Katažinos ir Deivydo Zvonkų bei Stanislavo Stavickio-Stano dviejų savaičių trukmės kelionė po Jungtines Amerikos Valstijas buvo darbo išvyka, kurios pagrindinis tikslas – koncertai JAV lietuvių bendruomenei. Vis tik ši kelionė tapo labai smagiomis atostogomis, kurių metu Katažina su kompanija net nesijautė dirbanti.
„Buvome tokie atsipūtę. Atrodė, kad atvažiavome į poilsinę kelionę, nors iš tikrųjų ji buvo darbinė. Štai ką reiškia geros emocijos!, – portalui Žmonės.lt sako K.Zvonkuvienė. – Amerikos lietuviai buvo labai išsiilgę lietuvybės, dainų, geros nuotaikos. Pasistengėme muzika jiems sugrąžinti bent dalelę Lietuvos. Buvo labai smagu“.
Nors D.Zvonkus JAV buvo jau trečią kartą, pati Katažina čia lankėsi pirmąkart, tad viskas jai buvo nauja, neregėta, nepatirta ir labai ryšku.
„Įspūdžių parsivežiau belekiek. Kartais atrodė, kad pamirštu kvėpuoti – taip užgoždavo tie įspūdžiai. Tarp skrydžių ir koncertų buvo mažai miego, nuovargis – milžiniškas, bet jo tada nejutau. Tik dabar, grįžus ir pamažu atslūgus emocijoms, ateina emocinės pagirios. Manau, kad dar reikės laiko atsigauti“, – emocijomis trykšta Katažina.
Lietuvos atlikėjai Jungtinėse Amerikos Valstijose išbuvo dvi savaites, kurių metu aplankė šešias valstijas – Ilinojų, Koloradą, Nevadą, Arizoną, Kaliforniją ir Floridą. Pažintį su šia šalimi ir joje gyvenančiais lietuviais jie mezgė Čikagoje, Denveryje, Las Vegase, Los Andžele, Majamyje bei kituose miestuose. Katažina pasakoja, kad tyrinėti Amerikai jie išnaudojo kiekvieną laisvą akimirką, tačiau to vis tiek toli gražu nepakako.
„Laiko, aišku, neužteko. Amerikoje yra labai daug dalykų, kuriuos norėtųsi ir verta pamatyti, tačiau atstumai be galo dideli. Pavyzdžiui, Santa Moniką, Beverli Hilsą tiesiog pravažiavome automobiliu, kad bent jau taip pamatytume“, – dalijasi Katažina ir priduria, kad tokių vietų buvo ir daugiau.
Nepaisant to, kad daugybę vietų muzikantai patyrinėjo tik prabėgomis, K.Zvonkuvienė jaučiasi pamačiusi kur kas daugiau, nei tikėjosi iš pradžių. Už tai ji dėkinga Amerikos lietuviams – šie labai stengėsi, kad svečiai iš Lietuvos išvystų kuo daugiau JAV grožybių.
„Tiesą pasakius, nesitikėjau, kad tenykščiai lietuviai mus taip mylės, dabos ir rūpinsis. Organizatorius, kuris pakvietė į JAV, mus visur vežiojo ir rūpinosi, kas mus galėtų priimti nakvoti. Žmonės siūlėsi vienas per kitą, pasitiko mus su puotomis – vidurnaktį patiektais keliais patiekalais ir desertais. Lietuviai, turintys darbus, savo noru mumis rūpinosi kaip mažais vaikais ir planavo, ką galėtume pamatyti. Man buvo didžiulė nuostaba“, – Žmonės.lt pasakoja dainininkė.
Pastangos puoselėti lietuvybę jaudino iki ašarų
JAV Zvonkai ir Stano surengė septyni viešus ir privačius koncertus. Didžiausi pasirodymai buvo Čikagoje, Ilinojuje, kurioje, kaip moteris įvardija, yra didžiausias organizacinis koncertinės veiklos punktas, ir Floridoje. Čia vyko JAV lietuvių bendruomenės suvažiavimas, kuriame susirinko žmonės, labiausiai prisidedantys prie lietuvybės puoselėjimo.
„Renginį vainikavo mano ir Deivydo su Stano koncertai. Po pasirodymo buvau pakviesta atvykti ir į kitas JAV valstijas bei miestus. Kai kurie žmonės sakė, kad nors mes dažniausiai atvykstame koncertuoti į Čikagą, galėtume plačiau keliauti po Ameriką, kadangi lietuviai išsibarstę visur. Dar turim galiojančias vizas, tad su mielu noru atvyktume. Atsisveikindama visiems sakiau ne „Viso gero“, o „Iki greito“, – juokiasi Katažina.
Atlikėja Amerikoje neapsiribojo tik dainomis – ji daug bendravo su vietiniais ir domėjosi jų istorijomis. Jai buvo smalsu, kokie vėjai lietuvius atpūtė į JAV, kiek laiko jie gyvena svečioje šalyje ir bei kas remia jų veiklą. Pasirodo, visus renginius, koncertus ir susibūrimus jie rengia savo lėšomis, kurių nepagailėjo net bažnyčiai ir lietuvių mokyklai pastatyti. Katažina labai susižavėjo tėvais, besirūpinančiais, kad jų vaikai išlaikytų lietuviškas šaknis. Moteris iš savo patirties žino – tam reikia nemažai pastangų.
„Kai mano vaikai lankė lenkų darželį, jie turėjo daug lenkiškumo, tačiau kai perėjo į lietuvių įstaigą, lenkiškų tradicijų išsaugojimas priklausė nuo manęs. Amerikoje tėvai stojasi ant galvos, kad vaikai mokėtų lietuviškai rašyti, žinotų ir puoselėtų tradicijas, grįžtų į Lietuvą, aplankytų senelius ir galėtų su jais susikalbėti. Nerealiai jaučiasi jų bendrystė. Tai taip gražu! Aš nuolat graudinausi“, – atvirauja moteris.
Katažina pripažįsta – iki kelionės į JAV ji nedaug žinojo, kaip ten įsikūrę mūsų tautiečiai. Moteris manė, jog Amerikoje gyvenantys lietuviai daugiausiai būna savuose „narveliuose“, tad supratimas, jie – labai bendruomeniški ir daug investuoja į lietuvybės puoselėjimą, ją nepaprastai sujaudino.
Patirtys JAV suteikė naują prasmę Katažinos dainai „Mūsų meilės miestas“ ir jos žodžiams: „Niekada neišduok, mūsų meilės miesto / Net kai būsiu toli, atminimai mieli, lai širdy neblėsta“. Ji pripažįsta, kad pirmą kartą dainuodama kūrinį lietuviams labai susigraudino ir nesulaikė ašarų.
„Pamačiau vieną moterį, kuri braukia ašarą ir negalėjau susivaldyti. Ta daina buvo įprasminta ir dabar neša dar didesnį svorį. Supratau, kad šie lietuviai JAV – laikini svečiai, nes tai nėra jų gimtasis kraštas. Nors kai kurie čia jau įsitvirtinę, vis vien žada senatvėje grįžti į gimtinę. Jų širdys vis dar Lietuvoje“, – jautriu momentu su Žmonės.lt dalijasi K.Zvonkuvienė.
Dainininkė pasakoja, kad nė vieno į Ameriką atvykusio lietuvio nelaukė rožėmis klotas kelias. Į žvaigždes buvo kylama per kančias – daugeliui tautiečių teko pradėti nuo pačių paprasčiausių darbų ir ilgai stengtis, kad galėtų pajusti materialinį stabilumą. Vis tik Katažina susidarė įspūdį, kad dabar dauguma JAV lietuvių gyvena finansiškai geriau nei Lietuvoje.
„Vėlgi, ką reiškia geriau? Jeigu matuotume pagal uždarbį ir pragyvenimo lygį, jie laikosi vienareikšmiškai geriau, bet jeigu mane ten paliktų ir lieptų įsitvirtinti, būtų emociškai sunku. Esu labai didelė savo šalies patriotė, tad pritapti man būtų labai sunku, tačiau tą supratau tik išvykus svetur. Vis tiek, viskas yra čia – tėvai, seneliai, bendraklasiai“, – jausmingai kalba Katažina ir priduria, kad grįžus į Lietuvą ją su Deivydu apėmė stiprus namų jausmas. – Dabar ir mūsų gatvės gražios, ir rudeniškai pasipuošę medžiai. Pasiilgome ir supratome, kad čia – mūsų namai, mums čia geriausia. Kad ir kaip sunku, kad ir kaip dejuotume, tai – mūsų šalis“.
Ji priduria, kad žmonės svetur nevažiuoja be priežasties – jie neretai yra pasimetę, ieško geresnio gyvenimo bei platesnių galimybių. Pati dainininkė tikina, kad, laimei, jos ir šeimos gyvenimas Lietuvoje susiklostė gerai, tad šiuo metu emigruoti tikrai nenorėtų.
„Aplankyti kitas šalis yra labai gera ir smalsu, tačiau širdis yra čia. Vėlgi, niekada nesakau niekada. Jei aplinkybės susiklostytų kitaip ir vieną dieną pasimesčiau, nebežinočiau, ar čia esu reikalinga arba gaučiau labai gerą pasiūlymą, kurio negalėčiau atsisakyti, galbūt ir išvykčiau, – svarsto K.Zvonkuvienė.
Kelionės dovana – atrasta pusseserė
Vienas ryškiausių Katažinos kelionės momentų – Amerikoje atrasta antros kartos pusseserė, kurią ji matė pirmąkart gyvenime. Atlikėja žinojo, kad JAV turi artimų giminaičių – močiutės brolio vaikų ir anūkų, bet ši šalis atrodė per daug tolima, tiesiog nepasiekiama, tad artimųjų ji pati niekada neieškojo. Į paieškas Katažina nesileido ir šįkart – tai ją susirado JAV gyvenanti giminaitė.
„Pusseserė bendravo su mano dėde, o jis – su savo sese, mano mama. Ši buvo visiems paskelbusi, kad atvažiuoju į Ameriką, tad dėdė, tai sužinojęs, padėjo pusseserei mane surasti. Ji parašė man per feisbuką ir mes susitikome. Nemoku net nupasakoti to momento – buvo wow. Klausiausi jos, graudinausi, o žiūrint į ją man atrodė, kad mes pažįstamos jau daugybę metų, nors net nežinojau, kad ji egzistuoja“, – emocijų nestokoja K.Zvonkuvienė.
Netoli Čikagos gyvenanti Katažinos pusseserė su draugu amerikiečiu atvyko ir į pirmąjį lietuvių koncertą. Anot atlikėjos, nors nė vienas iš jų nesuprato lietuvių kalbos, verkė viso koncerto metu.
„Pusseserė tikino – ji niekada gyvenime nematė tokio bendruomeniškumo, atsidavimo, palaikymo. Jai buvo keista, kad nors nesuprato nė vieno žodžio, jautė ore tvyrančią meilę“, – šypsosi pašnekovė.
Ateities planuose – kelionė su vaikais
Katažina tikina – jei kelionę į Ameriką būtų reikėję planuoti ir už viską mokėti patiems, būtų buvę labai brangu. Anot jos, eiliniam žmogui įpirkti ją būtų nelengva, mat tektų daug pakloti už lėktuvo bilietus ir vizas, o kainos pačioje šalyje taip pat labai aukštos. Pavyzdžiui, pusė litro vandens viešbutyje kainuoja apie aštuonis dolerius, o jei dar užsisakomos dvi porcijos salotų ir kava, kaina pakyla iki šimto.
Vis tik dabar rūpesčių daug K.Zvonkuvienė džiaugiasi, kad su Deivydu keliauti galėjo ramia širdimi, mat dvynius prižiūrėjo puiki komanda – jų namuose trumpam apsistojusi jos sesuo, mama ir kaimynai. Abu žinojo, kad vaikai – gerose rankose.
„Mano sesė – labai atsakingas žmogus. Ji rytais nuveždavo vaikus į darželį, vėliau juos prižiūrėdavo mama, o į būrelius nuveždavo kaimynė. Net kiti kaimynai prašė pranešti, jei reikės kokios pagalbos“, – susižavėjusi juokiasi Katažina ir priduria net nežinojusi, kad pačią pirmąją išvykos į JAV dieną sunegalavo jų sūnus Donatas. – Antradienį, kai mes išskridome, Donatas namo grįžo viduriuodamas ir turėdamas temperatūros, o tai reiškė, kad vaikas iki savaitgalio bus namie. Apie tai mums niekas nepranešė, nes nenorėjo jaudinti.“
Ji pasakoja net neturėjusi minčių, kad į kelionę reikia leistis su vaikais. Jos su Deivydu laukė koncertinės gastrolės, bemiegės naktys, nuolatiniai skrydžiai ir kelionės, tad vaikai būtų pernelyg nuvargę. Vis tik Katažina norėtų kada nors į JAV nukeliauti su jais, tačiau tiki – jiems dar reiktų ūgtelėti.
Tuo tarpu kartu su Katažina ir Deivydu Zvonkais keliavęs Stanislavas Stavickis-Stano kartu pasiėmė sūnų Adomą. Prisiderinti prie skirtingų suaugusiųjų ir mažamečio poreikių jiems nebuvo sunku, nes visos kelionės metu jie laikėsi svarbios taisyklės.
„Mes turime susitarimą, kad savo nuomonės nereikia nutylėti. Pavyzdžiui, kai Stano poreikiai su vaiku būdavo vienokie, susitardavome, kad mes einam ten, jie – ten ir susitinkame tam tikrą valandą. Trinties nebuvo, nes susitarėme, nenutylėjome. Visada reikia kalbėti ir jei kažkas nepatinka, sakyti, kad vėliau nebūtų nesusipratimų“.
Paklausta, ar su šia kompanija dar leistųsi į kelionę, Katažina patvirtina – ją tikrai kartotų.
„Buvo labai faina, draugiška, supratinga, lengva. Juokauju, kad mano vyrai kompozitoriai labai čiotki. Jie labai šmaikštūs, prikolni, vienas iš kito pasišposuoja, bet kartais nesuprantu, ar jie rimtai, ar jie juokauja. Be to, buvo tokių momentų, kai man reikėjo pasiruošti, pasišukuoti, pasigrimuoti. Man tai buvo svarbu neišsitaškyti ir nepavargti. Jie nepyko „kiek gali čia gražintis“ ir suprato, kad prieš koncertą man reikia susikaupti“.
Fotogalerija:
