Pirmasis pokalbis – su kino, reklamų, mados fotografu Audriumi Solominu. Audrius Kanų kino festivalio raudonuoju kilimu žygiuojančias kino pasaulio žvaigždes fotografuoja jau aštuonerius metus. Jo nuotraukos iš Kanų skiriasi nuo užfiksuotų kadrų, matomų naujienų agentūrų portaluose ar mados žurnalų puslapiuose. Kino pasaulio žmonės čia pagauti emocijų akimirką, o nuotraukuose užfiksuotos detalės leidžia pajusti tvyrančią atmosferą.
Ar tu pats ką nors kolekcionuoji?
Ankstyvoje vaikystėje visi mes kolekcionavome, taip ir aš, pirmoje ar antroje klasėje rinkau lipdukus ir panašiai. Mano žmona Monika daug metų kolekcionavo cukraus pakelius: ir pati rinkdavo, ir kiti jai atveždavo. Namuose tų pakelių yra tūkstančiai, kažkada bandžiau juos išdėlioti ir padaryti nuotrauką.
Aš turiu vieną idėją, kuri galbūt pavirs į kolekciją. Mane traukia Vilniaus arkikatedros pastatas ir bokšto varpinė. Viskas prasidėjo nuo to, kad nusipirkau Antano Sutkaus nuotrauką „Maratonas Universiteto gatvėje“. Toje Sutkaus nuotraukoje matosi varpinės fragmentas. Aukcione radau pirkti vieną Jano Bulhako fotografiją, taip pat – jaunų kūrėjų darytų nuotraukų, kuriose matosi šie pastatai. Būtų įdomu surinkti fotografijų kolekciją, kurią vienytų būtent Vilniaus arkikatedra bazilika ir bokšto varpinė.
Vizija ir kryptis ir skiria kolekcininką nuo tiesiog daiktus renkančio žmogaus. Viename interviu esi minėjęs, kad net fotografuodamas kino filmavimų aikštelės užkulisius, sugalvoji matymo kampą ir nebūtinai stengiesi pateikti kuo daugiau nuotraukų.
Mano darbo principas: jei nėra kitokio užsakymo iš prodiuserių, aš stengiuosi papasakoti istoriją iš kino aikštelės naudodamas kuo mažiau nuotraukų. Kai nufotografuoji aktorių, tu jauti, kuris yra TAS portretas. Ir jau dėdamas fotoaparato kortelę į kompiuterį, žinai, kurio kadro tau reikia. Taip pat jaučiuosi ir Kanų kino festivalyje, turiu didelę kūrybinę laisvę, nėra būtinybės ir užduoties padaryti kuo daugiau nuotraukų.
Išskirtinės Kanų kino festivalio nuotraukos, matyt, atsirado iš tam tikro trūkumo, nes neturi pačios geriausios vietos fotografų būryje, skirtingai nei didžiųjų agentūrų fotografai?
Yra tiesos. Pirmuosiuose festivaliuose galvojau: man nepavyks žmogaus nufotografuoti pilnu ūgiu, kad parodyčiau jo pilną aprangą. Pradėjau mąstyti, jei taip negaliu, ką aš galiu? Kadangi turiu visišką kūrybinę laisvę, pradėjau ieškoti kampų. Taip bandai fotografuoti per kitų fotografų rankas, pečius, plaukus, nebijai pritūpti, gaudyti kadrus per kojas, batus, atsiranda techniniai sprendimai. Man nereikia lakstyti po kilimą ir padaryti kuo daugiau portretų. Dabar jau žinau, kad pačioje pradžioje aktorius ar režisierius jaudinasi, viduryje kilimo jis labiau atsipalaiduoja.
Jei darytum parodą ar kolekciją, kas vienytų visas Kanų kino festivalio nuotraukas?
Skirtingos emocijos, nes aktoriai patiria jų įvairiausių. Per kameros objektyvą matai, kad vienas labai gerai jaučiasi, o kitas nori pabėgti, kad ir koks žymus būtų pramogų pasaulyje. Paskutiniu metu labai pastebiu žmonių rankas. Lietuvos spaudos fotografų apdovanojimą pramogų kategorijoje laimėjau su nuotrauka iš Kanų. Ten matosi nugaros ir žmonių rankos. Rankos kuria atskirą istoriją. Jei daryčiau parodą, joje tikrai būtų atskira vien rankų selekcija, jos skirtingos ir atskleidžia daug charakterio. Šiais metais tarp nuotraukų nuo raudonojo kilimo pasidalinau Johnny Deppo ranka ir žmonės komentaruose rašė, kad atpažino, kieno ta ranka iš aksesuarų, tatuiruočių. Taigi detalių matymas gali daug papasakoti.
Kodėl nuotraukos juodai baltos?
Tai mano pasirinkimas. Portalui Žmones.lt duodu spalvotas nuotraukas, tačiau asmeniškai pasilieku juodai baltas. Svarstau, gal tai leidžia man parodyti emociją, detalę, kurios spalvos neužgožia. Taip pat yra ir techninis niuansas: daugiau fotografuoju portretus ar iki pusės, taigi antras planas yra kiti fotografai, kurie apsirengę juodai baltai.
Ar per aštuonerius metus pasikeitė Kanų kino festivalio kilimas, ar pasikeitei tu pats?
Kanų kilimas toks pats raudonas (šypsosi), tačiau svečiai šiek tiek išlaisvėjo. Pastaraisiais metais Kanai naudojami protesto akcijoms. Anksčiau to nebūdavo. Gerai, kad ten atsiranda ne tik blizgučių, bet ir protesto, žodžio laisvės formos. Nors, tiesa, visi protestai ten labai greitai patraukiami į šoną.
-
Kanų kino festivalį fotografuojantis A.Solominas – apie reikalavimus ir iš arti matomas žvaigždes
-
Kanų kino festivalyje – retai viešumoje matoma Ugnė Skonsmanaitė: raudonu kilimu žengė ne viena
-
Filmai, kuriuos verta kolekcionuoti: pristatyta „Kino po žvaigždėmis“ programa
-
Tarp meno ir kino: kaip galime tapti kolekcininkais?
O fotografams galioja vis dar toks pat griežtas aprangos kodas, ribojamas jų kiekis. Aš pats po tiek metų jaučiuosi laisvai, viską žinau, kur ateiti, kur praeiti apsaugą, atsiranda pažįstamų kolegų. Man pačiam keista, kaip man dar tai nenusibodo. Atrodo, tik raudono audinio gabalas, kuriuo eina žmonės. Tačiau atmosfera turi kažką užburiančio. Iš šono gali atrodyti tuštybės mugė, bet jei esi įsitraukęs į kino kūrybos procesą, šią patirtį įdomu pamatyti.
„Kinas po žvaigždėmis“ vyks liepos 31-rugpjūčio 11 d. Valdovų rūmų kieme. Programoje – 10 kino kolekcininkų vertų filmų nuo vokiečių ekspresionizmo ik prancūzų „Naujosios bangos“ ar Naujojo Holivudo kino. Visa programa ir bilietai – www.kinaspozvaigzdemis.lt
Fotogalerija:
