– Tradiciniu tapęs klausimas – kaip tau einasi šitas karantinas? Ar dar nepabodo būti namie?
– Man už patį karantiną labiau atsibodo ir aš jau darausi alergiška žodžiui „karantinas“ ir „korona“. O dėl karantino – iš pradžių gal ir atrodė labai baisu, nes aš pratusi veikti šimtą dalykų vienu metu per parą. Kaip tik buvau grįžusi po mėnesio atostogų ir ta mintis, kad dar reikės sėdėti namie, vėl ilsėtis nuo darbų, truputį gąsdino, bet dabar, kuo toliau, tuo labiau tai tapo kasdienybe. Dabar netgi bus šiek tiek baisu grįžti į tikrąją realybę, tikrą pasaulį, nes taip susigyvenau, kad karantinas man pradeda visai patikti.
Dabar turiu daug daugiau privatumo, daug daugiau laiko sau – visą laiką praleidau tik su tėvais ir su Dominyku, sąžiningai nebuvau su niekuo susitikusi, matydavau tik „Wolt“ kurjerį. Taip pat labai smagu, kad jau atsidarė lauko kavinės. Vakar buvo ir pirma diena, kai nuvažiavome į Kauną, pabuvome su Dominyko šeima.
Šitas laikotarpis tikrai yra labai keistas, bet nėra taip, kad per daug pasiilgau draugų ar vakarėlių, nes vis tiek yra socialiniai tinklai, gali susiskambinti. Tai tuos vakarėlius taip ir pasidarome internetu – su draugėmis, su vynu ir pokalbiais po keturias valandas.
– Pastaruoju metu suaktyvėjai socialiniuose tinkluose, daugiau kuri vaizdo įrašų, kurių formatas perimtas iš „TikTok“. Ar tai būdas okupuoti savo dėmesį per karantiną?
– Nebuvo taip, kad dabar visi naudoja „TikTok“, todėl ir man reikia neatsilikti. Visi jau kurį laiką šneka, kad feisbukas tapo tėvų, vyresnių žmonių platforma, instagrame yra per daug viskas „išlaižyta“, per daug netikro gyvenimo, per daug gražių kadrų, kurie nėra realybė, o „TikTok“ yra tokia platforma, kur yra įvairios amžiaus grupės, bet ten viskas yra labiau neapdorota – ten nereikia būti pasidažiusiai ar gražiai.
O karantino metu dabar kaip tik sėdžiu ir su tavimi šneku savo spintoje. Čia mėgstamiausia mano vieta naujame bute, čia man yra kaip studija, kur aš darau daugiausia savo vaizdo įrašų, čia yra ir mano makiažo kampas, gera garso izoliacija. Kaip tik žiūriu į savo treningų spintą – pas mane yra viena suknelė, kurią atsivežiau grynai tik dėl vaizdo įrašų, bet šiaip vaikštau visą laiką tik su treningais.
Iš pradžių buvau gana priešiškai nusiteikusi, tada įlindau pati, buvau stebėtoja, o po to pati išbandžiau „TikTok'ą“. Viskas prasidėjo nuo „Lietuvos balso“, nes jie paprašė, kad su „Lietuvos balsas. Vaikai“ padarytume kažkokį šokiuką.
Pažiūrėjau, kad tai visai paprasta – mažai įsipareigojimų, gali daugiau išsidirbinėti. Mano sekėjai tikrai džiaugiasi ir dėkoja, kad mane pamatė iš šiek tiek kitos pusės, nes iš tikrųjų daug kas pasidarė dzin, tarp to ir visokios šmutkės.
Su Dominyku yra neįmanoma ilgai pyktis – jis labai ramus žmogus, į viską žiūri per juoko prizmę.
Aišku, niekada nebuvo taip, kad man labai rūpėtų šitie dalykai, tiesiog toks mano darbas – visada turiu būti pasidažiusi, visada fotosesijos, tai neišvengiamai esu susitvarkiusi, bet dabar atrodo, kad nereikia per daug stengtis, galiu daugiau parodyti tikrumo juoko forma ir tie visi challeng'ai iš tiesų yra labai smagūs.
Drauge išeina toks kaip ir sportas, nes tikrai ne visada lengva išmokti per penkiolika sekundžių padaryti trisdešimt skirtingų judesių. Taigi, darydamas vaizdo įrašą ir gerai laiką praleidi, ir pasimankštini, ir kitiems smagu žiūrėti.
– Kalbant apie tavo naują būstą – kaip laikaisi savo naujuose namuose?
– Na, man tai nėra pirmas kartas, kai gyvenu atskirai nuo tėvų. Visgi man 25-eri, tai prieš tai ketverius metus gyvenau atskirai. Kai studijavau Milane, buvau prie tos laisvės pripratusi. Tada sakiau, kad grįžau tik trumpam pas tėvus, bet buvo labai patogu, kad yra namų tvarkytoja, kad yra katinas, kad yra visada kompanijos. Taip ir užsibuvau.
Bet vis tiek, kol gyveni pas tėvus, visada jautiesi kaip mažas vaikas, nes mamos ir tėčiai visada su tavimi elgiasi kaip su kūdikiu, kol tu gyveni pagal jų taisykles. O mano gyvenime yra nauji santykiai, norisi būti kartu ir pas tėvus tikrai nebesinori gyventi tokių metų, kai jau patiems būtų laikas kurti šeimą.
– Gyveni su Dominyku. Ar neišlindo visokių vienas kito ydų su buitimi, tarkim, tvarkantis?
– Mes labai smagiai leidžiame laiką. Aišku, visos poros pasipyksta, nėra tobulų santykių. Bet su Dominyku yra neįmanoma ilgai pyktis – jis labai ramus žmogus, į viską žiūri per juoko prizmę. Jeigu ant jo pykstu, jis viską apverčia taip, kad mes galų gale abudu sėdime ir juokiamės.
– Tu keli vaizdo įrašus, kuriuose Dominykas nuolat žaidžia kompiuterinius žaidimus. Tai ta realybė tokia ir yra? Jis tik žaidžia ir kuria muziką?
– Ne tik tai daro (juokiasi). Aišku, visada smagu hiperbolizuoti. Taip pat smagu matyti, kad esu ne viena šitame laive, kai visi vaikinai mėgsta vieni su kitais bendrauti internetu. Tai vis tiek yra vienintelis laikas, kada tu gali susijungti su draugais. Suprantu, kad tie kompiuteriniai žaidimai nėra priklausomybė, o veikiau tai, kad jie per ausinukus pasijungia su visa kompanija ir juokiasi – pusę metų visi nesimatę, tai jiems smagu.
Kartais ir pati jiems kažką patariu, pasijuokiame, kartais ir jis ką nors pasigiria, nori, kad ir aš kartu žaisčiau, bet, aišku, yra laiko limitai ir panašiai. Man tai smagu, kad esu ne viena ir kad daug merginų mane supranta – su nepažįstamomis sekėjomis viena kitai siunčiame įrašus ir juokiamės.
Bet, be abejonės, mes turime visokių bendrų veiklų, susikūrėme visokių tradicijų namie. Išprotėčiau, jei jis žaistų visą laiką. Anksčiau, prieš karantiną, net nežinojau, kad jis žaidžia, tiek kartu praleisdavome daug laiko – ir kelionė, ir prieš tai jau kartu gyvenome. Bet niekada nepajaučiau to. Stengiamės neužsibūti namie, einame ir pasivaikščioti, ir yra ne vienas serialas, kurį žiūrime kartu, darome valgyti. Abu esame nenormaliai plepūs žmonės – atsidarome vyno ir šnekame labai daug ar šiaip labai juokiamės.
– O kaip Dominykui sekasi prie puodų?
– Mūsų gaminimo įgūdžiai yra gana panašūs, tai smagu, kad jeigu vienas kažką padaro, susitariame, kad kitas plaus indus arba atvirkščiai. O šiaip tai nežinau – visada augau tokioje šeimoje, kur gebėjimų gaminti man tiesiog neprireikė. Augau restoranuose. Taip pat žinojau, kad močiutė ir mama turi gaminimo fetišą ir joms yra labai svarbu pamaitinti ir išgirsti komplimentų dėl jų maisto, nes jos tikrai labai geros kulinarės. Dėl to niekada nejaučiau poreikio gaminti.
O šiaip esu labai kruopšti ir labai imli, tai žinau, kad kai man ateis laikas mokytis daryti valgyti, gaminsiu gerai. Kol kas tikrai moku padaryti žiauriai skanius makaronus su močiutės itališku padažu, sugebu daryti paprastus dalykus, galiu iškepti skanų obuolių pyragą ar padaryti skanų omletą.
Taylor Swift dainuoja kas dvi savaites apie naują vaikiną, Ariana Grande dainuoja „Thank you – next“, visas pasaulis eina iš proto, o aš kas 3-ejus, 4-erius metus iš naujo įsimyliu, ir ką – tragedija, pasaulio pabaiga
Bet kai bendradarbiauju su maisto pristatymu į namus, tai dažnai pasinaudoju proga užsisakyti. Arba iš nuosavo verslo Užupio picerijoje, vis tiek tai yra mūsų pagrindinis maistas. Kuo džiaugiuosi, tai tuo, jog mūsų su Dominyku skonis maistui labai sutampa ir itališką maistą jis labai mėgsta.
– O kaip tavo šeima priėmė Dominyką?
– Nenoriu jo per daug girti ir prisišnekėti. Šiuos santykius labiau noriu pasilikti sau. Manau, jog vienu metu dėl to ant manęs sekėjai ir pyksta, ir džiaugiasi. Jie mato, kad šiuos santykius tikrai branginu. Kai mums būna gera nuotaika, būna, kad Dominykas pasimaišo mano story. Bet kelionių nuotraukos ar kadrai iš buities yra skirti mūsų nuotraukų albumams ir šeimos nariams, mums patiems.
Bet faktas, kad visi mes supergerai sutariame, atrodo, kad jau esame pažįstami šimtą metų, kad viskas yra taip, tam, kad būtume kartu.
– Užsiminei apie sekėjus. Ar jie vis dar puola negatyviomis žinutėmis?
– Manau, kad svarbiausia yra nuoširdumas. Visi supranta, kad aš nesu robotas, pavyzdys kitiems, žmogus, kuris turi gyventi pagal standartus. Tiesiog esu eilinis žmogus – toks, kaip visi. Tai, kas vyksta mano gyvenime, yra labai normalu – visi įsimyli, nebemyli ir pan.
Atsimenu, kad kai man buvo 16 metų, kur nors pasirodydavo neigiamų komentarų – aš skaitydavau juos ir verkdavau. Bet praėjo jau daugybė metų, o instagramą susikūriau dar 2012-aisiais. Tai tikrai spėjau prie to priprasti, dabar kaip tik mane yra sunku įskaudinti, ypač kai gerai jaučiuosi ir žinau, kad mano priimti sprendimai yra teisingi.
Žmonės mato, kad esu nuoširdžiai laiminga, o tas yra svarbiausia. Juolab, Taylor Swift dainuoja kas dvi savaites apie naują vaikiną, Ariana Grande dainuoja „Thank you – next“, visas pasaulis eina iš proto, o aš kas 3-ejus, 4-erius metus įsimyliu, ir ką – tragedija, pasaulio pabaiga (juokiasi).
Dabar man viskas yra labai gerai. Kaip bus toliau – likimas parodys, negalvoju apie tai. Kol kas turiu geriausią draugą namie. Dar, manau, yra smagus faktas, jog mes su Dominyku abu esame gimę tą pačią dieną, tai esame labai panašūs charakteriu, greitai vienas kitą suprantame.
300 tūkst. žmonių. Kiek čia „Siemens“ arenų?
– Ar dar nusimato bendrų muzikinių projektų?
– Dabar Dominykas ruošia naują albumą, tai aš daugiau prisidedu klausydama, patardama ir pan. Bet faktas, kad kai girdžiu jo beat'us, visada šone turiu pasirašiusi stulpelių, kurie man gerai skambėtų. Visgi neskubu, nes turiu kitas nišas. Muzika man daugiau yra for fun – jeigu kada nors gims gražus kūrinys, manau, pasidalysiu su savo sekėjais.
– Grįžtant prie tavo pagrindinės nišos. Neseniai tavo sekėjų skaičius perkopė 300 tūkst. Kaip dėl to jautiesi?
– Sekėjai rinkosi po truputį, buvo geresnių laikotarpių, buvo ir blogesnių, bet dabar karantinas, tai, kalbant apie socialinius tinklus, visi pradėjo daugiau demonstruotis, bendrauti su savo sekėjais, skirti jiems daugiau dėmesio, daryti daugiau tiesioginių transliacijų. Ir kažkaip taip man pasidarė tiesiog dzin.
Kaip ir minėjau, per karantiną pamiršau, kad yra realus pasaulis, dabar gyvenu sau ir pamirštu, koks skaičius žmonių mane stebi.
– Bet 300 tūkst. žmonių yra beveik miestas. Ar tavęs tai negąsdina?
– Man pasidaro baisu, kai matau, kad žmonės mane atpažįsta, kad visą laiką stebi, aptarinėja kiekvieną mano žingsnį. Taip pat kai suvokiu, jog tai, ką įkėliau, mato visi, visi apie tai gali turėti savo nuomonę. Arba kai sėdi ir įsivaizduoji – 300 tūkst. žmonių. Kiek čia „Siemens“ arenų?
Aišku, man yra labai malonu. Kartais pagalvoju, kad internetas pilnas žmonių, tarp jų ir visokių talentingų. Dieve mano, tai ką aš čia tokio turiu? Nejaugi visiems yra įdomu matyti, ką aš valgau, kaip aš žvengiu būdama geros nuotaikos ar rodau savo katiną?
– O iš tiesų – kaip manai, kodėl šitiek žmonių seka būtent tave?
– Dalykas, kuris mane galbūt šiek tiek išskiria, yra tai, jog žmones pripratinau sekti mano kiekvieną žingsnį. Viskas prasidėjo, kai atsirado instagramo story. Kai buvo tik postai, turėjau gana daug sekėjų, nes mano pavardė užsienietiška. Kai tik atsirado instagramo story, buvau labai vieniša, studijavau Milane ir mokydavausi prie kompiuterio po 20 val. per dieną. Tai man buvo toks kaip išsigelbėjimas, bendravimas su Lietuva už savo buto ribos.
Tai taip pripratinau žmones prie kiekvieno savo gyvenimo pirstelėjimo, kad jie viską žino apie mane. Ir labai didelė žmonių dalis mane seka jau ilgai – iš tiesų, mano sekėjų didžiausia dalis yra ta, kuri mane seka nuo universiteto laikų. Tai tas man yra labai smagu.
Kalbant apie tai, kodėl sekėjų skaičius paaugo dabar, manau, kad čia bus kalti vaizdo įrašai. Kaip ir minėjau, man vienu metu pasidarė dzin, aš nuėmiau visas savo kompleksų sienas, atsipalaidavau ir, matyt, žmonėms patinka tas, kad nebandai būti kažkuo kitu, kad tu nevaidini kito.
Pati instagrame seku tokių žmonių, kurių story tenka nutildyti, nes ten yra labai daug nenuoširdumo ir bandymo būti kažkuo, kuo nesi, arba siekti žūtbūt būti žinomam. Aš pati nesiekiau būti žinoma. Mano tikslas niekada nebuvo būti žvaigžde. Taip, viena vertus, norėjau susirinkti daugiau sekėjų, bet dėl savęs, man tai buvo kaip azartinis žaidimas. Taip, kaip Dominykas sėdi prie savo kompiuterinių žaidimų ir nori pasiekti kuo geresnius rezultatus, taip man yra įdomu, kiek aš esu verta tų sekėjų.
– Kadangi tave seka ir vaikai, ar tenka užsidėti kokį nors cenzo filtrą?
– Tiesą sakant, dabar didžiausia mane sekanti amžiaus grupė yra 18–24-erių metų žmonės, jie sudaro 38 proc. Labai mažai nuo jų atsilieka 25–34-erių metų žmonės, jie sudaro 36 procentus. Trečioje vietoje – 35–44-mečiai, tai yra 11 procentų. Ir tik ketvirtoje vietoje – 7 procentai – yra 13–17-os metų paaugliai.
Nekeliu instagramo story, kur esu išgėrusi, kur nors tūsinuosi, rūkau cigaretes ar keikiuosi. Keiksmažodžių ir cigarečių filtrus tikrai užsidedu vien dėl to, kad mano darbas yra su vaikais – tai ir „Lietuvos balsas“. Man nėra labai patrauklu socialiniuose tinkluose esantys perspausti keiksmai, tai nemanau, kad tai mane padarytų kietesnę.
Smagu, kad mane seka vyresni žmonės už mane. Ir dėl klientų, dėl visų darbų yra geriau, kai tave seka vyresni, kurie yra pomėgiais panašūs į mane, nes taip būna daugiau pardavimų, būna geresni jų skaičiai.
Taip pat ir pats bendravimas su sekėjais yra labai smagu, nes jie yra labai linksmi žmonės. Kai turiu daugiau laisvo laiko, su jais daug daugiau bendrauju, ir man yra labai smagu, kad tarp jų yra vyresnių moterų, kurios man pačios rašo, patarinėja, labai padeda – psichologiškai, fiziškai, susiduriant su buitimi ir kitais dalykais. Jaučiu, kad turiu armiją draugeškų online.
