Įkvėpta aplinkinių istorijų, K.Zvonkuvienė nutarė darkart plačiau pasidalinti savąja patirtimi bei socialiniuose tinkluose atsakyti tiek į plačiajai visuomenei, tiek į autizmą turintį vaiką auginantiems tėvams kylančius klausimus. O jų tikrai nestigo.
„Jei dar prieš metus būtų kas nors pasakęs, kad taip atvirai visai Lietuvai kalbėsiu apie savo ypatingą sūnų, būčiau prie smilkinio pasukiojusi pirštą. O štai koks gyvenimas yra nenuspėjamas“, –prasidėjus transliacijai sakė K.Zvonkuvienė, įrašu sutikusi pasidalinti su portalu Žmonės.lt.
Katažina čia darkart pridūrė, kad dalintis savo patirtimi šiandien jai pasirodė būtina. „Tai yra visų mūsų reikalas. Tai gali paliesti bet kurį būsimą tėvą. Todėl ir dalinuosi savo ypatinga kelione su sūnumi“, – su ašaromis akyse sakė Katažina ir dėkojo Dievui.
„Jis leido man suprasti, kokia galia yra meilė. Motinos meilė. Šiandien aš jam labiausiai esu dėkinga už viską, ką turiu.“
Iššūkių pilna ypatingoji kelionė
Prieš šešerius metus Katažinai ir Deivydui Zvonkams gimę dvynukai Kornelija ir Donatas buvo didžiausia gyvenimo dovana. Tiesa, tuomet dar niekas nepagalvojo, kokie iššūkiai kartu su tuo atkeliauja.
K.Zvonkuvienė atviravo, kad kiek kitokį sūnaus Donato elgesį pastebėjo, kai berniukui buvo dveji. Anot Katažinos, iki tol mažylio elgesys nekėlė įtarimų.
„Aš gal iki tol net nesureikšminau to, kad jis vengė prisilietimų, mėgo pabūti tyloje, nes mano vyras yra didelis intravertas. Tai aš vis ir nurašydavau tuos dalykus sakydama, kad jis panašus į tėtį, kad jo toks būdas. O Kornelija labiau mamytė, labiau kikenanti... Taip mes gyvenome iki dvejų su puse metų“, – dalijosi ji.
Pasak Katažinos, kiek kitomis akimis pažvelgti į situaciją privertė viena darželio šventė, kurioje vaikai tėveliams surengė pasirodymus.
„Čia mes su vyru sustingome. Mūsų sūnus elgėsi taip keistai... Mes jo nebuvome matę tokiame dideliame būryje, tai viskas labai pasimatė. Jis elgėsi kaip kitame išmatavime. Jis buvo lyg kosmose, atrodė, kad nemato žmonių, jų negirdi. Tada supratome, kad taip negali būti“, – pasakojo Katažina.
Vis dėlto K.Zvonkuvienė pridūrė, kad nors sūnaus elgesys tuomet ir sukėlė nerimą, kreiptis į specialistus jie su vyru dar nesiryžo. Anot dainininkės, tuomet apie autizmo spektro sutrikimą jiedu su Deivydu nedaug ką žinojo.
„Tačiau po kurio laiko Deivydo mama paklausė, ar Donatėlis neprigirdi, nes nereaguoja. Buvo ir kitokių atvejų... Prie jo lovytės yra tekę matyti vaizdą, kai prieini, sakai „Labas rytas“, o jis į tave nė nepažvelgia. Bet kai kitame kambaryje įsijungia televizorius, jis atbėga, vadinasi, kažką girdi, tik gal neprigirdi. Susėdę prie šeimyninio stalo nusprendėme, kad reikia pasitikrinti“.
Anot K.Zvonkuvienės, dar prieš tyrimus jiedu su Deivydu, paraginti jo mamos, paskaitė apie autizmą ir įsitikino – sūnaus elgesys kone identiškas aprašytam straipsnyje.
„Galėjome važiuoti, galėjome nevažiuoti tų tyrimų, buvo aišku: vengia akių kontakto, prisilietimų, nereaguoja į vardą, nesako žodžio „mama“, nemėgsta nei uogų, nei vaisių, nei daržovių, jo pasirinkimas labai kuklus – bananas, kartais obuolys ar kriaušė“, – kalbėjo K.Zvonkuvienė ir pridūrė, kad visai netrukus gydytojai jų įtarimus patvirtino.
„Vėliau tyrimus dariusi daktarė patvirtino, kad įtariamas autizmas. Patekome greituoju būdu į Santariškių raidos centrą. Čia ir prasidėjo...“ – apie sūnaus diagnozę kalbėjo atlikėja.
K.Zvonkuvienė dalijosi, kad vos atvykus į Santariškėse esantį raidos centrą, juos pasitiko gydytojų palaikymas. Tiesa, pati Katažina tą dieną prisimena it per miglą.
„Atvykus į raidos centrą, aš buvau tokia pilna adrenalino, stengiausi visą informaciją sudėti į save, kad nespėjau net išsiverkti. Bet raidos centre specialistai pasidžiaugė, kad kreipėmės labai anksti. Šioje vietoje tikrai džiaugiuosi, kad laiku susiėmėme“, – sakė ji.
Katažina prisiminė ir vieną pirmųjų patarimų, kurio sulaukė iš specialistų. „Pirmasis patarimas buvo, kuris galioja iki šiol: jūsų sūnus girdi akimis. Kuo daugiau kalbėsitės, tuo daugiau jam galvoje bus chaoso“. Nuo to momento pradėjome Donatui informaciją pateikti kortelėmis“, – dalijosi ji.
Katažina neslepia, kad pirmaisiais mėnesiais, kai sužinojo sūnaus diagnozę, aklai pasitikėjo kitų žmonių patarimais. Šios klaidos ji ragina nekartoti kitus tėvus.
„Aš tiek įstojau į terapeutų gretas, kad pamiršau vaikui būti mama, – kalbėjo Katažina. – Aš pamiršau apie save, pamiršau mūsų šeimos vertybes, pamečiau pati save. Klausiausi visų nuomonių, pradedant terapeutais, giminaičiais, baigiant visiškai svetimais žmonėmis. Man atrodė, kad visi žino viską geriau, nei aš ir taip, kaip sako kiti, būtina daryti.“
Kaip pati sako, tapusi savo sūnui ne mama, o terapeute, Katažina pasijuto išbarčiusi pati save. Katažina su ašaromis prisipažįsta – ši išbandymų pilna motinystės kelionė buvo labai sudėtinga. O kaip galėjo būti kitaip – K.Zvonkuvienei širdį vėrė kiekviena akimirka, kai jai priartėjus prie sūnaus, mažylis iškart pabėgdavo.
„Kai prieidavau prie sofos, Donatas nuo jos tiesiog pabėgdavo. Įsivaizduojate, koks jausmas? Nelinkiu“, – su ašaromis akyse kalbėjo K.Zvonkuvienė ir pridūrė, kad tuomet stengėsi viešumoje savo skausmo nerodyti.
„Aš tiek bijojau sūnaus atstūmimo, kad nejučia pradėjau stengtis visiems būti gera. O kai aplinkiniai sakydavo komplimentus, man norėjosi verkti. Galvodavau: nei aš faina, nei jūs įsivaizduojate, kas vyksta namuose. Aš grįžtu namo ir verkiu.... Grįžimas namo man tapo kančia. Aš nenorėjau grįžti namo“, – skausmu dalijosi atlikėja.
K.Zvonkuvienė prisipažino, kad tuomet savo dienotvarkę stengėsi pripildyti darbais. „Įsivaizduokite, aš laukiau, kol užmigs vaikai, kad galėčiau grįžti namo. Po kurio laiko aš jau, man atrodo, buvau gilioje depresijoje. Kartą paklausiau Deivydo: „Gal aš nemyliu vaikų? Gal aš kažką blogai padariau, kad juos turime? Kodėl aš nenoriu grįžti namo? Kitos mamos, kai pasižiūri į story, atrodo, kad gyvena pasakoje“. Aš žinau, kad ta realybė nėra tokia, bet tuomet buvo žiaurus etapas.“
K.Zvonkuvienė atviravo, kad žiūrėdama į veidrodį tuomet net buvo pradėjusi savęs nekęsti. Moteris galiausiai kreipėsi į psichoterapeutę, padėjusią jai atrasti ramybę, sugrįžti į save ir pasipildyti jėgų būti mama.
Nuo to laiko K.Zvonkuvienė sako pradėjusi labiau tikėti savimi, atsirinkti ir aplinkinių patarimus, kuriuos verta išgirsti. Net ir į patarimus sūnui paisyti griežtos rutinos, šiandien jiedu su Deivydu žvelgia kur kas atlaidžiau.
„Kai pradėjau pasitikėti savimi, kai supratau, kad ne visi aplinkui už mane geriau žino, kai pradėjau į Donatą žiūrėti jo akimis, kai įsigilinau į jo pasaulį, supratau, kad nenoriu, jog jis viską darytų tuo pačiu būdu, eitų tuo pačiu keliu, keltųsi tą pačią valandą ir valgytų tik tokį ir tokį maistą. Mes pamažu pradėjome jį pratinti, kad gali būti ir kitaip. Vis dažniau bandėme į dienotvarkę įterpti kokį nors nepatogumą. Pavyzdžiui, namo vykdavome kitu, nei įprasta, keliu. Žinoma, tai yra nepatogu tėvams, nes vaikas tampa irzlus, bet to reikėjo“, – sakė ji ir pridūrė, kad į sūnaus gyvenimą nešama įvairovė tiesiog būtina.
„Jis turi priprasti. Juk kažkada bus ir kelionių, tai sūnus negalės visko daryti tik vienu jam priimtinu būdu“, – kalbėjo atlikėja ir pridūrė, kad ir jos gyvenimas ir sūnaus elgesys pasikeitė, kai ji nustojo būti terapeute, o tapo – mama.
Dainininkė tik darkart pasidžiaugia, kad šiame gyvenimo išbandyme ji yra ne viena.
„Aš tik noriu padėkoti savo vyrui, nes bet koks kitas jau būtų pabėgęs. Jis man leido viską, pats vežiojo vaikus, viską darė. Jis yra tobulas vyras“, – kalbėjo K.Zvonkuvienė.
Pilnas K.Zvonkuvienės transliacijos socialiniuose tinkluose vaizdo įrašas:
„Žmonių“ žurnalui Katažinos ir Deivydo Zvonkų duotas interviu – ne lengvas pašnekesys apie gyvenimo džiaugsmus. Tai – atvira ir nelengva išpažintis apie sūnaus Donato diagnozę – nustatytą autizmo spektro sutrikimą. Išdrįsti apie tai prabilti viešai prireikė daug laiko: šeima link šio sprendimo ėjo ketverius metus.
Vis tik pagaliau žengusi šį žingsnį ir atsivėrusi, Katažina teigė ne tik nusimetusi ilgai nešiotą paslapties šydą, bet ir patyrusi vidinę transformaciją.
„Jaučiuosi puikiai – išsilaisvinusi, atsinaujinusi, kitokia, pakylėta tarsi ant pirštų galiukų. Atrodo, kad šiandien būčiau virš debesų. To priežastis – naujas žurnalo „Žmonės“ numeris“, – prieš kurį laiką portalui Žmonės.lt sakė Katažina.
Pašnekovė tikino, kad nuoširdus interviu apie patirtis auginant vaiką, kuriam diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas, leido į viską pažvelgti nauju kampu ir labiau atsiverti gyvenimui. „Atsirado dar daugiau noro jį mylėti“, – šypsodamasi pridūrė ji.