Prieš dešimtį metų į Pietų Korėją iškeliavęs ir dzenbudistų vienuoliu tapęs buvęs aktorius, teatro režisierius Kęstutis Marčiulynas (48) nuo šiandienos pasaulio nė kiek neatitrūkęs. Juo labiau – jis ruošiasi grįžti į Lietuvą.
Kaip atsirado knyga „Laiškai iš Drakono kalnų“?
Manęs paprašė kartkartėmis rašyti į žurnalo „Kelionės ir pramogos“ interneto tinklalapį. Tuo metu iš Seulo persikėlėme į kalnus – Drakono kalnyną, o iš Amerikos man atsiuntė kompiuterį. Ir vienuoliai juos dabar turi (šypteli). Pradėjau rašyti laiškus. Per dvejus ar trejus metus jų susikaupė tiek, kad buvo sugalvota sudaryti knygą. Tai – laiškai su mano patirtimi, pastebėjimais. Apie save, meilę, neapykantą, gyvenimo tikslą, meditacijas...
Jus jau galima vadinti Mokytoju?
Aš esu priėmęs visus – du šimtus penkiasdešimt – vienuolio įžadų. Esu tas, kuris jau gali mokyti. Tai reiškia „dalytis savo patirtimi“. Aišku, ir iki tol tai dariau (juokiasi). Budizmu pradėjau domėtis prieš daugiau nei dvidešimt metų, kai dar dirbau Kauno pantomimos teatre. Jų meditacijos nėra lengvos, tikrai ne tam, kad atsipalaiduotum, pasijustum maloniai, o tam, kad suvoktum, kas esi, savo paskirtį šiame gyvenime. Kad pajustum gyvenimo pilnatvę, kad gyvenimo netektys, negandos tavęs nežlugdytų. Galų gale, net kad geresnis katalikas būtum, nes kvėpavimo pratimai, nusilenkimai, giedojimai stiprina žmogų. Pastaruoju metu pastebėjau, kad ne tiek žmones meditacijos mokau, kiek psichoterapija užsiimu.
Turėtumėte būti garsus tarp vienuolių, juk ne kiekvienas parašo knygą...
Ordinas, kuriam priklausau, nieko net nežino apie tą knygą. Turėsiu nuvežti parodyti, pasakyti, kokia čia buvo mano veikla, bet nepagirs... Pasijuoks gal, ir tiek. Per jaunas esu knygas rašyti. Apskritai vienuoliai mano, kad rašyti knygas – viena blogiausių žmonijos veiklų. Nuo to didėja žmogaus intelektas, žinojimas, protas, bet pradeda trūkti valios, atsiranda įvairių nuomonių apie pasaulį, „mano“ ir „kito“ supratimas... Žmogus perskaito knygą ir jam atrodo, kad jau viską žino apie prašviesėjimą, meditacijas, Dievą... Tai atima iš žmogaus energiją fiziškai ir dvasiškai tobulėti. Anksčiau nė vienas Mokytojas knygų nerašė. Jeigu žmogus ateitų ir sakytų: „Noriu pasiekti tą prašviesėjimą, apie kurį skaičiau ten ir ten...“, turbūt gautų lazda per galvą. Geriausiu atveju gali tik siekti surasti save. „Tada eik ir metus plauk tualetus. Patarnauk kitiems vienuoliams netardamas nė žodžio“, – gausi užduotį. Ir visai nesvarbu, kad tau jau keturiasdešimt penkeri ir pasaulietiškame gyvenime esi gerbiamas profesorius. Jeigu tu tikrai viso to imiesi, vienuoliai mato, koks tavo ryžtas. „Dabar sėsk ir pratampyk kojas. Pusę metų. Kad tavo asanos būtų taisyklingos“, – kitas etapas. Viskas paeiliui. Bet jeigu tas žmogus būtų prisiskaitęs protingų knygų, jis jau plaudamas tualetus būtų galvojęs, kaip pasieks prašviesėjimą. Jis jau būtų ne čia ir dabar. Todėl knygos gadina žmogų, jis nebenori praktikuoti, nes per daug žino.
Taigi ir manęs už knygą niekas nepagirs. Geriau daug apie ją nekalbėti. Galų gale, ne ordinui ta knyga skirta, o paprastiems žmonėms.
Kai 1999-aisiais išvažiavote į Korėją ir tapote vienuoliu, pirmą kartą Lietuvą aplankėte tik po septynerių metų. O dabar bent sykį per pusmetį čia atvažiuojate, parašėte knygą Lietuvai. Tai reiškia grįžimą namo?
Taip, ruošiuosi grįžti šimtu procentų. Į Korėją žadu kasmet nuvažiuoti tik trims mėnesiams, kai vyks praktikos, meditacijos, o visą kitą laiką būsiu Lietuvoje. Turiu čia ką veikti, nes yra daugybė žmonių, kurie nori mokytis. Prieš kelias dienas buvau Pravieniškėse, kur skaičiau paskaitą įkalintiems žmonėms. Ir, patikėkite, man buvo labai įdomu, ten gera energija. Norėdamas su tokiais žmonėmis dirbti, pats turi būti labai stiprus. Jie matę gyvenimo, jaučia, jeigu jiems meluojama.
Korėjos kalnuose labai gera, galima likti iki gyvenimo pabaigos... Bet ten mokaisi, o čia išbandai save. Apskritai iki penkiasdešimties metų kaupi žinias. Nuo penkiasdešimties iki šešiasdešimties turi jas atiduoti. Nuo šešiasdešimties iki septyniasdešimties – dvasinio tobulėjimo metas, kai ir duodi, ir pats dar gauni. Nuo septyniasdešimties, jeigu neturi proto ir meditacijų ryžto, tavo kūnas tik senėja ir kojos nebelaiko. Jeigu ryžto yra, gali ir iki devyniasdešimt ar dar daugiau metų pritempti.
Per visą Europą yra daugiau kaip trisdešimt Dzen centrų, kurie mane kviečia skaityti paskaitų. Galiu gyventi Paryžiuje, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Maljorkoje... Ir Amerikoje galiu dirbti, ir iš Australijos gavau kvietimą... Todėl galima sakyti, kad grįžtu ne tiek į Lietuvą, kiek į pasaulį.
Ar Lietuvoje vėl nepavilios teatras ir ankstesnis gyvenimas?
Aišku, darysiu spektaklius. Negi knygos pristatymas – ne spektaklis? O paskaitos? Ruošiu monospektaklį apie vienuolį, kuris sudegino šventyklą. Tai – tikra istorija. Kalbėjau su Oskaru Koršunovu, prašiau, kad jis režisuotų. Gal tai bus ir šioks toks pragyvenimo šaltinis, ir kita bendravimo su žmonėmis forma.
Bet į buvusį gyvenimą tikrai negrįšiu. Aš liksiu vienuolis, kuris gyvena pagal tam tikrus kanonus ir pasitardamas su mokytoju. Turiu savo įžadus ir, kiek galiu, jų laikausi. Tiesą sakant, dabar net neturėčiau su jumis kalbėtis ir juo labiau – fotografuotis. Pažeidžiu vieną iš savo įžadų. Bet ne dėl savęs juk tai darau. Kai išeis jūsų žurnalas, aš jau būsiu Korėjoje ir žurnalo su savo interviu tikrai niekam nedemonstruosiu (juokiasi).
