Šeimos tradicijos ir gardūs patiekalai
K.Zvonkuvienė prisipažįsta – visos jos šventės būna gana panašios. Jau porą metų visi giminaičiai renkasi jos sesers namuose, kuriuose vietos užtenka visiems – tiek artimųjų vaikams, tiek anūkams.
„Pas mano seserį atvažiuoja Deivydo mama, mano mama bei sesės su šeimomis. Mūsų šventės visuomet būna tik pačių artimiausių žmonių būryje“, – Žmonės.lt atvirauja Katažina.
Atlikėja sako, kad ji laikosi tradicijų – Šv.Kūčių vakarą pirmiausia apsilanko bažnyčioje, o tik tada sėda prie stalo. K.Zvonkuvienės šventės jau nuo vaikystės buvo minimos per bažnytinę prizmę, todėl įvairūs žaidimai ar kitos pramogos šią dieną – ne jai.
„Vienus metus Deivydo mamos iniciatyva žaidėme žaidimus ir aš išsižiojusi viską stebėjau, nes nelabai net supratau, kas vyksta. Mūsų šeimoje tokių dalykų nebuvo, viskas vyko labiau per tikėjimo, bažnyčios prizmę. Taip pat ypatingą dėmesį visada skyrėme stalo ruošai bei kalėdinėms giesmėms“, – prisiminimais dalinasi K.Zvonkuvienė.
Garsi moteris atvirauja, kad šventės yra puikus metas išragauti savo mėgstamus patiekalus, kuriais pasimėgauti sau leidžia tikrai ne kiekvieną dieną.
„Lietuvių ir lenkų tradicijos bei patiekalai labai panašūs. Aš mėgstu silkę pataluose, kurią, verčian tiesiogiai, mes vadiname silke kailiniuose. Kasdien jos tikrai nevalgau, bet per šventes kertu ją kaip nežinau kas“, – juokaudama sakė pašnekovė.
Tiesa, pati šio patiekalo Katažina neruošia. Tikina, kad mamai ir sesei pavyksta daug geriau. Taip pat ant šventinio dainininkės stalo visuomet būna ir… mielinių blynų! Ji sako, kad šeima šiuos blynelius ruošia su viskuo: su cukrumi, obuoliais ir net silke.
Dar vienas patiekalas, be kurio neapsieina visa K.Zvonkuvienės šeima – aguonų pienas, kuris moteriai itin primena jos 2014 metais mirusį tėtį Ignatą.
„Pastaraisiais metais aguonų pienas man įgijo kitokį prieskonį, jis jau nebėra toks, kokį darydavo mano amžinatilsį tėtis. Jis atsisėsdavo prie pečiaus ir ilgai trindavo aguonas tokiam dideliam moliniam puode. Vėliau tas puodas būtinai turėjo stovėti prie pat pečiaus ant taburetės, o pienas visada turėjo būti šiltas. Seniau man jis buvo toks šlykštus, toks neskanus, o dabar man jo taip trūksta. Tik pastaraisiais metais supratau to patiekalo skonį, tikriausiai reikėjo laiko subręsti“, – Katažina priduria, kad aguonų pieno valgymas dabar yra lyg tradicija, kuri primena tėtį.
Švenčių esmė – ne dovanos
K.Zvonkuvienė tiki, kad šventės esmė yra visai ne dovanos ir nesupranta žmonių, kurie lyg per galvą versdamiesi visas jėgas skiria būtent materialiems dalykams.
„Esminis švenčių akcentas pas mus – paplotėlio laužymas, o ne dovanos ar maistas, nors šiems dalykams skiriame daug laiko ir juos akcentuojame. Man visa tai atrodo beprasmiška… Žinoma, kažkiek smagu kartu gaminti, bet kuomet žmonės priartėja prie išprotėjimo ribos ir nuo ryto iki vakaro laiką praleidžia virtuvėje, o vėliau net negali žiūrėti į maistą arba perka tiek dovanų, kad patys pavargsta nuo to proceso bei trokšta, kad šventės kuo greičiau baigtųsi… Tai koks malonumas iš tų Kalėdų tada?“ – klausia Katažina.
Šiais metais moteris teigia sumažinusi savo darbo krūvį. Ji siekia daugiau laiko skirti šeimai ir tiesiog pasimėgauti šventėmis, nes buvo laikas, kuomet per visas veiklas ji sako net nejutusi tų švenčių kvapo.
„Vienoje laidoje kartą manęs paklausė, ar su vaikais rašome kalėdinius laiškus ir aš supratau, kad net tam laiko neturiu. Negaliu ramiai atsisėsti ir to imtis, todėl dabar stengiuosi atsipalaiduoti. Dabar su vaikais rašome laiškus Kalėdų Seneliui, puošiam vis kažką, karpom ir pan. Seniau užsakovams nemokėjau pasakyti ne. Norėjosi visus darbus nudirbti, viską spėti bei kartu dar su vaikais išlikti linksmai, nepavargusiai, bet tai neįmanoma“, – pasakojo pašnekovė.
K.Zvonkuvienė atskleidžia, kad autizmo spektro sutrikimą turinčiam sūnui Donatui laiškų rašyti dar nepavyksta, tačiau ir jį stengiasi kiek įmanoma labiau įtraukti į visą šventinį procesą, kad berniukas galėtų viską stebėti, jausti ir tiesiog būtų šalia.
„O dukra Kornelija jau po mažu bando kai ką rašyti, žinoma, pačiai dar sunkiai pavyksta, bet su mamytės pagalba ir dideliu noru kažkoks rezultatas atsiranda. Juk ką parašo, tą ir gauna, todėl yra motyvacija“, – atskleidžia Katažina.
Paskutinę iki Kalėdų likusią savaitę mergaitė stengėsi būti kaip įmanoma geresnė. Mat Katažina dukrai pasakė, kad būtent šis laikas Kalėdų Seneliui padeda apsispręsti, ar vaikučiai nusipelno dovanėlių.
„Sakiau, kad turi būti ypatingai gerutė mergaitė ir klausyti mamytės, nepridaryti nesąmonių, laiku eiti miegoti, o namų darbai turi būti visada padaryti. Reikia pasistengti, kad tas Kalėdų Senelis matytų ir išgirstų, kad dovanos užtarnautos“, – sakė K.Zvonkuvienė.
Kitokios Kalėdos kaime
Katažinos pasiteiravus apie Kalėdas vaikystėje, ji prisiminė, kad gyvenant kaime ši šventė atrodė visai kitaip. Nebuvo jokios pompastikos ar pasakų, ten vyko tikras ir nesuvaidintas gyvenimas.
„Man atrodo, kad mes jau gimėm tokios visos trys sesės šiek tiek užaugusios. Tėvai neturėjo laiko žaidimams ir tais laikais kaime gyvenome realiame gyvenime, o ne pasakoje. Dabar mes savo vaikams norime sukurti pasakas, norime nustebinti, juk visko didelė pasiūla. O tada mums jau eglutės papuošimas buvo kažkas wow. Aš visada realistiškai žinojau, kad dovanas nuperka tėvai ir padeda po egle. Per daug nesistengdavo to slėpti. Momentų apie Kalėdų Senelį aš net neprisimenu“, – pasakoja iš Padvarionių kaimo kilusi dainininkė.
Vis dėlto, mažajai Katažinai buvo ko laukti. Šventinis apsilankymas bažnyčioje jai reiškė ne tik pamaldas, bet ir realią galimybę parodyti savo muzikinius sugebėjimus.
„Aš laukdavau nuėjimo į bažnyčią, kad galėčiau pagiedoti, paimti į rankas gitarą, kažkur išstoti ir kaip solistė padainuoti. To labai, labai laukdavau. Žinoma, dovanų irgi laukiau, bet pas mus viskas buvo gana žemiška ir paprasta“, – savo vaikystės prisiminimais dalinasi K.Zvonkuvienė.
Situaciją šiek tiek pasikeitė, kuomet garsios moters seserys turėjo galimybė išvykti į Lenkiją. Jos atveždavo Lietuvoje dar retai matomų prekių, kurias Katažina itin vertino.
„Atsimenu jos atvežė man tokį džinsinį kostiumėlį, kurį sudarė sijonas ir švarkelis. Tokio niekas neturėjo, visas kaimas man pavydėjo ir galima sakyti net buvau jo pažiba“, – dabar su šypsena šį momentą atsimena Katažina.
Su vaikų gimimu atrasta tradicija
Prieš septynerius metus Katažinai ir Deivydui susilaukus dvynukų, jų šeimoje užgimė nauja tradicija. Kiekvienais metais jiedu stengiasi kalėdinę eglutę papuošti gruodžio 1-ąją, kuri pažymi ne tik vaikų gimtadienį, bet ir žiemos pradžią.
„Aš turėjau gimdyti gruodžio 8-ąją ir buvau nusiteikusi, kad iki tada aš tikrai papuošiu eglutę, kad su vaikučiais jau grįsčiau į gražiai kalėdiškai papuoštus namus. Kai supratau, kad nepavyko, aš taip nuliūdau, nes viskas juk atrodė taip tobula – pagimdžiau iškritus pirmajam sniegui. Galvojau, kaip dabar reikės važiuoti į nepuoštus namus“, – prisimena dainininkė.
Tačiau Katažinos noras grįžti į papuoštas namus buvo išpildytas. Moteriai šis momentas buvo įsimintinas ir pilnas tikrų tikriausios kalėdinės magijos.
„Draugai mums sukūrė stebuklą. Sesuo turėjo buto raktus ir sukvietė visus draugus, jie papuošė namus, o mus pasitiko su šampano taurėmis prie kalėdinės eglutės. Aš įžengiau pro duris ir apsiverkiau. Tai buvo ženklas, kad kiekvienais metais turime per vaikų gimtadienį pasipuošti. Kol jie buvo maži viską suruošdavome mes su Deivydu, o dabar jau visi kartu“, – Žmonės.lt sakė Katažina Zvonkuvienė.
