Nedidelis incidentas, kuriame šmėkštelėjo Koranas, islamo šalies spaudoje nuskambėjo vos ne kaip teroristinis išpuolis. O atgarsiai, atvilniję į Lietuvą, skelbė: „K. Sakalauskas apkaltintas sviedęs Koraną į egiptietį.“
Grįžęs namo Karolis stebi žolėje žaidžiančią dešimties mėnesių dukrytę Eliją ir sako jau nusiraminęs, išgyventą siaubą prisimena su šypsena. Kriminalinė istorija prasidėjo tuomet, kai Koraną viena bendrakeleivė jam padovanojo lėktuve: „Mažą arabišką knygutę įsidėjau į kišenę ir užmiršau. Viešbutyje registracijos pralaukėme valandą. Mūsiškiams kiek suirzęs pasakiau: „Imkite pasą – tegu greičiau duoda kambarį!“ Maniau, kad iš kišenės išsitraukiau dokumentą, mestelėjau jį ant stalo. Pastebėjęs, kad – knygelę, įsidėjau atgal ir, išėmęs pasą, lygiai taip pat mestelėjau. Registratoriui paklausus: „Ką ten turi?“, atsakiau, kad nieko. Neneigiu, esu šustras, nervingas, piktas ir balsą pakeliu, gal ir nusikeikiau prie kolegų – pavargę buvome, bet tai nebuvo apgalvotas įžeidimas!
Po kelių valandų rinkomės pas kolegę. Pasigirdo beldimas. Už durų – penki vyrai: „Kur Koranas?“ Egiptiečiai norėjo apsidaryti po mano kambarį. Priėjo prie tualetinio staliuko ir iš stalčiaus ištraukė Koraną. Iš kur jis? Tą, dovanotąjį, buvau įdėjęs į kuprinę! Matyt, patys pakišo. Administratorius rėkė: „Viską mačiau! Susirink daiktus, eime su mumis.“
Administracijos kabinete praleidau kokias penkias valandas. Mačiau, kaip registratorius kažką pasakojo arabiškai, kažkas užrašė, o apsauginis dar padiktavo: „Fucking, fucking, fucking.“ Pagalvojau: kas čia dabar?! Mane išvežė policija. Už 20–30 kilometrų pristatė į nuovadą. Ten pamačiau ir bičiulius – su mumis atvykusį krepšininką Simą Jasaitį ir „garsistą“ Justą Štarą. Jie susičiupo taksi ir per visą Hurgadą vijosi, policijoje bandė mane ginti, bet buvo išvyti.
Neneigiu, esu šustras, nervingas, piktas ir balsą pakeliu, gal ir nusikeikiau prie kolegų – pavargę buvome, bet tai nebuvo apgalvotas įžeidimas!
Iškvietė kelionių agentūros atstovę versti į anglų kalbą. Pareigūnas paklausė, kodėl mečiau Koraną ir pasakiau „fucking“? Atsakiau, kad buvo ne taip. Pareiškė, kad šiąnakt nepaleis. Tai sužinojusi mergina nupirko mineralinio ir kokakolos. Buvau labai ištroškęs – beveik viską iškart ir išgėriau. Uždėjo antrankius ir išvežė į kalėjimą. Pakeliui galvoju: jei Lietuvoje žmogų sulaiko, gali uždaryti trims valandoms, paskui sulaikyti iki dviejų parų. Kai buvau jaunas, teko pasėdėti areštinėje už muštynes...
Apie pirmą valandą nakties atvežė į kalėjimą kaip stoviu: su maudymosi glaudėmis, marškinėliais ir šliopkėmis. Vienutė tokia maža, kad ištiesęs rankas įsirėmiau į sieną – gali ja į viršų užsikabaroti, tualeto nėra, vandens ir valgyti neduoda, visiška tamsa, jokio vėdinimo – karštis siaubingas. Grindys apšlapintos. Kenčiau. Gerai, kad į kamerą nusinešiau kokakolos buteliuką – paskui į jį sysiu padariau. Taip ir praleidau naktį – stovėdamas, pritūpdamas.
Antradienį devintą ryto uždėjo antrankius, surakino su kitu kaliniu. Nei vertėjo, nei advokato. Stengiausi ramiai laikytis. Nuvežė į teismą. Suvarė gal keturiasdešimt vyrų į maždaug dešimties kvadratų kamerą. Aš – vienintelis europietis! Sargas pravėrė langelį ir kažką kaliniams pasakė. Iš reakcijos supratau: „Va, jis sutrypė Koraną!“ Po tų žodžių visi pradėjo stotis ir rėkdami supti, pamaniau, dabar užmuš. Pradėjo klausinėti, aiškinausi. Susidraugavome. Tik pareigūnai atidarydavo langelį, suvaidindavo, kad spjauna į mane ir brūkšteli sau pirštu per kaklą – atseit galas tau.
Pasirodo, žiniasklaida išpūtė – mečiau Koraną ant žemės, trypiau, iškeikiau, ir sukėlė tokį arabų pasipiktinimą, kad visi sakė: nėra šansų ne tik išeiti į laisvę, bet likti gyvam!
Gal aštuntą vakaro stvėrė aštuoni apsauginiai – savo kūnais sudarė aplink mane skydą, uždengė veidą, saugojo, kad nesumuštų ir kad nenufotografuotų veido. Vėliau paaiškino, kad, neduok Dieve, būtų nufotografavę: arabams tas pats, kaltas ar ne – galas. Teisėjas to paties klausinėjo, aš tą patį atsakinėjau. „Posėdis“ baigtas, vėl uždengę išnešė, aplink toks agresyvus triukšmas, kad, maniau, nudurs, nušaus ar bent suspardys. Bet per tas dvi paras joks policininkas, joks nusikaltėlis nė neprisilietė. Įsviedžia į mašiną, dideliu greičiu veža, kažkas vejasi – gal kerštaujantys arabai, gal žurnalistai. Atvežė į kitą kalėjimą. Atidarė kameros duris, ten – negyvas žmogus. Už kojų išvilko ir mane įstūmė. Dar mažiau vietos, jokios šviesos!
Va tada pradėjau šiek tiek panikuoti. Visur šlapimo balos, kentėjau kentėjau ir pačiam ant grindų teko... Žiūriu, kaip bala susigeria į betoną... Pavargau, prisėdau, neišlaikiau ir priguliau. Kas, jei vaikų, žmonos nebepamatysiu? Ašaros tik tvenkiasi. Šustrumas baigėsi antrą parą. Po kiek laiko durys atsidaro, klausiu, kas bus, kiek sėdėsiu. Laužyta anglų kalba atsako, kad po poros valandų būsiu laisvas. Psichologiškai pagerėjo, net oro nebetrūko. Po kelių valandų išvedė, atidarė kitas duris ir... įstūmė į kamerą! Didesnę! Pasakė, kad ryt devintą išleis...
Jau trečiadienis, apie antrą trečią nakties atsidaro durys. Vėl aštuoni gibonai nuveža į „big police“, atveda pas aukšto rango prokurorą. Stoviu išsekęs, prakaitu ir šlapimu smirdintis, susivėlęs... Ir vėl klausinėja visko. Aktorius? Garsus? Gidė pakraipo galvą: „Na... nelabai.“ Galvoju: ką šneki, sakyk, labai garsus! Kad greičiau paleistų! Nuosprendis: „Tu laisvas. Bet būtų gerai, kad per dvi paras išvyktum iš šalies.“
Apie ketvirtą ryto nuvežė į viešbutį. Iš streso akys stačios – užmigti negaliu. Ryte gidė pranešė, kad naktį išskrendu į Kairą, iš ten – Frankfurtas–Ryga–Vilnius. Skrydis kainavo penkis tūkstančius litų! Esu dėkingas kolegoms, ypač Simui, kad paskolino pinigų! Pasitiko žmona, draugai. Tėvas ramiausiai reagavo: „Į kaulus gavai? Pasimokei, kad nereikia svetimoje šalyje šakotis?“ Tokia ta trumputė istorija. Bet tos dvi paros – lyg dveji metai praslinko...“
