Laikosi įdomios taisyklės
Talentingos kaunietės namuose V.Stakėno ir T.Dirgėlos antrininkės lėlytės jau apsigyveno. Dabar – kitų personažų eilė.
„Perteikti žmogaus bruožus žaisle gali prireikti ir kelių mėnesių. Tai yra tikrai išskirtinis procesas, reikalaujantis smulkmeniško atidumo“, – patikina pašnekovė.
Kurdama pasirinkto asmens atvaizdą, E.Laurinavičiūtė-Šuklinskienė lėlės veidelyje vengia vaizduoti lūpas tam, kad iš anksto žaisliukui nesuteikti vienokios ar kitokios emocijos. Anot jos – galimybė rinktis, kaip kūrinėlis „jaučiasi“, yra labai svarbi.
Kaip ir pirštinines lėles, šią naująją įžymybių kolekciją kaunietė kuria iš audinių skiaučių ir specialiai jai paruoštų mezginių.
„Kai ką gaunu dovanų, bet daugelį priemonių tenka įsigyti. Ypač kai turi konkretų sumanymą“, – sako autorė.
Neįprasto darbo ji ėmėsi dėl noro tobulinti kūrybos techniką.
„Man visada reikia iššūkių“, – patikina E.Laurinavičiūtė-Šuklinskienė.
Tai, pasak jos, tarsi byloja ir gyvenime priimti tiek naujoves išmėginti, tiek sunkesnį kelią privertę rinktis sprendimai.
Ambicijos atvėrė kelius
E.Laurinavičiūtė-Šuklinskienė pasakojo, kad būdama 8-erių pradėjo lankyti vaikų lėlių teatrą „Nykštukas“. Ne tik vaidino, bet ir išmoko siūti įvairius teatro kostiumus, pirštinines lėles, gaminti dekoracijas.
Aktorė atvira – mokslai jos netraukė, o kūrybos pasaulis atvirkščiai – atsispirti scenai Erika tiesiog negalėjo.
Dramos būrelis veikė ir Eigulių mokykloje, kur būsima lėlininkė siekė įgyti vidurinį išsilavinimą.
„Tačiau po pirmųjų bandymo kurti su moksleiviais metų mokytoja rudenį naujos grupės neberinko. Tai, kad neliks būrelio, mane labai sujaudino. Nuėjau pas direktorę ir paprašiau man leisti burti trupę“, – prisiminė Erika.
Ugdymo įstaigos vadovė sutiko, tačiau aktorė, jau dabar su šypsena prisimena pirmą repeticiją, į kurią niekas neatėjo.
„Skelbimas, kviečiantis mokytis vaidinti, nesuveikė, tad, teko mokinius kviesti aplankant juos pamokose“, – apie antrąjį, jau sėkmės sulaukusį sprendimą, pasakoja pašnekovė.
Keturiolikmetei dramos būrelio „Zuikutis“, vėliau mėgėjiškų teatrų konkursuose gavusio ne vieną apdovanojimą, vadovei neatlygintinai įgarsinti spektaklius padėdavo muzikos mokytoja Jūratė Beigienė, grodavusi per jaunųjų aktorių pasirodymus.
Karantinas paliko be būsto
Įvertindama, kad ne visada pedagogė galės būti šalia, Erika pati išmoko muzikuoti. Šešėlių teatras, kaligrafija, ankstyva santuoka ir išsiskyrimas, bilietų į spektaklius pardavimas, scenarijų rašymas, savanoriavimas renginiuose, darbas siuvykloje ir prekybos centro konditerijos skyriuje, dainavimo pamokos pas vokalistę Aušrą Difartę – visa tai kaunietę daug ko išmokė: domėtis, ištverti, pritaikyti, išgyventi, ieškoti kito kelio.
„O nepasiduoti privertė siaubą į kasdienybę įnešęs karantinas. Likau be darbo, būsto ir pajamų. Teko ieškoti ir naujos veiklos, ir kas priglaustų“, – pasakoja pastaraisiais metais „Drakoniuko“ teatro nare tapusi kaunietė.
Laikinus namus be pastogės likusiai Erikai suteikė tėvų globos netekusiais vaikais besirūpinanti šeimyna, užleidusi būstą, įrengtą virš garažo. Būtent čia aktorei ir kilo daugiausiai idėjų, kaip realizuoti savo troškimą kurti. Kaunietė pasakoja ėmusi dar labiau tobulinti jau vaikystėje ir siuvykloje įgytus įgūdžius siūti pirštinines lėles. Dabar ji tokių žaisliukų, suteikiančių vaikams išskirtinių emocijų, per dieną gali pagaminti ir kelis.
Aktorė džiaugiasi – jos kartu su tapytoja Indre Vileniške Vaikų literatūros muziejuje Kaune atidaryta bendra paroda „Gyvas pasaulis“ sulaukė sėkmės.
„Kūryba, galima sakyti, mane išmokė visko. Esu smalsi ir neabejoju, kad bet kokia patirtis gyvenime gali praversti“, – patikina E.Laurinavičiūtė-Šuklinskienė.
