Prieš aštuonerius metus kaunietis A.Reklys į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko sportuoti – didesnėje šalyje platesni vandenys ir dailiojo čiuožimo atstovams. „Lengvai išvykau. Ir taip daug keliaudavau, taigi galvojau, kad šis kartas bus eilinis. Tapęs profesionalu maniau, kad į Lietuvą grįšiu po metų, tačiau taip jau ir devinti eina“, – šypsosi A.Reklys.
Kodėl jis po metų namo nesugrįžo? „Atsitiko taip, kad kvietimai vesti seminarus ir stovyklas pasipylė. Aš myliu savo darbą, gera padėti kitiems ir dalintis žiniomis... Ypač grįžęs į Lietuvą mielai bendradarbiauju su treneriais iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Pirmaisiais gyvenimo JAV metais manyje tikrai virė „vidinė kova“, tačiau man patinka išbandymai. Gyvenimas yra beprotybė, bet didžiausia išmintis – tinkamai pasirinkti savąją“, – svarsto sportininkas.
Gyvenimas ant ledo
Svetur A.Reklys įleido šaknis: galima sakyti, beveik nesitraukia nuo ledo. Jis veda seminarus, organizuoja stovyklas, skirtingus dailiojo čiuožimo šou. Juose ir pats pasirodo – sako, čiuoš, kol kūnas leis. „Be to, turiu savo sportinių drabužių kolekciją „Reklys Sportswear“, ruošiu sportininkus varžyboms. Jau antri metai mano auklėtiniai patenka tarp stipriausių čiuožėjų JAV čempionatuose. Miela matyti, kaip iš mažylio, vaikščiojančio ant ledo, išaugini sportininką. Geras jausmas. Myliu savo darbą“, – šyposi Aidas. Visai neseniai jo treniruojamas jaunasis čiuožėjas Danielis JAV jaunučių dailiojo čiuožimo čempionate užėmė pirmą vietą.
Praėjusių metų pabaigoje A.Reklys paliko Čikagą, kurioje gyveno aštuonerius metus, ir išsikraustė, kur šilčiau – į Kaliforniją. „Ten, kur saulė šviečia ištisus metus, smėlis aukso spalvos, vandenynas, kasdien giedras dangus... Suprantu, kad tikrajam rojui dar anksti, reikia dar šį tą nuveikti, bet jaučiuosi esantis šalia jo“, – juokiasi A.Reklys.
Tiesa, tas Aido „rojus“ kitam galėtų atrodyti visai nesmagus – jo dienotvarkė išties intensyvi. Bet ar sportininko diena galėtų būti kitokia? „Kasdien keliuosi 5:30 val., 6 val. jau bėgu krosą pakrantėje, pliažė. Prasimankštinu, šoku į vandenyną. Tada namo, į dušą. Pavalgau ir... Ant ledo. Grįžęs namo dirbu prie savo verslo – sportinių drabužių. Tada vėl ant ledo... Tik vakarais išeinu kur pasėdėti ar pasivažinėti motociklu. Tačiau kadangi pats esu sau bosas, galiu keisti dienotvarkę atsižvelgęs į situaciją“, – pasakoja.
Kultūros sūkury
Paklaustas apie amerikietišką kultūrą arba jos stygių, kaip kartais išgirstame kitus pasvarstant, A.Reklys tikina Valstijose jaučiąs laisvę. „Čia kultūros daug. Gali tikėti kokiu tik nori dievu, rytais skanauti kolumbišką kavą kolumbiečių apsuptyje, pietus jau gali valgyti italų rajone ir skanauti lazaniją, o vakare ir barščius su juoda duona lietuvių rajone gali ragauti. Skanu!“ – šypsosi Aidas.
Tiesa, prie kitoniškos aplinkos ir kultūros jis priprato anaiptol ne iškart. „Ypatumus perpratau po truputį ir palaipsniui. Tiesiog kai esi svečias, turi būti inteligentiškas ir gerbti kitos šalies taisykles, įsitikinimus, – svarsto. – Nepriimtini dalykai? Taip, jų yra, tačiau neeikvoju savo laiko apie juos galvodamas. Šūkis „Yes, man!“ ir pozityvumas – mano draugai.“
O paklaustas apie amerikiečius Aidas atsako diplomatiškai: „Kad ir ką jie daro – ar dirbtinai šypsosi, ar valgo „McDonald‘s“ – man tai nemaišo. Tiesiog turiu savo gyvenimą ir bendraminčius aplink. Šypsotis reikia. Pabandykit – visa diena nušvinta. Jei liūdna ar jautiesi įskaudintas, eik prie veidrodžio, kad ir kaip sunku ir nesinori, pabandyk „išlaužt“ šypseną ir pasistenk pajausti, kaip viskas keičiasi. Šypsena gydo.“
Lietuva širdy
Vis dėl to nors nuo gimtojo Kauno Aidą skiria tūkstančiai kilometrų, meilė tėvynei neblėsta. „Myliu savo šalį, tą didvyrių žemę. Visada kam nors pasakodamas apie Lietuvą rekomenduoju ją aplankyti. Nuostabūs miškai, ežerai, jūra, upės, maistas ir gražiausios pasaulyje moterys. Gimęs Lietuvoje, čia augęs, atstovavęs Lietuvos vardui Europos ir Pasaulio čempionatuose, didžiuojuosi savo šalimi. Tiesiog mano toks kelias... Dabar turiu būti kitoje žemės pusėje ir skleisti šviesą“, – aiškina jis.
Tačiau kad ir kokioje pasaulio šalyje jis būtų, sportinė apranga išduoda kilmę – A.Reklys visada vilki vien Lietuvos atributika puoštus sportinius drabužius, dėl to ir sulaukia susidomėjimo.
„Tėvynė man kelia gerus prisiminimus. Mūsų maža tauta, tad reiktų labiau palaikyti vienas kitą. Kad ir kaip toli esu, vis tiek myliu. Dieną prieš grįžtant į Ameriką su tėčiu nuvykom į Kauno Kleboniškio mišką paslidinėti, o tą mišką kaip du kart du žinau. Paprastas dalykas, bet mielas“, – apimtas sentimentų pasakoja sportininkas. Per metus į Lietuvą jis grįžta vidutiniškai porąkart. Ryšį su čia likusiais palaiko internetu, telefonu.
Ar prasimušti kilus iš mažos šalies sudėtinga? „Gal šiek tiek ir taip, bet pasikartoju: sakyk „yes, man“. Sėkmė laukia kiekvieno, tik vieniem greičiau, kitiem lėčiau ji ateina. Kantrybės, gyvenkime dabar ir čia“, – tikina A.Reklys. Bent kol kas grįžti gyventi į Lietuvą jis neplanuoja.
