį, priekaištaudama, kad per daug išlaidaujame. Kartais pagalvoju, kad ji paprasčiausiai labai vieniša ir nelaiminga moteris, turėčiau ją suprasti ir gerbti jos norą kontroliuoti mūsų gyvenimą, tačiau nerandu būdo, kaip tapti jei ne draugėmis, tai bent viena kitai pikto nelinkinčiomis bičiulėmis. Įtariu, kad ji nemėgsta manęs ne ką mažiau nei aš jos. Aleksandra.
Psichologės MARIJOS VAŠTAKĖS komentaras
 |
| Psichologė Marija Vaštakė |
Laiško autorė dalinasi savo išgyvenimais, kuomet anyta „braunasi“ į jų šeimos gyvenimą, peržengia ribas, priekaištauja, dalina nereikalingus patarimus, įvedinėja savo taisykles. Tai kelia susierzinimą, pyktį ir kitus negatyvius jausmus. Laiško autorė ieško būdų, kaip rasti anytos elgesiui paaiškinimų ir ją suprasti, tačiau to padaryti nepavyksta. Nepasitenkinimas susiklosčiusia sistuacija tampa nuolatiniu gyvenimo palydovu ir, ko gero, sunkina ne tik pačios laiško autorės gyvenimą, bet „kiša koją“ ir tarpusavio santykiams su vyru.
Neaišku, kiek vyras nutuokia apie žmonos jausmus, išgyvenimus, susijusius su šia situacija. Laiško autorei patarčiau su vyru pasikalbėti apie tai, stengiantis labiau suprasti, kam jam reikalingas toks intensyvus mamos dalyvavimas jų šeimos gyvenime. Kas nutiks, jei mama mažiau lankysis jų namuose, tikrins tvarką bei įvedinės savas taisykles? Reikia kalbėti apie savo jausmus, kuriuos kelia ši situacija. Nekalbant apie tai, nebus galimybės suprasti vienas kito. Neišsakyti jausmai kaupsis ir kada nors virs emociniu proveržiu.
Kitas dalykas, ties kuriuo reikėtų susimąstyti, – o kiek mano pačios atsakomybės yra tame, kad anyta taip dažnai lankosi, kontroliuoja, peržengia ribas? Kiek buvo su ja kalbama apie ribas ir kiek jai leista jas peržengti? Jei apie tai nebuvo kalbama, nenuostabu, kad toks jos elgesys kartojasi. Reikėtų pasikalbėti su anyta apie šią situaciją ir pradėti saugoti savo ribas, taip pat galima ir iškelti tarpusavio santykių klausimą vietoj įtarinėjimų, kokius jausmus ji išgyvena.
Taigi, patarčiau šioje situacijoje prisiimti daugiau atsakomybės sau ir pradėti daugiau kalbėti su vyru bei anyta apie šią situaciją. Tik einant tokiu keliu galima rasti sprendimo būdą, kompromisą, labiau suprasti tiek vyrą, tiek anytą ir jaustis labiau komfortiškai savo namuose. To nedarant pyktis, nepasitenkinimas ir kiti negatyvūs išgyvenimai taps nuolatiniais palydovais ir skverbsis į kitas gyvenimo sritis.
Verslininkės INGOS STUMBRIENĖS komentaras
 |
| Inga Stumbrienė |
Verslininkė nuoširdžiai prisipažįsta, kad jai su anyta tikrai pasisekė. Du sūnus užauginusi vyro mama ponia Laima savo marčią priėmė lyg dukrą. Anksčiau, kol pora neturėjo vaikų, beveik visą laiką Inga su Aivaru leisdavo anytos namuose. Dabar, kai pora persikraustė į savo būstą, šios dvi moterys matosi kiek rečiau.
„Mes nuo pat pradžių buvome netgi labai geros draugės. Aivaro mama iš tikrųjų man buvo kaip antra mama, kurios bet kada galėdavau prašyti patarimo. Iš jos tikrai nesu sulaukusi kažkokių moralų ar pamokslų. Man būdavo netgi malonu, kad aš galėdavau jai kažką naujo pasakyti, papasakoti, patarti. Galbūt dėl tokių santykių marti jaučiasi ne kažkokia maža mergaitė, kuri turi būti auklėjama. Kai anyta įsiklauso į marčios patarimus, tuomet ji jaučiasi stipri, patyrusi moteris, galinti išsakyti savo nuomonę. Jaunoji moteris žino, kad ta nuomonė bus išklausyta ir įvertinta. Nes paprastai jei vyresnis žmogus pradeda jaunesnįjį mokyti, tai jaunam žmogui iškart sukyla principai „aš irgi kažką žinau, kažką moku ir noriu įrodyti“. Manau, kad pagarbiai bendraujant tikrai įmanomas pilnavertis dviejų suaugusių moterų santykis ir bendravimas“, – sako Inga, savo anytą pažįstanti jau 14 metų.
Ingos manymu, tarp marčios ir anytos neturėtų kilti konfliktas vien tik dėl to, kad šios dvi moterys myli tą patį vyrą. „Tai tiesiog priklauso nuo paties žmogaus. Jei žmogus yra geras, nuoširdus, su juo malonu bendrauti, tai jokios konkurencijos dėl meilės vienam vyrui negali būti. Suprantu, kad šioje vietoje tarp dviejų moterų tikrai gali kilti konfliktas – dėl noro konkuruoti, pabrėžti savo didesnę svarbą. O jei sutari su pačiu žmogumi vien dėl to, koks jis yra, tuomet konfliktui vietos ir nelieka “, – šypsosi moteris.
Dėl vaikų auklėjimo ar priežiūros anyta stengiasi nekritikuoti Ingos. „Šiuo klausimu mane daugiau moko mama, nes ji žino, kaip prie manęs prieiti, ji supranta, kad jos griežtesnis žodis mane jei ir supykdys, aš paskui vis tiek jai atleisiu. Anyta šiuo atveju yra tikrai švelnesnė, nes ji gal ir pastebi mano klaidas, tačiau turbūt supranta, jog jos griežtesnis žodis gali įžiebti didesnį konfliktą negu duotų naudos. Bet kokiu atveju man atrodo, kad mudvi abi suprantame, jog santykiai tarp marčios ir anytos – trapus ryšys, ir jį reikia saugoti“, – sako Inga, besidžiaugianti gražiais tarpusavio santykiais su vyro mama.
Situaciją aptarė žurnalo „Laima“ konsultantė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ vadovė Marija Vaštakė, www.psichologo-konsultacija.lt
Norite pasitarti? Savo klausimus siųskite gyvenimoskonis@zmones.lt
