– Kristina, koks jausmas pasitikti 30-metį? Gal per daug nesureikšmini, kiek tų metų praėjo?
– Kiekvienais metais, net ir to nenorėdama, savo gimtadienį sureikšminu. Tiksliau, mano smegeninė sureikšmina. Bandau save nuteikti, kad čia tik skaičius ir eilinė diena, bet taip yra, kad kiekvienais metais mėnesis iki gimtadienio man būna pats sunkiausias laikas metuose. Būnu labai nerami, atrodo, kad reikia „išgyventi“ iki tos dienos. Kai jis praeina, vėl viskas stoja į savas vėžes.
Šiemet – irgi ne išimtis. Nesiskiria, ar 30-imt, ar 29-eri, vėl esu kažkokia nerami, nervinga, jaučiu jaudulį. Yra daug teorijų, kodėl žmonės taip jaučiasi. Instagrame dariau apklausą, bandydama išsiaiškinti, ar esu viena taip besijaučianti, tai vis dėl to ne – atsirado daug žmonių, kurie pritarė, kad ir jiems taip būna. Taigi, yra teorija, kad toks jausmas užplūsta dėl lūkesčių tikslams, kuriuos išsikeliame sau tiems metams. Jei jų nepavyksta įgyvendinti, pradedame jausti kaltę.
– O ką tuo laikotarpiu stengiesi veikti?
– Esu labai perfekcionistiškas žmogus, viskas turi būti tiksliai sudėta į savas vietas, tokia truputį control freakė. Tačiau turbūt niekada nebūna, kad visose srityse vienu metu idealiai sekasi.
Esu išsikėlusi sau tikslą siekti harmonijos, daugiau laiko skirti sau, stengtis į savo gyvenimą atnešti rutiną. Paskutiniai metai buvo tikrai labai intensyvūs, su daug TV projektų, tiesioginio eterio, streso. Nusprendžiau truputį apmažinti šį dalyką ir ilgiau būti gamtoje. Dabar turiu šunį, tai daug vaikštome su juo, sportuoju. Šiuo metu yra laikas mano dvasiniam augimui. Nebandau uždirbti visų pasaulio pinigų ir atsisėsti ant dvylikos kėdžių.
Dabar laikas mano dvasiniam augimui. Nebandau uždirbti visų pasaulio pinigų ir atsisėsti ant dvylikos kėdžių.
– Šuo, naujasis šeimos narys, neabejotinai suteikia daug laimės ir skatina aktyviau leisti laisvalaikį. O kaip kilo mintis jį įsigyti? Kaip pastebėjau, niekad nebuvai abejinga šunims, beveik kiekviename interviu paminėdavai savo meilę jiems.
– Jau esu turėjusi du šunis, čia – trečias. Mes su Justu (mylimuoju Justu Girdvainiu – aut. past.) neturėjome jokio plano jo įsigyti, nekalbėjome, kad mums būtinai reikia šuns. Bet prasidėjo karas, pasidarė tikrai nelengva būti, norėjosi kuo labiau prisidėti ir padėti Ukrainai. Kiek galėdavome, paremdavome finansiškai, bet vis atrodė negana, nes sėdime namie ir neramu.
Radau tokį prieglaudų pranešimą, kuriame buvo ieškoma laikinos globos šunims, atkeliavusiems iš Ukrainos. Pagalvojau, kad galime tuo prisidėti, nes turime sąlygas, tad užpildžiau anketą. Tada man paskambino ir pasakė, kad visgi ne ukrainietį, o lietuvį reiktų paimti, nes ukrainiečiai turi karantinuotis ir reikia atlaisvinti jiems gardą. Tai mes atvažiavome ir pasiėmėme jį laikinai globai, kuri pavirto į nuolatinę. Šuo dabar yra oficialiai mūsų, sučipuotas. Meilė nugalėjo.
Šunytės vardas – Upė. Prieš tai buvo pavadinta Kava, bet važiuojant namo nusprendėme, kad toks vardas netinka, nes ji yra labai rami, savo charakteriu panaši į katiną, tai vardas Upė gimė tiesiog bevažiuojant, supratus, jog ji yra kaip labai harmoningai tekanti upė.
Ji – pitbulio mišrūnas. Nesu šunų veislių ekspertė, bet Upė labai atitinka visus standartus. Labai džiaugiuosi, kad jos ausytės ir uodegytė nėra nukirptos, kad gavome ją gražią nulėpausę. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad auginsiu pitbulį. O dabar kitos veislės net nesirinkčiau.
– Gimtadienis – išties puiki proga apžvelgti prabėgusius metus. O kas dar svarbaus, be naujo augintinio, tau nutiko per pastaruosius?
– Labai didelę dalį laiko ir minčių tikrai atėmė karas. Nepriskirčiau šių metų prie kokių nors geresnių, nes mane ir mano aplinką tikrai šie įvykiai labai paveikė. Bent jau keli pirmi mėnesiai buvo tikrai slogūs, nekilo rankos kurti ar kažką daryti.
Aišku, vasara buvo daug šviesesnė ir geresnė, pavyko save ištempti į lauką, važiuoti į gamtą, šiek tiek keliauti. Ruduo irgi laukia labai smagus, esame susiplanavę kelias keliones. Jos yra mano gyvenimo varikliukas.
O šiaip, scena, koncertai, pasirodymai yra tie dalykai, kuriais visada džiaugiuosi. Taip pat ir Upės atsiradimas gyvenime prašviesino metus, nors ir sakau – jie nebuvo labai geri.
– Ar mėgsti savo gimtadienius švęsti, o gal stengiesi nuo švenčių pabėgti?
– Labai mėgstu kaip nors paminėti, kiekvienais metais bent kokią nors mini šventę padarydavau. Tačiau šiemet supratau, kad visai nejaučiu poreikio rengti kokio nors vakarėlio. Visi tikisi, kad jubiliejus, tai jau kažkas bus.
Vis dėlto pagalvojau, kad labiau noriu kokybiško pabendravimo. Vakarėliai man siejasi su chaosu, kai susirenka begalė draugų iš skirtingų kompanijų ir tu nespėji skirti normalaus ir kokybiško dėmesio nei vienam.
Šį gimtadienį paliksiu visiškai laisvą, pranešiau draugams, kad jie bet kada gali užsukti pas mane arba galime susitikti kur nors mieste, o atšvęsiu išvykdama į kelionę. Kartu su Upe kelias savaites keliausime automobiliu po Europą. Labai laukiame, kol galėsime jai parodyti kalnus ir besiganančius arkliukus.
– Ar yra per visą laiką išlikęs širdyje koks nors pasveikinimas ar palinkėjimas, kurį vis prisimeni artėjant gimtadieniui?
– Mano mama nuo vaikystės skaitydavo Jeronimo Lauciaus knygą „Kristina, skrisk“. Atviruko gale arba sveikinimo pabaigoje ji visad pridėdavo šią frazę. Tai kaip ir metafora, bet aš ją priimu jautriai, nes tas skrydis ir yra apie laisvę ir harmoniją, kurios visada sau labiausiai linkiu.
– O kurio gimtadienio šventę atsimeni iki šiol?
– Tikrai labai įsimintinas buvo mano 28-asis gimtadienis. Tada rengiau savo koncertą terasoje, susirinko daug draugų, kolegų. Buvo labai gera, nes galėjau pabūti su muzika ir artimais žmonėmis. Buvo daug juoko ir gerų emocijų.
O šiaip, nežinau, aš nemėgstu savo gimtadienių. Man nepatinka ta diena. Noriu švęsti savo gimimą kiekvieną dieną.
– O kokius savo gyvenimo etapus per tuos visus 30-imt metų išskirtum kaip svarbiausius?
– Gyvenimas susiskirsto į daug etapų, bet dabar paskutiniai keleri metai yra didžiausių lūžių, kai vyksta ne fiziniai, bet brandos ir mąstymo pokyčiai, atnešantys daugiausia skirtumų. Ėmiau labiau vertinti kokybę, o ne kiekybę. Pavyzdžiui, iš esmės pasikeitė žmonių ratas, jis sumažėjo, bet atsirado labai kokybiškas, tikras santykis.
Lygiai tas pats ir su darbais. Atsirinkau, ką jau tikrai noriu daryti, nesitaškau į visas puses, karštligiškai bandydama ką nors įrodyti. Labiau vertinu kiekvieną akimirką.
Yra toks juokelis, kad kai pradedi grožėtis gamta, vadinasi, jau sensti, bet tikrai man ji pasidarė labai graži, ėmiau vertinti įvairias smulkmenas aplink save. Jaučiuosi daug ramesnė dėl daug ko. Tai senti šia prasme yra labai gera, nes vidinės ramybės visi siekia ir laukia, jaučiu, kad ji po truputį beldžiasi ir į mano duris.
– Kristina, ar buvo tokie metai, kai supratai, kad jau esi tokia, kokia visada ir norėjai būti?
– Ne (šypsosi). Ir nemanau, kad apskritai bus tokia akimirka, kai aš tiksliai žinosiu, kad va, va šitą tikrai norėjau daryti, esu savo vietoje. Man patinka tiek daug dalykų, vis save išbandau naujoje srityje, mano nuomonė keičiasi kiekvieną dieną. Nusprendžiau savęs netapatinti su specialybe ir duodu sau laisvę. Nesakau, kad aš dabar esu aktorė arba dainininkė. Stengiuosi būti tiesiog Kristina, atsipalaiduoti ir per daug nepergyventi.
– Pakalbėkime ir apie dovanas – juk tai nuo šventės beveik neatsiejamas dalykas. Ar tu jas linkusi sureikšminti? O gal svarbiau – ne materalios staigmenos?
– Visi, kas mane seka ir pažįsta, žino, kad visiškai nesu materialistė. Bent jau savęs tokia nelaikau, nes man niekad nebuvo svarbus nei mano telefonas, nei automobilis. Vairuoju paprastą, seną, kuris kartais skleidžia gėdingus garsus, bet dėl to nesinervinu.
Niekada minčių nebuvo ir nebus apie jokius firminius drabužius ar apie daiktų atsinaujinimą. Lygiai tas pats liečia ir dovanas. Mano draugai žino, kad nešokinėsiu iš laimės gavusi kokį nors brangų daiktą – vietoje to supyksiu ant jų ir aprėksiu, kad daug pinigų išleido.
Labiausiai branginu dėmesį ir rūpestį, skirtą asmeninį laiką man. Ar tai būtų gilus pokalbis, ar stiprus ir nuoširdus apsikabinimas. Tai yra dalykai, kuriuos labiausiai branginu. Be abejo, labai smagu, kai dovanos būna susiję su kokia nors patirtimi. Man patinka nuotykiai, išvykos, pramogos. Tai yra apie mane. O daiktai niekada manęs nenupirks ir nenustebins. Kai matau, kad milijonieriai dovanoja vieni kitiems mašinas, tai suvokiu, kad manęs tai visai nesužavėtų.
– Paminėjai planus keliauti. Kokių dar planų turi kitiems metams?
– Kol kas mano planas – per daug neužsikrauti sau planų. Buvau nuėjusi į labai didelį liūdesį karo pradžioje, neskyriau daug laiko kūrybai, tai labai norėčiau atgaivinti savo sielą ir pradėti skirti daugiau laiko kūrybai, sau, sportui, kūnui ir sielai. Tada iš to laiko sau, manau, tikrai gims ir naujos dainos, ir kūryba. Šiais metais stengsiuosi savęs neprievartauti ten, kur nėra būtina.
Fotogalerija:
