Staigi mirtis dėl plaučių embolijos Kęstutį Vitkų užklupo 2021 metų balandį. Praėjus keletui mėnesių, Vita su šeima nusprendė, kad reikia nedelsiant jo šeimos, kolegų, draugų prisiminimus sudėti į filmą. Nelengvo darbo sutiko imtis šeimos bičiuliai Laura Paukštė ir Dominykas Kubilius.
„Tėtis kiekvieną gyvenimo akimirką stengėsi sugerti į save ir užfiksuoti. Paliko daug užrašų, istorijų, nuotraukų, šeimos herbų aprašymus, – juos vartant kartais apima jausmas, kad jau ruošėsi iškeliauti, – tarsteli profesoriaus dukra. – Kai jo netekau, supratau, kad ir mano gyvenimas gali bet kada nutrūkti, todėl reikia neatidėlioti darbų. Dar ir dėl to nusprendžiau, kad filmą reikia kurti nieko nelaukiant.“
Prisipažįsta, kad apie tėtį pasakoti prieš filmavimo kamerą nebuvo lengva, nes dar buvo šoke dėl staigios netekties. Vitą palaikė tai, kad jis buvo labai pozityvi asmenybė. Norėjo, kad toks, koks buvo jo gyvenimas, būtų ir filmas.
„Draugai sakė, kad tą dieną, kai išeina abu tėvai, vaikystė baigiasi. Jaučiu, kad artimiausiųjų netektys mane pakeitė“, – prisipažįsta Vita, prieš penkiolika metų atsisveikinusi su broliu Jonu Benediktu Vitkumi, prieš ketverius – su mama Daiva Reimeryte-Vitkiene, o dabar vis dar bandanti susitaikyti su tėčio mirtimi ir tęsti darbus, kuriuos abu buvo suplanavę.
Profesorius buvo gyvenimą mylintis žmogus, todėl ji sumanė dokumentinį filmą „Jazz’uojantis profesorius“ pristatyti būtent tą dieną, kai jam būtų suėję septyniasdešimt. Prisiminti visų mylimą daktarą jo artimieji, kolegos, draugai susirinko į sostinėje, moderniame Paupio rajone įkurtą kino teatrą „Pasaka“. Vita juokiasi, kad jei čia būtų jos tėtis, šventė būtų gerokai griausmingesnė. Tačiau ir tą vakarą Kęstutį Vitkų visi minėjo su šypsena. Prisiminimais dalijosi dukra ir anūkė, jo žento mama buvusi politikė Irena Degutienė, šeimos bičiuliai Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, dvasininkas Ričardas Doveika.
„Prieš devyniolika metų, būtent per savo gimtadienį, tėtis įkūrė plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos kliniką. Vėliau kartais pabambėdavo, kad jo gimimo diena nustumta į antrą planą. Sakydavau, kad netiesa, jog švenčiame dvigubai, – pasakoja Vita. – Iš tiesų, nesvarbu kurią savaitės dieną būdavo tėčio gimtadienis, jo pasveikinti visada susirinkdavo daugybė draugų, kolegų. Tą dieną jo namuose visada vykdavo puota. Dabar žinau, kad kol „VitkusClinic“ gyvuos, tol gruodžio 14-oji bus didelė šventė, per kurią bus jis prisimenamas.“
Fotogalerija:
