Boni šeimininkė Julija yra ukrainietė, kuri su savo šeima ir šunimis jau daug metų gyvena Olandijoje. Šunis ji vadina savo šeimos nariais, dėl kurių padarytų absoliučiai viską. Todėl kai vieną dieną Boni pradėjo vemti, Julija iškart kreipėsi į vietinę veterinarijos kliniką. Klinikoje paskirti vaistai nepadėjo, šuo nyko tiesiog akyse ir kai jau nusilpo tiek, kad nebesugebėjo pakilti iš guolio, naktį šeimininkė vėl lėkė pas gydytojus. Boni apžiūrėję veterinarai iškart pasiūlė šunį migdyti, šeimininkė nesutiko. Olandijoje veterinarinės paslaugos labai brangios, todėl gydytojai įspėjo, kad jei bando šunį gydyti, greičiausiai prireiks skrandžio operacijos, kuri kainuos 5000 eurų, Julija sutiko su bet kokiomis sąlygomis, kad tik Boni pasveiktų.
Boni liko klinikoje. Kitą dieną veterinarai paskambino šeimininkei ir pasakė, kad operacija praėjo gerai, tačiau šuo jaučiasi prastai, deja, Boni prasidėjo ir neurologinės problemos – taukuliai. Julijai vėl buvo pasiūlyta eutanazija.
„Negalėjau pasiduoti, negalėjau netekti mylimo šuns, todėl prašiau nepasiduoti ir gydytojų, sakiau, kad jei yra bent keli procentai tikimybės, kad ji pasveiks – pabandykime“, – pasakojo Julija.
Dar po dviejų parų klinikoje Olandijoje, Julijai paskambinę veterinarai pasakė, kad jos šuns smegenys mirė, ir net jei Boni pasveiks – liks „daržovė“. Trečią kartą buvo pasiūlyta Boni užmigdyti, arba tiesiog laukti, kol ji numirs, nes šuo net nebepakeldavo galvos, nevalgė, pati nesišlapino.
„Aš esu ukrainietė, mes nepasiduodame. Nusprendžiau griebtis paskutinio šiaudo ir susisiekti su klinika Vilniuje, ten savo šunis gydo mano lietuvės draugės, ten ne kartą esu atlikusi displazijos tyrimus. Paskambinus jiems gydytojai sutiko mus priimti ir mes leidomės į pačią beprotiškiausią gyvenime savo kelionę“, – prisiminė Julija.
Tokios vidinės stiprybės kaip Julijos derėtų pavydėti. Ji atsiėmė Boni iš Olandiškos klinikos, prieš tai susimokėjusi 7000 eurų už gydymą. Tada sėdo su vyru į automobilį ir niekur nestodami išskubėjo į Vilnių.
„Tai buvo sunkiausi mūsų 1800 kilometrų. Aš važiavau ir meldžiausi, kad Boni pakeliui nemirtų, aš supratau, kad labai rizikuoju, bet jaučiau, kad turiu dėl jos padaryti viską ką tik galiu. Adrenalinas ir nuolatinės ašaros – toks buvo mano kelias“, – pasakojo Julija.
Po 19 sunkių valandų už vairo Boni šeimininkai atvyko į Vilniuje esančią kliniką. Ten jų jau laukė visa komanda, o kalytę priėmusi veterinarijos gydytoja – terapiautė Agnė Blaževičienė – stebėjosi, kad tokios būklės šuo atlaikė tokią ilgą kelionę.
„Pirmas stebuklas buvo tai, kad Boni nemirė pakeliui, šuo buvo labai sunkios būklės, negalėjo pats atsistoti, nuolat vėmė, kartais atsirasdavo ir traukuliai. Visa komanda ėmėmės darbo – pabandyti nustatyti, kas yra Boni, ir suprasti, kaip jai kuo greičiau padėti“, – pasakojo gydytoja Agnė.
Boni atvejo ėmėsi gausi klinikos profesionalų komanda. Terapeutai, mikrobiologai, radiologai – visi petys petin stengėsi daryti savo darbą ir nustatyti kodėl Boni yra tokios sunkios būklės. Daktaras neurologas Marius Aniškevičius, atlikęs kompiuterinės tomografijos tyrimą, nustatė, kad Boni smegenys nėra pažeistos, kaip buvo teigiama Olandijoje. Tačiau šuo vis vėmė, nesikėlė, negalėjo valgyti, žarnynas visiškai nedirbo. Tada klinikos gydytojai priėmė sprendimą daryti diagnostinę operaciją – pasižiūrėti, kas yra šuns viduje.
Klinikos chirurgas – gydytojas Vytautas Parapijonavičius – operacijos metu atvėręs Boni nustebo: prieš tai Olandijoje darytos operacijos metu skrandžio žaizda buvo uždegta žarna ir susiūta taip, kad maistas iš Boni skrandžio tiesiog negalėjo patekti į žarnyną. Šuo tiesiog negalėjo valgyti, todėl tiek daug vėmė.
Po operacijos Boni pradėjo gerėti, lėtai, bet kasdien vis labiau.
„Kai aš atvažiavau aplankyti savo Boni ir ji atsistojusi prie manęs priėjo – verkėm abi su gydytoja Agne Blaževičiene“, – pasakojo šeimininkė Julija.
Boni atsirado apetitas, ji iš vangaus ir mirštančio šuns pamažu tapo aktyviu ir sveiku šuniuku.
„Kai Boni atliekant jai procedūras pabandė man kąsti, supratau, kad blogiausia jau praeityje ir šitas šuo pasveiks“, – pasakojo veterinarijos gydytoja Agnė.
Boni namo į Olandiją iš Vilniaus išvyko po dešimties dienų klinikoje. Dešimties sunkių dienų, kada visa komanda kovojo už šuns gyvybę, šuns, kurį tris kartus norėjo užmigdyti, šuns, kuris atvažiavęs vos gyvas, iš klinikos išėjo savomis kojomis ir vizgindamas uodegą.
„Šiandien mes švenčiame du gimtadienius, pirmą – kada ji gimė, ir antrą – kada Vilniaus klinikos gydytojai jai išgelbėjo gyvybę. Amžinai liksiu dėkinga šiai komandai, tai gydytojai, kurie turi širdį, gydytojai, kurie nerimauja kartu su tavim, kurie užjaučia, kurie supranta tavo skausmą ir kurie yra tikri profesionalai. Aš jais tikėjau, aš tikėjau savo šunimi ir šiandien Boni šalia manęs, esu labai laimingas žmogus“, – džiaugėsi Boni šeimininkė, kuri atsidėkodama gydytojams į kliniką nusiuntė tortą, puoštą Bonytės nuotrauka.
