Lidija Rasutis – tikra keliauninkė. Šiuo metu moteris vieši Lietuvoje, čia praleido visą vasarą. Prieš tai gyveno Amerikoje, o netrukus vėl pakels sparnus į Čikagą, kur vyks pažįstamų vestuvės. Vėliau skris pas draugę į Filadelfiją ir pas sesę į Detroitą... Galiausiai, po visų kelionių, spalio pradžioje ji Ispanijoje susitiks su savo mylimuoju Karlu.
Vietoje nenustygstanti moteris 15min skaitytojams atskleidė dar daugiau detalių apie šią nuostabią meilės istoriją.
– Matyti, kad vis dar esate tokia pat veikli, kaip ir anksčiau...
– O taip, manęs neįmanoma pririšti! Dabar sėdžiu ir laukiu antikūnų testo rezultato, kadangi pasiskiepijau „Jannsen“ vakcina balandžio mėnesį ir man įdomu, kiek šiuo metu jų yra. Daug keliausiu, todėl noriu jaustis saugi.
– Lidija, labai įdomu, kaip šiandien, nekalbant apie keliones, atrodo jūsų įprasta diena?
– Atsikeliu ryte ir iššukuoju savo ilgaplaukę katę, vardu Drūžba. Vėliau geriu kavą, o po šio ritualo pasitiesiu kilimėlį ir darau gimnastikos pratimus. Žinoma, ne visad pavyksta juos padaryti (juokiasi).
Dieną arba kur nors einu su draugais, arba valau namus, persodinu gėles, žiūriu Netflixą. Pavyzdžiui, konkrečiai šį vakarą aš pasikviečiau į svečius draugus valgyti baravykų. Bus grybų balius (juokiasi).
Visada esu gan užsiėmus, bet, jeigu būna liūdna – visą dieną sėdžiu ant sofos ir žiūriu serialus.
Geriausias vaistas nuo nuobodulio yra darbas, jis tikrai puošia žmogų. Tikiu tuo. Vis dėlto, kadangi galvoju važiuoti gyventi pas savo draugą, dabar ieškoti darbo negaliu.
– Tai jūsų širdyje stipriai plazda meilės jausmai...
– O taip, turiu tokį kaubojų. Jis yra visiškai kitoks – labai vyriškas vyras: moka jodinėti, anksčiau turėjo karvių ir dar iki šiol dirba. Aš labai norėčiau, kad jis išeitų į pensiją ir galėtume keliauti po pasaulį.
– Kas konkrečiai šiuose santykiuose yra kitaip?
– Atstumas. Dabar galime rečiau matytis, nes negalime daug keliauti. Paskutinį kartą buvome susitikę birželio mėnesį. Jau ilgai nesimatėme, man jau per daug ir ima važiuoti stogas nuo pasiilgimo. O anksčiau įprastai matydavomės bent kas du mėnesius.
– Ko jums labiausiai trūksta tais išsiskyrimo momentais?
– Esu tas žmogus, kuriam labai svarbu santykiuose leisti laiką kartu. Kitos moterys, būdamos mano metų, man pasakoja, kad nenori jokių vyrų, kad su jais sunku. Aš jas suprantu, nes žmogus, kuriam daugiau nei 30-imt, jau sunkiai pasikeičia.
Vis dėlto aš taip negalvoju, nes noriu draugystės, kartu keliauti, kad mane apkabintų, bučiuotų, mylėtų, glaustų, dovanas pirktų, gėles siųstų, manęs lauktų. Man to trūksta. Nežinau, ar esu normali, ar ne, bet esu tokia, kokia esu.
– Daugiau nei prieš penkerius metus netekote mylimo sužadėtinio. Netrūksta pavyzdžių, kai mylimuosius praradę žmonės, ypač vyresniame amžiuje, kitiems santykiams nepasiryžta.
– Žinai, gyvenimas tuo ir yra įdomus, nes visiems jis vyksta skirtingai. Yra moterų, kurios net ir būdamos 21-erių seksu užsiima tik todėl, kad to nori jų vyras. Jos net ir būdamos jaunos galvoja, kad seksas – neįdomus.
Kitos moterys nori uždirbti, nori vadovauti. Jos pačios išsilaiko, jaučiasi saugios ir būdamos vienos.
O man vyro reikia ir reikės, matyt, iki kol numirsiu. Mėgstu būti su žmogumi, gaminti, miegoti šalia, iš ryto prabudus – pasikalbėti.
– Ar tiesa, kad santykiams per atstumą svarbiausia yra pasitikėjimas?
– Mes esame vyresni, todėl noro nueiti į šoną nebėra. Su Karlu šia tema kalbėjomės, sakiau jam, kad gali būti, jog tu arba aš ką nors sutiksime. Ir dėl to nėra nieko blogo, tiesiog susitarėme, kad būtinai apie tai pranešime ir pasikalbėsime, kaip elgtis.
Dabar esame vienas kitam vieninteliai ir nesižvalgome į šalis. Vis dėlto, jeigu rytoj, eidama sostinės gatve, sutikčiau kokį nors nuostabų vyrą, aš pasakyčiau apie jį Karlui, neapgaudinėčiau jo.
– Galbūt tai, kad labai pasiilgstate vienas kito, ir padeda jūsų santykiams?
– Taip, tai sustiprina mūsų santykį. Laukimas labai žadina aistrą – susitvarkiau visus galus: ir bikinio zoną, ir nagus, plaukus, blakstienas. Norisi pasitempti.
Dažnai santykiuose po ilgo laiko partneriai ima nė nepastebėti kito. Kad taip nenutiktų, reikia įdėti daug pastangų, dirbti kiekvieną dieną, kad aistra ir draugystė išliktų. Juk tiek knygų apie tai parašyta tikrai ne be reikalo!
– Kokios Karlo savybės jus labiausiai žavi?
– Visų pirma, kad jis yra nepavydus. Negaliu pakęsti pavydo. Būna, kad kalbi su pardavėju, klausi, kokią sriubą parekomenduotų, o vyras iš karto įtarinėja, kad prašai jo numerio. Tokios situacijos man labai nepatinka.
Taip pat mane žavi jo geras humoro jausmas, kuris pas mus labai sutampa. Galime juokauti sarkastiškai ir netgi patys stebėtis, kad taip pasakėme.
Karlas yra labai pozityvus. Aš jam vis skundžiuosi, kad mano namuose Vilniuje, Naujamiestyje, jau kuris laikas bėga juodas vanduo, viskas užsikimšo. O jis sako – žinai, galėtų būti blogiau, galėtum būti Luizianoje, kurią neseniai nusiaubė Aidos uraganas, ir sėdėti be elektros. Jis visada pastato mane į vietą ir primena, kad būčiau dėkinga už tai, ką turiu.
– O jeigu vis dėlto kažkuri mylimo žmogaus savybė nepatinka, kaip manote, ar jis gali dėl kito pasikeisti?
– Kažkiek gali. Jis ir savo ūsus dėl manęs pakirpo, nes iki šiol mėgo juos nešioti netvarkingai. Ėmė gražiau rengtis, nes ir aš gražiai rengiuosi.
Svarbiausia – žmogus pats to turi norėti. Jeigu būčiau jam priekaištavusi dėl jo ūsų – jis niekada nebūtų jų susitvarkęs. Aš jam pasakiau: jeigu nori, kad tave bučiuočiau, tau reikia nusikirpti ūsus (juokiasi).
– Visada sakėte ir, turbūt, sakysite, kad nebijote pasenti ir kad nepasensite. Iš ko išmokote tokio požiūrio į gyvenimo tėkmę?
– Iš savo tėvų, o konkrečiau – iš mamos. Ji prieš dvejus metus mirė, būdama 96-erių. Viena augino šešis vaikus, bet iki paskutinės savo gyvenimo dienos juokėsi ir rodė puikų pavyzdį: buvo stilinga, dažnai vartė „Vogue“ žurnalą, gyveno gražiuose namuose, kuriuose buvo daug paveikslų.
Daug kas priklauso nuo aplinkos ir nuo to, ko mokė tėvai.
– Kaip manote, kodėl kartais net jauni žmonės ima ir pasensta ne tik išore, bet ir vidumi?
– Aš net nežinau, bet gal tai galėtų būti dėl depresijos. Gal jie galvoja, kad į juos niekas nežiūri, todėl gali atrodyti bet kaip. Jie tiesiog nebeturi gyvenimo džiaugsmo, bet niekada nežinai, kas žmogui atsitiko, nes visi mes turime istoriją, todėl negalime teisti ar darytis išvadų.
– Ko palinkėtumėte tiems žmonėms, kurie savo akyse jau nebeturi laimės žiburiuko?
– Padėk kam nors, surask, kam reikia tavo pagalbos.
Dabar suradau vietą Vilniuje, kur yra renkami drabužiai pabėgėliams. Grįžusi po kelionių prisijungsiu prie tų drabužių skirstytojų.
Tikiu, kad jeigu padedi žmogui dėl to, kad jiems reikia pagalbos, viskas grįžta su kaupu.
– Minėjote, kad net būdama 96-erių jūsų mama turėjo stiliaus pojūtį, stengėsi išlikti optimistiška. O kaip save pačią įsivaizduojate po 20 metų?
– Jeigu turėsiu sveikatos, kai man bus 80-90 metų, tikrai būsiu tokia pati, tik gal nebekeliausiu – surasiu sau mielą kampelį ir lauksiu į ten atvykstant savo draugų.
LKU grupės kredito unijos – artimos Jūsų finansų partnerės
