Ceremonijai nuotaka pasipuošė savo sesers jai dovanota vestuvine suknele, kurios, neslėpė, ieškojo tikrai ilgai, kol galop Londone rado tokią, kuri iš tiesų sužavėjo. „Labai sunku buvo išsirinkti suknelę, todėl noriu padėkoti savo seseriai, kuri man ne tik padėjo ją išsirinkti, bet ir padovanojo vestuvių proga. Norėsiu ją pasilikti kaip šeimos relikviją, nes pati būdama maža vis čiupinėdavau mamos suknelę. Jeigu turėsime kažkada su Anatolijumi dukrą – didžiausias malonumas būtų pamatyti ją besidžiaugiančią mano suknele“, – portalui Žmonės.lt sakė laiminga nuotaka.
Poros vestuvių šventėje dalyvaus beveik šimtas svečių – jaunavedžiai juokėsi, kad „taip tiesiog išėjo“, mat norėjosi pakviesti visą būrį artimųjų ir brangių bičiulių, iš kurių ne vienas prisidėjo ir prie šventės organizavimo.
Anatolijus ir Inga kartu turi renginių organizavimo įmonę, todėl neslėpė, kad savo šventės norėjosi tobulos, iki kruopščiai apgalvotų smulkmenų. Tiesa, nuotaka prisipažino, kad leido sau ir atsipūsti: kai kurių detalių ji nežinojo iki pat ceremonijos, mat leido padedantiems draugams sukurti bent jau mažą siurprizą.
„Kadangi mano darbas – organizuoti renginius, tai tiesiog truputį bijojau, kaip iš tiek daug gražių dalykų atsirinkti tai, kas gražiausia, kas labiausiai tinka tau pačiam. Sau turbūt sunkiausia pasidaryti šventę, bet aš labai pasitikiu savo draugais, kurie mums padėjo“, – sakė Inga.
Ilgas kelias į pasaką
„Kad galėtume būti kartu, mums teko nueiti tikrai ilgą kelią. Kartais, kai mes norime kažko ypatingo gyvenime, reikia nemažai palaukti, o ne reikalauti, kad tai būtų čia ir dabar. Kai pradedi reikalauti, pradedi eiti klystkeliais – mes su Anatolijumi tikrai ilgai tais klystkeliais vaikščiojome“, – kalbėjo pašnekovė.
Kartais, kai mes norime kažko ypatingo gyvenime, reikia nemažai palaukti, o ne reikalauti, kad tai būtų čia ir dabar.
Pora bendrauti pradėjo dar nuo vaikystės – tuomet, kai abu pradėjo lankyti muzikos mokyklą: Anatolijui buvo aštuoneri, o Ingai – dvylika. „Važiuojant į šventes vyresniems reikėdavo prižiūrėti jaunesnius, Anatolijus pasakojo dar prisimenantis, kaip aš jį prižiūrėdavau“, – juokėsi Inga.
Suaugę jiedu bendravo toliau – buvo šaunūs draugai, kartu leisdavo laisvalaikį, turėjo daug bendrų draugų ir pomėgių, tačiau artimesnių santykių nė nemėgino megzti. Inga ištekėjo, o Anatolijus iškeliavo į „Kelias į žvaigždes 3“ ir tapo projekto nugalėtoju. Įdomu tai, kad už šią sėkmę jis dėkingas būtent Ingai, nes anketą į televizijos projektą užpildė ji ir pasakė, kad jis privalo dalyvauti, mat tikrai tapsiąs nugalėtoju.
Taip ir nutiko – Anatolijus laimėjo šį projektą, užsibuvo Vilniuje ir kurį laiką bičiuliai net nebendravo. „Jau maniau, kad taip ir išsiskyrė mūsų keliai...“ – sakė Inga, tačiau, kaip sakoma, nuo likimo nepabėgsi: vieną dieną nutaręs sugrįžti gyventi į Druskininkus, Anatolijus paskambino būtent Ingai ir pasiūlė kartu suorganizuoti vaikų stovyklą. Po šio pirmojo projekto kartu jiedu netruko pastebėti, kaip puikiai kartu sekasi ne tik dirbti, bet ir apskritai suprasti vienas kitą iš pusės žodžio.
Nors buvusius santykius Inga prisimena šiltai ir apie buvusį vyrą atsiliepė tik gerai, neabejojo, kad Anatolijus – jai skirtas vyras. „Nuo likimo nepabėgsi, jis vis tiek tave sugrąžina ten, kur turi būti“, – svarstė mergina. „Kiekvienas žmogus mus moko kažkokios vertybės. Anatolijus pažadina manyje meilę – amžiną ir nekintančią vertybę“, – gražių žodžių savo mylimajam negailėjo Inga.
Planuose – šeimos pagausėjimas
Mylimajai antrino ir Anatolijus, taip pat prisipažinęs, kad kažkuriuo metu, jiems intensyviai dirbant susivokęs, kad tarp judviejų žiebiasi jausmai. „Kažkaip tiesiog pajutome, kad traukiame vienas kitą, kad kartu labai lengva dirbti, būti, kad suprantame vienas kitą iš pusės žodžio…“ – šypsojosi A.Oleinikas.
Jau trejus metus artimai draugaujanti pora neslėpė, kad vestuves iškelti norėjo ne tik dėl jausmų, bet ir dėl tvirto noro ir apsisprendimo susilaukti vaikų, todėl neslėpė, kad norėjo, jog būsimos judviejų atžalos gimtų šeimoje. „Kad vaikas gimtų saugus, pirmiausiai reikia susituokti, o tada jų ir susilaukti. Manau, kad tiek vaikui, tiek moteriai svarbu būti tikroje šeimoje“, – savo požiūrį dėstė Anatolijus.
Pasiteiravus, ar nesijaučia per jaunas vaikams, kai šiais laikais vyrai be trisdešimties dauguma tokios atsakomybės tiesiog purtosi, dainininkas tik juokėsi: „Nejuokaukit, aš jau nuo aštuoniolikos metų norėjau vaikų!“
A.Oleinikas pasakojo, kad mylimajai pasipiršo po metų draugystės ir santuoka būtų įvykusi kur kas anksčiau jeigu ne įvairūs projektai, pasiglemžę visą poros laiką. „Jeigu ne „Eurovizija“ ir ne „Chorų karai“, tai tikriausiai jau būtume seniai susituokę. Buvome išvargę, todėl išlaukėme momento, kada jau jaučiamės atsigavę visomis prasmėmis. Dabar man terūpi projektas „Anatolijus ir jo vaikai“, – juokėsi atlikėjas, patikinęs, kad yra visiškai pasiruošęs šeimyniniam gyvenimui ir tikisi, kad po santuokos šeima susilauks ne vienos atžalos.