Vaikams ir paaugliams emocinę paramą telefonu ir internetu teikianti „Vaikų linija“ pristatė socialinę kampaniją „Kartu galime sustabdyti patyčias!“. Prie šios jautrios problemos viešinimo prisidėjo ir aktorius Audrius Bružas.
Pats augęs mažame miestelyje, nors ir ekstravagantiškos išvaizdos, pašaipų išvengė, arba, kaip pats sako, nekreipė į jas dėmesio, todėl su jomis nesusidūrė. Ir nors galėtume pagalvoti, kad pasaulyje būtų neįmanoma rasti žmogaus, kurio aplinkinio ištartas žodis nebūtų paveikęs, Audrius Bružas tvirtai pabrėžia – auksinė taisyklė tikrai egzistuoja.
– Pradėkime įsivardiję, kaip jus suvokiate patyčias?
– Kiekvienas mūsų veiksmas – gestas, žvilgsnis, kreipinys – turi poveikį. Net nekalbant apie priėjimą iki teksto ir jo prasmių, ir iki to, kaip kitas informaciją priima, interpretuoja.
Viskas priklauso nuo pirminio impulso, kaip aš noriu tuo žodžiu paveikti kitą asmenį. Jei bendraudamas savo mintimis, žodžiais ar fiziniais veiksmais bendrauju iš viršaus į apačią, kaip aukštesnis su žemesniu, kaip viršesnis su menkesniu, noriu pažeminti, manipuliuoju, tai ir yra patyčios...Tačiau kalbėdami apie patyčias tarp vaikų turėtume nepamiršti ir suaugusiųjų. Vaikai perima tai, ką mato.
– O kur yra riba tarp patyčių ir juoko?
– Taip, mes dažnai net pajuokavimus, kvailiojimus, sarkastiškus juokus priskiriame prie patyčių, suplakame viską į vieną, kalbame apibendrinimais. Tik viską lemia savos patirtys, dėl kurių vienas įžvelgs vienokią prasmę, o kitas visai kitokią. Kas vienam nekaltas juokelis, kitam tai – katastrofa, pažeminimas, pasaulio pabaiga. Taip ir gaunasi tie trumpi sujungimai, tos elektros iškrovos, dažnai net ne iš piktos valios, o tik dėl noro prieš kitus atrodyti stipresniu, valdingesniu, šiais laikais taip madingai vadinamu – lyderiu.
Galime paanalizuoti, kas yra patyčios, kas yra juokas. Po laidos „Dar pažiūrėsim“ mums sakydavo ne kaip smagiai pasijuokėte, „kokia tiksli parodija“, o – „kaip smagiai pasityčiojote“. Žmogus mato per savo filtrus, vieni kuria parodijas, kiti tame įžvelgia patyčias. O gal tai nesveiko žmogaus „karščiavimas“, sutrikusios savivertės ar menkavertiškumo poveikis?
– Ar pačiam teko susidurti su patyčiomis?
– Tokios išryškėjusios problematikos nebuvo. Augau nedideliame Alantos miestelyje, o laikai buvo tarzaniški. Pats nebuvau linkęs tyčiotis, o konfliktus sugebėdavome išsiaiškinti be patyčių.
Patyčios man asocijuojasi su stipresnio veikimu prieš silpnesnįjį ir dažnai tai daroma veikiant psichologiškai terorizuojant. Dažnai bendravime vyksta arba puolimas, arba gynyba. O su silpnais man nebuvo įdomu grumtis, kovodavau su stipriausiais. O kai susigrumia stipriausi, vyksta džiunglių kova. Tik tada nukenčiame ne psichologiškai, o geriausiu atveju šiek tiek fiziškai apsibrozdiname, blogiausiu – stipriai bėga kraujas.
– Stebiuosi jūsų atsakymu. Man atrodo, kad pasaulyje nėra žmogaus, kuris nebūtų susidūręs su patyčiomis.
– Taip, savo elgsena ir vizualiai buvau ganėtinai ekstravagantiškas: ilgi plaukai, suplėšyti džinsai. Eidamas Kaune, Laisvės alėja, susilaukdavau daug replikų, bet tai manęs neveikė, nesugniuždė. Priešingai, gal net įkvėpė būti dar stipresniu, tvirtesniu ir dar labiau pasitikinčiu savimi. Žmonės skirtingi. Vienas sustiprėja, kitam gali prasidėti depresija.
Dabar galime kalbėti apie sveiką asmeninę savivertę, iš kur ji atsiranda, kas tai yra. Jeigu kas nors pasakytų, kad esu nuplikęs, neįsižeisčiau, nes tai yra realybė. Viskas priklauso nuo to, kaip reaguojama į pasakytus dalykus.
Sveika savivertė – vienas svarbiausių dalykų, kurią būtina formuoti nuo vaikystės, priimti tiesą ir nekreipti dėmesio į piktų, nelaimingų, liguistos psichikos žmonių svaičiojimus. Turėtume koncentruotis ne tik į aplinką, o į tai, kaip šeima komunikuoja, kokias pagrindines vertybes stengiasi įdiegti. Nebemokam mylėt – tiesiog pamilt ir mylėt…
Vaikas negali būti paliktas pats orientuotis gyvenime, aplinkoje, pojūčiuose, būsenose, kurių jis dar nepažįsta ir nesupranta. Vaikus reikia pažindinti su psichologija, adekvačiomis elgesio normomis, ugdyti tvirtos dvasios, savimi pasitikintį žmogų. O paliktų patiems orientuotis vaikų yra labai daug. Dažnai žmogus pats per jautriai reaguoja į tam tikrus dalykus, todėl būtina stiprinti jo asmenybę, ir išmokyti adekvačiai reaguoti į informaciją, su kuria vaikai, jaunuoliai ar suaugę susiduria supančioje aplinkoje. Reikia ugdyti sveiką žmogaus suvokimą į patyčias, paaiškinant, kad nuo mūsų pačių priklauso, kokią energiją spinduliuojame, ir kaip reaguojame į kitų nuomonę.
– Patyčios dažniausiai asocijuojasi su mokykla, tačiau su jomis galima susidurti net ir šeimoje...
– Tokių problemų nebuvo, gal todėl ir išsivystė sveika savivertė. Ir tai yra labai svarbu. Mama mane visą laiką įkvėpdavo, kad padarysi viską, ką norėsi, senelis irgi mokė vyriškų vertybių.
Sunku apie tai pagalvoti, tačiau tikiu, kad su tuo galima susidurti, kai aplinkoje esi menkinamas, o ne įkvepiamas, drąsinamas. Tik džiaugiuosi, kad tokioje terpėje neaugau.
– Tad kokias savybes šeima turėtų ugdyti, kad patyčios netaptų problema?
– Pirmiausia, mes net nežinome, ką ir kaip vaikas nuo pat pirmų dienų suinterpretuoja. Tad reikia skirti laiko pažinti šalia esantį žmogų. Tai gali būti vaikas, bendradarbis, net ir gatvėje sutiktas atsitiktinis žmogus. Jį pažinę galime žinoti, ką jam suteikti, kaip padrąsinti žmogų. Kito žmogaus nepakeisime, tik patys galime keistis, formuoti, modeliuoti save. Nors ir labai sunkiai, bet galime. O kitą visada galime pamilti tokį, koks jis yra su puikiomis savybėmis ir su visais trūkumais.
Kalbant apie vaikus, su jais reikia bendrauti apie jausmus. Jam reikia pagalbos, kad suprastų, kas jame vyksta ir kaip tai įvardinti. Ar tai pyktis, ar tai liūdesys, ar baimė nežinios, ar paprasčiausias noras dėmesio, išreikštas tokiomis formomis, kaip jam pavyksta pagal jo išmanymą. Jausmų spalvinės paletės pažinimas yra labai svarbus.
Taip pat svarbu pažinti priežastis. Išsiaiškinti, kodėl tai vyksta, iš kur toks nepasitikėjimas. Gal paaiškės, kad viena didžiausių baimių yra dėmesio trūkumas šeimoje, o iš to gimsta nepasitikėjimas, pyktis, agresija. O dar sudėtingiau su sukaustytais įvairiausių emocijų ir požiūrių suaugusiais, su kuriais vaikystėje niekas apie tai niekas nekalbėjo.
– Esate pats tėtis, tad galėtumėte įsivaizduoti, kada ši diskusija turėtų prasidėti?
– Nuo tada, kai vaikas dėl žaislų pliekiasi su kitais, nuo tada, kai prasideda komunikacija. Pažinimas vyksta nuolat. Net tada, kai vaikui pasilypėjus ant lentynos šauki „Nedaryk taip“. Nors taip bandai jį apsaugoti, tačiau negali žinoti, kaip tavo žodį interpretuos, gal sustabdymas sumažins savivertę, iniciatyvumą, norą pačiam pasiekt savo tikslų, rizikuoti. Tad būtina nuolat stebėti, analizuoti.
Bet kokioje situacijoje būtina būti nuovokiam. Tik pažindamas, žinodamas, kas kam daro įtaką, gali įjungti sąmoningą kontrolę. Nes viskas prasideda nuo labai nekaltų dalykų.
– Kol kas su savo šešerių metų sūnumi apie patyčias nekalbate?
– Mano sūnus dar per mažas, nesuvokia tam tikrų aspektų. Žodis „patyčios“ jam kol kas nieko nereiškia. Žinoma, jis reaguoja į tai, kas vyksta darželyje, kas su kuo bendrauja. Mes nuolat šnekamės apie tai, kaip jis bendrauja su kitais vaikais, kodėl kartais nori neštis žaislą, kodėl kartais – ne. Arba kodėl jam nepatinka, kai kiti vaikai paima jo žaislą, kokios jam gimsta emocijos ir kodėl. Taip bendraudamas su vaiku pažindini jį, mokai išreikšti, įvardinti ir kontroliuoti tam tikras emocijas. Kalbiesi apie pačius primityviausius dalykus.
Taip pat reaguoji, jei vaikas išgirsta tam tikrą repliką, žodį, kokio nors vaiko numestą juokelį, ko dar tikrai negalėtum pavadinti patyčiomis. Taip jį ugdai, kad žmonės yra skirtingi, skirtingai bendrauja, jaučia, mato. Taip ugdai juoko ir humoro suvokimą, gebėjimą išgirdus kito nuomonę nepriimti jos asmeniškai, o praleisti pro ausis ar smagiai kartu su visais iš savęs pasijuokti ir išlikti geros nuotaikos.
– Tad kuris yra kaltas: iniciatorius ar tas, kuris vertina jam pasakytą žodį, veiksmą?
– Nereikia ieškoti kalto ir mažiau kaltesnio. Žmonės dažnai mėgsta viską suskirstyti į gera ar bloga. Mes esame sistema, tad negalime pasverti, tas geresnis ar blogesnis.
Visi nori tučtuojau pamatyti rezultatą. Bet svarbiausia yra procesas, santykis esamame laike su savo vaikais, artimaisiais, šeimos nariais, aplinkiniais, kuriems mes darome įtaką. Jeigu aš myliu dabar, skleidžiu meilę, santarvę, supratimą, norą pažinti, dalintis teigiamais dalykais, tokią ateitį ir susikursime. Nes ją kuriame tik mes patys.
Galvodamas, koks esi geras, tačiau baisėdamasis tuo, kas vyksta, jau turi susimąstyti. Jei kituose matai blogį ir galvoji, kad esi geresnis už kitus, tu jau sergi. Ir labai stipriai. Tavo liga, savęs sureikšminimas – puikybė, baisesnė nei tų, kurie kelia patyčias.
– Kaip tai paaiškinti vaikui?
– Būkite šalia, matykite, kalbėkite arba klausykite. Labai dažnai mes nemokame išklausyti, bet brukame savo niekam nereikalingus patarimus ir pamokymus.
– O jeigu jūsų vaikas susidurs su patyčiomis – kokie bus jūsų veiksmais?
– Ramūs. Ramybė atsiranda iš pasitikėjimo savimi, nereagavimo į patyčias ar tuščias replikas. Jeigu aš esu ramus ir matau, kad kažkas elgiasi liguistai, bando tyčiotis, įžeidinėti, aš į tai nereaguosiu, arba nueisiu, apkabinsiu ir pasakysiu: „Tu mane įžeidinėji, bet aš tave vis tiek myliu”. To mokysiu ir savo sūnų, ar bent būsiu jam to pavyzdys.
– O jeigu jūsų sūnus bus patyčių iniciatorius?
– Vadinasi jam trūko meilės…
