Sunkios ligos alinamas G.Abarius artimiausiu metu neplanuoja kelionės į Lietuvą, nors ir kasdien apie ją galvoja. Kūrėjas su šeima jau dešimt metų gyvena Šiaurės Karolinoje, Rolio mieste, tačiau nesijaučia esąs amerikietis, nors neseniai praradęs balsą jis naudojasi kompiuteriu, kuris už jį šneka angliškai su amerikietišku akcentu, rašoma „Lietuvos ryte.“
Programoje, kuria G.Abarius naudojasi, nėra lietuviškos abėcėlės. Bet širdyje jis vis tiek – lietuvis. 50-mečiam pianistui atrodo, kad jis nedaug nuveikė dėl savo tėvynės. Bet susiruošti kelionei į gimtąjį Vilnių jam trukdo prasta sveikata.
Dabar G.Abarius gyvena namų režimu, leisdamas sau pamiegoti kone iki vidurdienio. Miegas jam padeda tausoti sunkiai kovai su vėžiu eikvojamas jėgas. G.Abarius pasakoja, kad jo gyvenimas dabar labai paprastas – rytą pirmas valandas skiria skaitymui, pratybos prie instrumento, paskui peržvelgia elektroninį paštą, Lietuvos laikraščius, dirba su studentais. Po pietų repetuoja, vakare, jei aplanko įkvėpimas, – rašo muziką.
„Nepaisydamas viso šių metų dramatizmo, kūrybos neapleidau. Ji – mano oazė, kurioje susitinku su savo Kūrėju, randu vidinę ramybę ir džiaugiuosi, kad muzikos garsais galiu išreikšti tai, ko negaliu išsakyti balsu. Praėjusių metų gegužę 25 metų duktė Silvija su savo vyru Davidu mums padovanojo anūkę Rūtą, tad ir mano žvilgsnis nukrypo į muziką vaikams. Sukūriau pluoštelį dainų mažiesiems pagal poeto Stasio Žlibino žodžius. Dirbu prie fortepijoninių džiazo pjesių ciklo jauniesiems pianistams. Netrukus turėtų pasirodyti naujas mano solinis albumas „Vėlyvojo lietaus psalmės“ – meditaciniam apmąstymui skirta muzika“ – nepalaužtas sunkios ligos dienraščiui „Lietuvos rytas“ pasakojo muzikantas.