Alanas Šiaurės Irake gyveno iki 8-erių metų kartu su savo šeima – mama, tėčiu ir seserimi. Kalbėdamas su 15min jis prisiminė, kad tuo metu, atrodo, viskas puikiai klostėsi, o gimtoji šalis labai sparčiai vystėsi.
„Visomis žymiausiomis pasaulio bendrovėmis, kurios Lietuvoje buvo įsteigtos po 1991 metų, Irakas galėjo džiaugtis kur kas anksčiau. Jei nesikišdavo į politiką ir nekalbėdavo nieko prieš tuometinį diktatorių Saddamą Husseiną, žmonės gyveno labai taikiai ir laisvai. Nebuvo jokių problemų ir sunkumų“, – pasakojo A.Chošnau.
Tuo metu sekėsi ir Irake gyvenusiai atlikėjo šeimai. Alanas pasakojo, kad jie buvo pajutę tikrą kapitalizmo skonį – nieko netrūko, tėtis galėjo įsigyti prabangią mašiną, ją parūpino ir mamai. Ilgainiui šeima pasistatė namus, A.Chošnau lankė privačias mokyklas. Tačiau viskas apvirto aukštyn kojomis, kai 1980 m. prasidėjo karas su Iranu. Karas truko iki 1988 m.
„Viskas labai smarkiai pasikeitė. Galite tik įsivaizduoti tuometines žmonių nuotaikas. Kaukė sirenos, buvo įvesta komendanto valanda, reguliuojama šviesa, pavyzdžiui, ji galėjo būti išjungta parai. Pamenu, skraidydavo reaktyviniai lėktuvai, o nuo jų gaudesio kartais skildavo net namų sienos. Jaunimas buvo imamas į armiją, žuvo daug civilių, studentų. Neaišku, dėl ko visa tai, karas vis tiek baigėsi niekieno naudai. Man, kaip mažam vaikui, to jausmo užteko, kad suprasčiau situacijos baisumą“, – prisiminė Alanas.
Tuo metu jam teko išgyventi ir skaudžią mamos netektį. Kai Alanui buvo vos aštuoneri, šeima sužinojo, kad ji serga kaulų čiulpų vėžiu, o jos netektis tapo vienu skaudžiausių sukrėtimų. Tačiau Alanas karo metu pasakojo išgyvenęs ne tik mamos mirtį. Kai Iranas pradėjo kariauti su Iraku, amžino atilsio išėjo ir daugiau jo artimųjų.
„Aš visa širdimi užjaučiu žmones, kurie yra nukentėję nuo karo žiaurumų. Mano sesers vyras Bagdade teroristų buvo paimtas įkaitu ir žiauriai nužudytas, du pusbroliai nušauti. Vienas už tai, kad 1980 metais atsisakė dalyvauti kare. Aš suprantu žmonių išgyvenimus ir netektis, tą pyktį, nuogąstavimą. Sunku net nusakyti žodžiais, jie yra abstraktas. Negalima nupasakoti žmogaus skausmo, kurį jis išgyvena karo metu“, – sakė A.Chošnau.
Mirus mamai, Alanas persikėlė į Lietuvą ir čia gyvena jau 37 metus. Tačiau pasakoja, kad sunku būti abejingam, kai pas kaimyną vyksta neramumai, niekada negali žinoti, ar jie nepasieks tavęs.
„Labai sunku nepastebėti įvykių, nes apie juos daug kalba žiniasklaida – žinios, naujienų portalai. Iš Irano ir Irako informacija ateina beveik kiekvieną dieną jau nuo 2003 metų, nes ten vis kas nors nutinka. Visas naujienas seku ne vien dėl to, kad tuose kraštuose gyvena nemažai mano artimųjų. Aš taip pat visa širdimi domiuosi, nes man svarbu, kas vyksta pasaulyje. Juk tai liečia mus visus“, – prisipažino žinomas vyras.
Išties, anot Alano, būti abejingam, kai XXI amžiuje žmonės tarsi vadovaujasi genčių principais, brutaliai ir žiauriai kariauja, labai sunku: „Karai sukelia dideles problemas, žmonės praranda namus, šeimas, artimuosius, draugus, situacija tampa nevaldoma. Tai sudėtinga išgyventi ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai.“
A.Chošnau pasakojo, kad kartais įvykiai skaitytojams galbūt papasakojami ne visai taip, kaip yra iš tikrųjų.
„Žiniasklaida būna paveikta per didelio triukšmo, situacija ne taip nušviečiama, būna gerokai perdėta. Po apšaudymų niekas nenukentėjo, bet dabar vyksta neramumai. Kai amerikiečiai nužudė Irano generolą – šiitą, žmonės, palaikantys jį, protestavo. Bet po kelių dienų viskas nurimo. Dabar studentai vėl grįžo į gatves, toliau tęsia protestus prieš esamą valdžią Bagdade, Irake. Žuvo jau 600 studentų, jie nepatenkinti esama situacija, nes nuo 2003 metų šalis ritasi žemyn, niekas nesikeičia jau 17 metų“, – apie neramumus Irake pasakojo atlikėjas.
Anot žinomo vyro, amerikiečiai jau pasiekė, ko norėjo – pašalino generolą, todėl Iranui už subombarduotas bazes smogti atgal neturėtų, nes nenukentėjo nė vienas amerikietis, tik civiliai. Tikėtina, kad ir iraniečiai nieko nedarys, viskas turėtų nurimti bei stabilizuotis.
„Vienintelis dalykas, dėl kurio sunerimęs pasaulis, – branduolinis ginklas, tikimasi, kad Iranas netęs jo gaminimo“, – svarstė A.Chošnau.
Ir nors viskas, atrodo, nurimo, su tėčiu, kuris gyvena Šiaurės Irake, 200 kilometrų nuo apšaudytos amerikiečių karinės bazės, Alanas pasakoja, susiskambinantis nuolat, nes nori išgirsti informaciją iš pirmų lūpų. Jis taip pat stebi visas naujienas, seka, kas vyksta gimtinėje.
„Mes kontaktuojame, susiskambiname, kai įvyksta koks nors įvykis, aš klausiu, kaip laikosi tėtis ir likę artimieji, ar saugiai jaučiasi, ar tame regione viskas gerai. To krašto gyventojai taip pat žiūri žinias, būna informuoti, jei kas nors nutinka. Kai svečiavomės ten prieš metus su šeima, atrodė, kad Kurdistane nėra jokios agresijos ar artėjančio karo. Situacija, atrodo, tokia pati ir dabar“, – pasakojo A.Chošnau.
Anot jo, kurdų karių pajėgos labai didelės, jiems taip pat padeda amerikiečiai, todėl ko nors baimintis nederėtų. Šioje teritorijoje stipri saugumo programa, nėra teroro išpuolių. Tačiau Irake reikalai atrodo kur kas rimtesni.
„Kai buvo nuverstas Saddamas Husseinas, Irakas tapo nekontroliuojamas, į šalį suvažiavo daug teroristų. Konfliktas tęsiasi jau labai ilgai, sunitai siekia valdžios. Tai skaldo Iraką ir daro jį labai neramiu, atsiranda daug grupių, interesų, žmonės negali atsistoti ant kojų“, – pasakojo Alanas.
Vis dėlto, jei grėstų koks nors pavojus, Alanas nė nesvarstęs visokeriopai padėtų tėčiui atvykti į Lietuvą ar pasiekti kitą saugią vietą. O pats jis į Iraką grįžti neplanuoja. Nors ten ir yra jo gimtinė, galinti pasigirti gražiu kraštovaizdžiu bei kultūringais žmonėmis, Lietuva jau tapo savu kraštu, kuriame yra ir jo šeima – žmona Valda bei vaikai.
Prisiminęs viską, ką teko patirti, Alanas priduria, kad svarbiausia tokiose akimirkose yra vienytis bei kalbėtis, palaikyti vieni kitus nepaisant sienų, tautybių ir religijos.
„Žmogus visur yra žmogus. O karai... Svarbu, kad jie neplistų. Manau, kad kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už tai, kas vyksta pasaulyje“, – pokalbį baigė A.Chošnau.
