Domantas, Rytis, Rokas ir Aurimas – keturi Kaune gyvenantys draugai praėjusią vasarą nusprendė sau mesti iššūkį, kurį padėjo įgyvendinti vieno jų garaže atsiradęs „Opel“ markės automobilis, paruoštas detalių ardymui. 80 eurų. Už tiek pinigų šiais laikais net išmaniojo telefono neįsigysi, o, pasirodo, mašiną – galima. Tiek vaikinams atsiėjo ši transporto priemonė, su kuria jie leidosi į Slovakijos kalnus.
Bijojo, kad „Opelio“ variklis pradės dar labiau kaisti karštą liepos 31-osios dieną, todėl praleido ją prie ežerų, o vakare su vos ne vos užsivedančiu automobiliu pajudėjo iš Kauno. Pasirodo, viskas buvo geriau, nei prognozavo artimieji. Kaip pasakoja vaikinai, daugelis juos laikė tikrais kvailiais, bet po savaitės sėkmingai grįžus į Lietuvą nuomonė labai pasikeitė.
– Papasakokite apie save, ką kiekvienas veikiate, kuo užsiimate?
– Domantas: esu studentas. Dažnai dalyvauju fizines bei psichologines savybes išbandančiuose iššūkiuose, todėl ši kelionė man labai patiko, nes žinojau, kad susidursime ne su vienu iššūkiu.
– Rytis: net nemirktelėjus norėjosi sakyti, kad esu studentas, bet praėjusį pavasarį apgyniau VDU multimedijos ir interneto technologijų programos bakalauro darbą. Šiuo metu esu laisvai samdomas vaizdo įrašų kūrėjas. Matyt, tai ir pastūmėjo sukurti kelis reportažus apie tai, kas žavi labiausiai – kelionės su ne pačios geriausios būklės automobiliais.
– Rokas: esu informatikos doktorantas VU, dirbu su vaizdų analize.
– „Kelionių maniakai“ – kaip manote, ar jums tiktų toks apibūdinimas? Kaip dažnai keliaujate?
– Domantas: nepasakyčiau, kad esu labai didelis kelionių gerbėjas, tačiau esu ne kartą lankęsis Norvegijos kalnuose. Jie man yra palikę didelį įspūdį, todėl buvo paprasta sugalvoti, kur norime keliauti su savo pigiu automobiliu. Norėjome pamatyti Europoje esančius kalnus.
– Rytis: deja, darau tai daug rečiau, nei norėčiau. Dažniausiai tekdavo planuoti įprastas keliones, prieš tai įsigijus kelialapius. Galiu teigti, kad mano kelionių „perversmas“ įvyko praėjusią vasarą, kai gavau Norvegijoje uždarbiaujančių draugų pasiūlymą juos aplankyti, pakeliauti po šią šalį. Turistinėse kelionėse labiau patyrusių draugų dėka, užkopiau į žymųjį „Trolio Liežuvį“ (Trolltunga), išbandžiau kojas drebėti priverčiantį kopimą į kalnus su trosais bei pamačiau nuostabią Norvegijos gamtą. Šios kelionės taip užkabino, kad po poros savaičių grįžau antrą kartą ir, manau, būčiau grįžęs dar ne sykį. Taigi, manau, minėtoje kelionėje užsikrėčiau kalnų liga, todėl norėjau jų pamatyt dar ir dar.
– Kodėl šią vasarą jūsų planų sąraše atsirado kelionė į Tatrus?
– Domantas: iš pradžių galvojome, kad Tatrai bus tik pirmoji mūsų stotelė. Norėjome pasiekti Šveicariją bei Alpių kalnus, tačiau dėl COVID-19 teko planus supaprastinti.
– Rytis: kai dar nebuvome suplanavę nieko konkretaus, raginau draugus kur nors važiuot, o šie tik klausė: „kur?“. Po paskutinės kelionės į Norvegiją buvau išsiilgęs kalnų, todėl atsidariau „Google“ ir po trumpos paieškos nusprendžiau, kad per Alpes važiuosime iki žymiojo Šveicarijos Materhorno. Turint omenyje tai, kad jau žinojome mūsų planuojamos kelionės transporto būklę, kolegoms tokia idėja nepasirodė protinga.
Draugai, deja, nebuvo taip šventai įtikėję mūsų bolido galimybėmis, kaip aš. Tad po ilgų derybų pasiekėme kompromisą. Visų pirma planavome pasiekti Slovakiją, o tada, jeigu viskas gerai, bandysime pūškuoti į Alpes. Vis dėlto planas neišdegė dėl greitai pasikeitusių keliavimo apribojimų, todėl teko pasitenkinti tik Slovakija, kuri, pasirodo, mums buvo paruošusi ne vieną staigmeną.
– Pastaruosius mėnesius visi šnabždasi, kad geriau nekišti kojos iš namų arba džiaugtis tik Lietuvos kraštovaizdžiu. Panašu, kad tokios kalbos nuo kelionės į Slovakiją jūsų neatbaidė. Kodėl?
– Domantas: prieš išvažiuojant buvo baisu, kad grįžus iš Lenkijos galbūt teks karantinuotis. Tačiau pasisekė, į Lietuvą atvykome prieš pat įvedant saviizoliaciją.
– Rytis: iki pat išvažiavimo sekėme naujienas ir laukėme žinių, ar galima keliauti. Stengėmės itin daug su žmonėmis nekontaktuoti, būti gamtoje, todėl nelabai nebijojome.
– Rokas: sekėme URM rekomendacijas, vengėme žmonių susibūrimų, beveik visą laiką praleidome gamtoje arba kelyje.
– Kiek laiko jums, vaikinams, prieš tokią kelionę truko visų svarbių daiktų susipirkimas ir lagaminų susidėjimas?
– Domantas: pradėjome rimtai ruoštis porą savaičių prieš kelionę. Norėjome susitvarkyti mašiną, tačiau pradėję tai daryti atradome daugiau gedimų. Metėme darbus ir važiavome su visais automobilio gedimais – kaistančiu varikliu, starterio problemomis bei važiuoklės garsais.
– Rytis: viskas prasidėjo nuo to, kad vakare, 23 val., visiškai netikėtai paskambino Aurimas ir užsiminė turįs automobilį, pirktą už 80 eurų. Jis pasiūlė kur nors su juo važiuoti, pavyzdžiui, iki Rygos. Mėgstu tokias avantiūras, tačiau sužinojus, kad ryte reikės grįžti, teko pripažinti, kad planas galbūt nebuvo pats protingiausias.
Nusprendėme tą vakarą susitikti pasikalbėti. Tuo metu gimė idėja važiuoti kažkur toliau, ilgesniam laikui. Pamatę automobilį ir jo būklę užtikrintai pasakėme: „Su tokiu tai tikrai niekur nekeliausime, reikia sutvarkyti starterį (automobilis neužsikurdavo be 3 augalotų vyrų pagalbos jį stumiant (juokiasi)), patikrinti stabdžius (visgi važiavome į kalnus), važiuoklę.“ Sėdome į mašiną pirmajam važiavimui – reikėjo išbandyti, kaip rieda. Po neilgų bandymų paaiškėjo, kad variklis perkaista, tikėtina, kad gedimas buvo rimtas, o jo spręsti mes neturėjome jokio noro.
Visiems nusviro rankos, bet ne man. Po kelių savaičių šiaip ne taip įkalbinau draugus važiuoti su tokios būklės automobiliu, kelionėje vengiant eismo spūsčių, kurių metu dažniausiai ir pradeda kaisti automobilis.
Pradėjome ruošti automobilį. Svarbiausia buvo išspręsti jo užvedimo problemą – pakeisti starterį. Nė vienas iš mūsų nėra profesionalus automechanikas, tik Aurimas turėjo daugiausiai patirties. Du vakarus, besikeikdami, purvini bandėme išimti tariamai sugedusią dalį, tiksliau, stengėmės padėti Aurimui tai padaryti. Galiausiai pavyko. Tuomet nieko nelaukę pakeitėme naują dalį. Kai, atrodo, pavyko, bandėme užkurti, bet išgirdome tik vėl tą patį ausį veriantį ir viltis daužantį girgždantį garsą – kalta buvo ne ši dalis. Neapsakomai supykome, praradome ūpą, spjovėm į visus remontus ir nusprendėm pradėti kelionę su tokia mašina. Klausėm savęs: „Ką, neužsistumsim automobilio? Užsistumsim“ (juokiasi).
Maršrutą planavome labai atsakingai, apgalvojome visas detales, tačiau išvykome žinodami tik vieną pirminį tikslą. Norėjome pasiekti Rysų kalną, esantį Slovakijos ir Lenkijos teritorijoje, o toliau – kur opelis nuveš.
– Rokas: viską susiruošiau tą pačią kelionės dieną, nes apie planuojamą išvykimą sužinojau tik jo išvakarėse, kai atvažiavau į garažus padėti Ryčiui nufilmuoti komandos interviu. Apie opelio būklę jau buvau girdėjęs, bet per daug galvos nesukau.
– Žinot, kai kurie žmonės negali gyventi be cigarečių pakelio, kiti be talismanų... O kokius svarbiausius daiktus pasiėmėte kartu su savimi į kelionę?
– Domantas: smagu, kad nė vienas iš mūsų nerūko, todėl neteko kas valandą stoviniuoti. Vienas iš svarbiausių kelionės daiktų buvo mano vadinamieji „Laimės akiniai“, kuriuos užsidėjus, net ir debesuota diena tapdavo spalvingesnė. Iškart nuotaika pakildavo (juokiasi). Bet kuriuo kelionės metu, kai kam nors būdavo liūdna, užsidėdavo akinius, jie buvo tikra visos kelionės pažiba. Nebuvo žmogaus, kuriam jie nepatiktų.
– Rytis: kadangi norėjau nufilmuoti šią kelionę, vežiausi fotoaparatą, droną, mikrofoną ir kitą techniką. Taip pat, kadangi planavome gyventi palapinėje, buvo svarbu sugalvoti, kaip pakrauti visą įrangą – įsigijome įtampos keitiklį, leidžiantį mašinoje krauti įrenginius reikalaujančius 220V įtampos. Vienas svarbiausių daiktų buvo purškiamasis eteris, suteikdavęs mums viltį užkurti automobilį su starteriu tose vietose, kuriose jo nebuvo galima užstumti, taip pat tempimo trosai.
– Kokios muzikos klausėtės kelionės metu? Gal teko ir vieną kitą filmą peržiūrėti?
– Domantas: nelabai turėjome laiko žiūrėti filmus, bet naktimis tikrai neliūdėjome. Turėjome kitų įdomių nuotykių (juokiasi). O muzika tokios ilgos kelionės metu tikrai svarbus dalykas. Manau, kad ji leido mums nesusipykti ir išlaikyti blaivų protą. Klausėmės mano draugės „Spotify“ grojaraštyje buvusios klasikinės, senesnės muzikos, kuris visiems patiko. Po šios kelionės parsivežėme ne vieną mėgstamiausią dainą.
– Rytis: kelyje praleidome labai daug laiko, o būti su Domantu kartais man tikrai nėra lengva, Muzika buvo puikus išsigelbėjimas (juokiasi). Klausėme įvairiausių dainų, bet labiausiai įstrigo viena – Willo Smitho „Miami“. Sakėm, kad teks kitą kartą keliauti į tą Majamį ir jame klausytis šio kūrinio.
– Galbūt paatvirausit, ką tokių kelionių metu kalbasi vaikinai? Ar netrūko merginų draugijos?
– Domantas: per savaitę laiko neteko pajusti didelio merginų draugijos trūkumo, tačiau jau baigiantis kelionei ir grįžtant į Lietuvą mintys šiek tiek pakeitė kryptį (juokiasi). O Slovakijoj net ir norėdami susirasti merginų būtume susidūrę su kalbos barjeru, nes ten beveik niekas nešneka anglų kalba. Su draugais labai daug šnekėjome tik pirmą kelionės dieną, o kitas jautėsi nuovargis, buvo daugiau pykčių.
– Rytis: parodykit merginas, kurios susižavėtų tokia kelionės specifika (juokiasi). Kelionėje merginų nepasigedom – nelabai ir laiko tam buvo, vis atsidurdavome kokioje nors bėdoje. O temų tikrai nepritrūkom – jos varijavo nuo dirbtinio intelekto ar pokerio taktikų iki kokio skonio guminukų norėtųsi labiausiai.
– O kaip jūsų merginos reagavo išgirdusios, kad vaikinai ruošiasi į tokią neįprastą kelionę? Nebijojo išleisti?
– Domantas: reagavo šiek tiek keistai, bijojo kad gali tekti karantinuotis grįžus iš kelionės. Baiminosi ir kad galim negrįžti namo su tokiu automobiliu. Kelionės metu nesiskambinom, bet nuolat palaikėm ryšį.
– Rokas: išleido. Su sąlyga, kad apsidrausiu (juokiasi).
– Pakalbėkime dar ir apie automobilį. Kodėl nusprendėte į Tatrus vykti su opeliu už 80 eurų? Nelabai patinka tvarkingos, kitų markių mašinos?
– Domantas: tokį automobilį pasiūlė Aurimas, o Rytis prisiminė senas Starkaus ir Radzevičiaus keliones su senomis mašinomis. Supratome, kad kelionė būtų daug įdomesnė važiuojant tokiu nepatikimu automobiliu.
– Rytis: iki šiol „Opel“ markė nesukeldavo didelių emocijų. Dabar – apie opelį arba gerai arba nieko. Pati kelionės esmė – įveikti didelį atstumą, kliūtis, kalnus įvairiomis problemomis besiskundžiančiu ir į pensiją besiprašančiu automobiliu, su kuriuo per kelionę spėji užmegzti tam tikrą ryšį.
– Rokas: jei opelis būtų buvęs geros būklės, nebūčiau važiavęs. Supratau, kad tikrai noriu prisijungti tada, kai po kapotu pamačiau du savadarbius ventiliatorius. Pasirodė komiška, neapskaičiuota ambicija pasiekti kalnus su kaistančiu varikliu. Jei kas būtų klausęs, ar įmanoma pasiekti Lietuvos ir Lenkijos sieną, būčiau sakęs 1:1.
– Kodėl įsigijote taip pigiai kainuojantį automobilį?
– Domantas: Aurimas šį automobilį nupirko su mintimi ardyti dalimis, nes mašina nesikūrė. Visas automobilis buvo gan prastos būklės, o vėliau paaiškėjo, kad yra daug rimtesnių problemų nei sugedęs starteris.
– Ar nebuvo baisu leistis į kelionę su netvarkingu automobiliu?
– Domantas: na, mes save galime laikyti tam tikrais nutrūktgalviais, nes tikrai nedaug žmonių pasiryžtų panašiai avantiūrai. Mes tikėjome opeliu, vylėmis, kad jis atlaikys tokią kelionę, juk važiavome tik 3000 km, o tai nėra toks didelis atstumas. Prieš išvažiuojant į Slovakiją, išbandėme mašiną, nuvažiavome su ja iki Vilniaus. Man to užteko, kad ja pasitikėčiau ir važiuočiau į Slovakiją.
– Rytis: jau prieš išvažiuojant domėjomės, kur galėtumėme automobilį utilizuoti užsienyje šiam sugedus ir kiek mums tai galėtų kainuoti. Asmeniškai nerimavau dėl automobilio važiuoklės ir stabdžių, nes būtent šie komponentai galėjo sukelti nelaimę.
– Rokas: pakeliui Aurimas vis užmesdavo akį, kur artimiausias metalo laužas. Kai kurie ekipažo nariai labiau nerimavo, kad galutinai sugedus opeliui visus daiktus kažkokiu būdu teks nutempti iki artimiausio autobuso ar siuntų skyriaus (juokiasi).
– Su kokiais iššūkiais, kuriozinėmis situacijomis susidūrėte kelionės metu?
– Domantas: tik nuvažiavę į Tatrų kalnus mes papuolėme į kamščius per pačią dienos kaitrą. Tuomet pamatėme iš variklio einančius garus. Išsigandome, kad automobilio variklis perkaito ir mūsų kelionė baigta, bet, pasirodo, viskas buvo gerai. Tik vėliau teko visą laiką stebėti variklio temperatūrą, dažnai atsukti salono oro pūtimą maksimaliu greičiu, nustatyti didžiausią temperatūrą, kad variklis nors šiek tiek atvėstų. Taip pat kiekvieną rytą mums tekdavo arba užsistumti mašiną arba purkšti specialų skystį į variklio oro padavimo skyrių, kad ji užsivestų.
– Rokas: kai sėdėdavome automobilio priekyje, užkilus variklio temperatūrai ir įjungus savadarbį aušinimą jausdavomės kaip pirtyje – visas karštis patekdavo į saloną. Temperatūrą reikėjo sekti nuolat, ypač įkalnėse. Bėda, kad perkaisdavo ir mūsų savadarbė aušinimo sistema. Norėdami išvengti rūkstančių laidų salone, ventiliatorius galėjome įjungti tik trumpam. Tačiau negalėjome jų įjungti per vėlai. Pavyzdžiui, Lenkijos pietuose patekome į kamštį ir, pastebėję rūkstantį dūmą, turėjome vėsinti variklį kelkraštyje.
– Rytis: visa kelionė buvo vienas didelis kuriozas. Automobilis dar Lenkijoje parodė savo charakterį ir pro variklio dangtį išpurškė aušinimo skystį. Negana to, bevažiuojant pradėjo svilti mūsų įrengtų papildomų variklio ventiliatorių laidai – teko stoti. Dvi dienas iš eilės neapsiėjome be specialių tarnybų. Pirmąją greitosios, antrąją policijos.
– Ar kelionės metu, policijos pareigūnai pamatę tokį apgedusį automobilį neskyrė baudų, įspėjimų?
– Domantas: ne, automobilis neatkreipė labai didelio dėmesio. Tikriausiai todėl, kad važinėjome ne pačiose turtingiausiose Europos šalyse ir jis ne taip labai išsiskyrė iš kitų.
– Rytis: vieną baudą spėjome gauti dar Lietuvoje, kai pamiršome pasibaigusį privalomąjį draudimą, vėliau kelionėje policijos dėmesio nesulaukėme.
– Kur apsistodavote naktimis? Galbūt ir pats opelis pasitarnavo kaip viešbutis?
– Domantas: taip, pirmą naktį praleidome automobilyje, nes visą laiką važiavome, miegodavome palapinėje.
– Rytis: pirmąją bei paskutinę naktis praleidome prie vairo, kelias palapinėje, o dvi apsistojome viešbutyje. Po 16 val. trukusio žygio po kalnus, kurio metu vienas komandos narių itin stipriai pasitempė raiščius, psichologiškai jau nebesugebėjome pagalvoti apie palapinės statymą.
– Neužsikuriantis automobilis, gaisrą simbolizuojantys dūmai iš variklio, bet tikslas – Slovakijos kalnai, vis tiek buvo pasiektas. Bet kelionė čia nesibaigė. Kokių dar įspūdžių parsivežėte į Lietuvą?
– Domantas: Kelionės pradžioje galvojome, kad visos problemos bus susijusios su automobiliu, o žygiai po kalnus – malonioji dalis, bet buvo priešingai. Kalnai mums suteikė daugybę netikėtų iššūkių. Pirmą kartą kopėme į 2503 metrų aukščio Lenkijos Rysų kalnus. Užtrukome 16 valandų ir tik aš pasiekiau viršūnę, Rokas pasitempė kojos raiščius. Tai buvo vienas didžiausių iššūkių, kuriuos turėjome savo gyvenime. Mes tikrai labai stipriai džiaugiamės sugrįžę prie opelio po sunkios kelionės. Beje, net ir po tokio sunkaus žygio teko stumti mašiną prieš išvažiuojant.
Antrasis žygis vyko slovakų Rojaus nacionaliniame parke. Visiškai atsitiktiniu būdu pasirinkome vieną iš trumpesnių kelių, tačiau net nenutuokėme, kokie nuotykiai laukia. Vaikščiojome nuostabaus grožio upės išgraužtame tarpeklyje „Morsko oko“. Jis paliko neišdildomą įspūdį. O grįžtant link mašinos prasidėjo didžiausi nuotykiai.
Pabaigus žygį buvo likę tik geras pusvalandis šviesaus paros meto, tad nusprendėme grįžti prie mašinos kitu keliu. Ėjimas tarpekliu naktį buvo per daug rizikingas. Bet, eidami nauju, dar nepažintu taku supratome, kad pasiklydome, nežinojome, kaip grįžti prie mašinos. Tuo metu tikrai išsigandome, jau buvo tamsu. Galvojome praleisti naktį miške, tačiau šiaip ne taip klaidžioję ne vieną valandą miškuose radome kelią atgal.
– Rytis: absoliučiai niekas nebuvo taip, kaip planavome (juokiasi). Belipant į Rysus neviltį varė vien besileidžiantys turistai, supratome – turim nedaug laiko, nusileisti gali tekti tamsoje, kas būtų itin pavojinga. Taip ir nutiko, o žygį dar vainikavo ir greitosios automobilis, kuris nugabeno Roką nuo kalno ir paliko prie kelio laukti mūsų. Po 16 val. trukusio žygio 5 val. ryto buvome fiziškai pervargę, buvo sunku pasistatyti palapinę, todėl bet kokia kaina stengėmės rasti viešbutį, kuris priimtų tokiu metu. Šiaip ne taip radome, jame atgavome norą bei reikalingas jėgas keliauti toliau.
– Rokas: leidžiantis žemyn netinkamai pastačiau koją ir įplyšo raiščiai. Kojos šone iškilo šiltas apelsino dydžio gumbas. Dėl to nusileidimas žymiai pasunkėjo. Iki opelio dar buvo likę apie 15 kilometrų. Reikėjo nusigauti iki vietos, kur galėjo privažiuoti greitosios pagalbos automobilis. Teko atsisveikinti su opeliu, palinkėti ekipažui nepribaigti variklio ir grįžti į Lietuvą.
– Kodėl vėliau nusprendėte savo kelionės įspūdžiais pasidalinti „Youtube“ platformoje?
– Domantas: dalintis įspūdžiais svarstėme nuo kelionės pradžios, tačiau pačios kelionės metu buvo per daug sudėtinga filmuoti bei daryti pačius vaizdo įrašus. Galbūt kitos kelionės metu reikėtų būti aktyvesniems kitose platformose.
– Rytis: visada be galo patikdavo stebėti panašaus plauko keliones automobiliais, todėl norėjau sukurti įrašą, kurį būtų įdomu stebėti pačiam.
– Kaip suprantu, ateityje ketinate leistis į panašaus tipo kelionę, tik galbūt transporto priemonė jau bus saugesnė?
– Domantas: turime idėjų, tačiau koronavirusas dabar šiek tiek apsunkina galimybes keliauti.
– Rytis: žinoma, turim. Užaugau su dideliu susižavėjimu stebėdamas „Top Gear“ trijulės nuotykius, be galo mėgau žiūrėti V.Radzevičiaus ir M.Starkaus keliones, tad tokio tipo išvykos man buvo tikra svajonė. Metas ją įgyvendinti. Manau, kad atsiradus galimybei vėl keliauti bandysime įveikti dar mažiau protingus iššūkius (juokiasi).
– Ką apie jūsų šią išvyką į Tatrus sakė draugai, artimieji?
– Domantas: iš tikrųjų daugelis laikė tikrais kvailiais, bet vėliau sėkmingai grįžus į Lietuvą ir jiems parodžius nuotykių vaizdo įrašus, nuomonė labai pasikeitė. Sulaukėme labai daug gerų atsiliepimų. Gavau komentarų, kad mano balsas labai tinkamas televizijai ar radijui. Reikės apsvarstyti galimybes, galbūt ateityje eisiu šiuo keliu (šypsosi).
– Rytis: kai kurie sakė, kad nepasieksim net sienos su Lenkija, kiti pranašavo šiek tiek geresnį rezultatą, bet turbūt nė vienas nemanė, kad tai protinga išvyka. Tačiau tokiose kelionėse tai ir yra smagiausia – pasiekus tikslą nustebinti save bei kitus.
