Kol tavęs laukiau, pagalvojau, kad visai dingai iš viešojo gyvenimo: nei vakarėliuose tavęs sutiksi, nei spaudoje ką naujo apie tave paskaitysi. Viskas pabodo, o gal tiesiog pasenai?
Aišku, pasenau! O iš tikrųjų – turiu daug darbo, kai nustojau vaikščioti į vakarėlius, jo atsirado dar daugiau. Kita vertus, vakarėliai buvo dalis mano strategijos (na ir juokingai skamba „strategija“, kai ji slepiasi mažose kirpėjo smegenėlėse...). Norėjau prasimušti, tapti populiaresnis, tikėjausi greičiau susirinkti klientų. Taip ir nutiko.
Viskas prasidėjo nuo pažinties ir draugystės su Agne Jagelavičiūte – nuoširdžios ir tikrai ne iš išskaičiavimo... Ji mane kvietė, aš mielai palaikiau jai draugiją ir mums kartu buvo smagu. Man, žmogeliui iš Šiaulių, nemačiusiam nei pinigų, nei žvaigždžių, buvo labai įdomu pažinti iš arčiau tuos, kurių nuotraukas iki tol buvau matęs tik spaudoje. Visada maniau, kad ne veltui jie patenka į žurnalų puslapius: turbūt yra įdomesni, gražesni, protingesni, daugiau siekia... Man norėjosi prisiliesti prie jų, pasisemti energijos, net galbūt užplaukti ant tos pačios populiarumo bangos. Vis dėlto kai kurie gerokai nuvylė – nebuvo jie tokie ypatingi. Tą pačią akimirką supratau: kadangi gyvename tokioje visuomenėje, kurioje svarbi išorė, fasadas, galiu ir aš priimti tokio žaidimo taisykles. Į vakarėlius, pasisėdėjimus žiūrėjau kaip į darbą, jo dalį, bet pasirinkdavau, kur kišti nosį nėra prasmės.
Daugelis renginių, į kuriuos kviečia, man nebeįdomūs: per dešimt metų tikrai visiems nusišypsojau, su visais pasisveikinau, pasibučiavau, po taurę šampano išgėriau. Dabar telieka antrą ratą sukti – žmonės juk nepasikeitė. O to nebesinori, todėl ieškau naujų pažinčių – taip atsirado kitas ratas draugų, pažįstamų, man mielų žmonių. Žmonių, su kuriais smagu vakaroti ir kurie sėdėdami prie stalo nesitiki iš manęs stiliaus pamokų, kurie nemano, kad man svarbu, kaip jie atrodo. Kas mane pažįsta, tie tikrai patvirtins: niekada nebuvau labutinų vergas. Man niekada nebuvo aktualūs vien pinigai. Jei būtų kitaip, galbūt šiandien būčiau labai turtingas...
Tik „būtum“? Daugybę metų kerpi, gražini, rengi mūsų grietinėlę, o turtų taip ir nesusikrovei?!
Viską, ką uždirbu, investuoju į „Kuklą“: ji toliau plečiasi, netrukus pakviesime į dar vieną atidarymą – baigiame įrengti pusantro šimto kvadratinių metrų ploto patalpas ir iš viso turėsime penkis šimtus. Ir tai dar – ne pabaiga...
Daug kas nepatikės, bet pasakysiu nuoširdžiai ir atvirai: darau tai dėl žmonių. Šiandien po mūsų stogu susirinkę nuostabūs žmonės – nuo kolektyvo iki klientų. Pusę metų nebepriimu naujų klientų, ateina tie, kuriuos matyti man be galo malonu, prieš kuriuos man nebereikia būti Rimdžiumi, kuriems nereikia nieko įrodinėti. Kuriems girdint galiu nusikeikti ir tiesiai šviesiai pasakyti: „Be ryšio tie tavo batai, ir visai nesvarbu, kiek už juos suplojai!“
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Agnė Gilytė ir Kęstas Rimdžius |
Kai su Agne Gilyte kūrėte „Kukla Beauty Box“, buvote priversti iš menininkų staiga tapti verslininkais?
Nuo pat pradžių mums su Agne niekas nepadėjo, viską darėme taip, kaip atrodė teisinga. Praėjus dvejiems metams matome daugybę savo klaidų. Pinigus (Jėzau, kokio dydžio!) sukišome į interjerą, tiksliau – į nereikalingas detales, kurias dabar bandome šalinti. Kai pažiūriu į pirmines mūsų sąmatas, juokinga darosi: „Aha, viena siena kainuoja tūkstantį litų. Jei jų bus dešimt, vadinasi, atsieis dešimt tūkstančių. Sofa? Kiek ji gali kainuoti? Tris tūkstančius? O mums reikia penkių? Štai – penkiolika tūkstančių!“ Bet mes neskaičiavome, kiek kainuos rozetės, jungikliai, lemputės...
Visą gyvenimą prisiminsiu, kai gavau sąskaitą iš bendrovės, per kurią mūsų architektai užsakė apšvietimą. Trisdešimt šeši tūkstančiai litų... Sakau Agnei: „Tau neatrodo šiek tiek per daug?“ Nusprendėme važiuoti ir patys pažiūrėti, kokius sietynus, kandeliabrus užsisakėme. Su firmos direktoriumi prieiname prie paprasčiausių halogenų, ir jis mums sako: „Štai!“ Šalia kabo halogenas už šešis litus, tai kodėl mes stovime po tuo, kuris kainuoja aštuoniasdešimt?! Nuo tada pradėjome tikrinti sąskaitas (juokiasi)... Su Agne daug visko išgyvenome: buvo nesėkmių, skolų. Nė vieno lito nesiskolinome iš banko, kišome savo ir draugų, artimųjų, kurie mumis tikėjo, pinigus.
Ir baimė, kad nepavyks, nebuvo stipresnė už ryžtą siekti svajonės?
Žinoma, baimių buvo! Kai praėjus dviem mėnesiams po atidarymo ėmėme gauti raštus iš tų, kuriems nebuvome sumokėję, manėme, kad viskas baigta. Prieš porą metų darytose nuotraukose matyti, kad plaukų turėjau kur kas daugiau nei dabar, o prieš ketverius jų buvo net keturgubai (juokiasi)...
Puikiai suvokiau, į kokią duobę įsėdome. Kita vertus, esu iš tų, kurie matydami tikslą eis iki galo. Užjaučiu žmones, bet man visiškai negaila savęs. Būčiau numiręs, nuplikęs, pražilęs, pasenęs, likęs be rankyčių ar kojyčių, bet vis tiek būčiau įkūręs „Kuklą“. Šimtu procentų. Turėjau nenumaldomą norą ir tikslą įrodyti, kad vis dėlto įmanoma Lietuvoje turėti grožio centrą, kuris nebūtų vien kirpyklėlė. Grožio salonas visame pasaulyje yra vieta, kur galima šauniai praleisti laisvą valandėlę, – išgerti taurę šampano, paplepėti ar pavartyti naujausią „Vogue“ numerį.
Tavo galvoje egzistuoja kokios nors ribos?
Ne... Dievas turbūt labai mane saugo. Niekada netaupiau pinigų ir neturiu jų – išleidžiu sau, draugams, šeimai. Mėgstu ir šampano išgerti, ir kokį daiktą už keletą tūkstančių nusipirkti, ir pakeliauti – kartą per mėnesį nors kelioms dienoms ištrūkti. Kiek turiu pinigų, tiek ir ištaškau. Žinau, taip elgtis neprotinga ir tokie prisipažinimai iš verslininko lūpų neturėtų skambėti. Bet nenoriu, kad vieną dieną, kai einant Gedimino prospektu man ant galvos nukris kankorėžis ar varveklis ir, neduok Dieve, nebegalėsiu dirbti, imčiau galvoti: ir to nepadariau, ir ano. Užsidirbsiu ir nusipirksiu aukso vežimaitį? Taip tikrai nebus – geriau išsunksiu iš gyvenimo viską.
Noriu padėkoti draugams, kad visą laiką buvo šalia, net ir labai nelengvais momentais: kai buvau žvaigždė, kai man, kirpėjui, smegenys susisuko ir su niekuo nebendravau. Kai pradėjau šokti televizijoje ir man buvo nusispjauti ant visų darbų. Kai vedžiau televizijos laidas ir beveik stojau į žurnalistiką, nes maniau, kad turiu nuostabų balso tembrą, o dabar pasiklausius savęs labiau norėtųsi tomis kirpėjo žirklėmis ausis nusikarpyti (juokiasi).
Bet galiausiai likai tas, kas esi. Vis dėlto stilisto profesija apipinta mitais, o ką konkrečiai veikia šios srities specialistai, dažnai nežino net ir tie, kurie susiję su mada.
Visame pasaulyje mano profesijos žmonės taip save vadina: jie ne tik kerpa plaukus, bet ir daro makiažus, kuria įvaizdžius, dirba prie televizijos projektų ar fotosesijose. Lietuvoje kai kada ši sąvoka taip iškreipiama, kad stilistais tampa kone visi. Na, jei ne stilistais, tai bent mados rinkos specialistais ar mados atrankų žinovais. Tikrai niekam nieko nepavydžiu – klientų turiu užtektinai, bet man gaila, kad žmonės klaidinami. Negalima vadintis stilistu tik todėl, kad gražiai skamba. Jei palydi moterį į parduotuvę ir padedi išsirinkti suknelę, esi tiesiog shoping guide – „apsipirkimo gidas“, kaip ir visame pasaulyje. Manau, Lietuvoje „stilistas“ įgavo neigiamą atspalvį tik dėl elementarios žinių stokos apie šią profesiją ir privisusių šios srities diletantų.
Visai neseniai „Stiliaus naktyje“ pristatei pirmąją savo drabužių kolekciją. Prieš kolegas dizainerius, baigusius dizaino mokslus ir pademonstravusius jau ne vieną kolekciją, nebuvo šiek tiek nejauku?
Pirmiausia tai – ne kolekcija, o projektas, kuris, tikiuosi, bus tęstinis. Mano daiktai, kuriuos kuriu butikui „Decolte“, neturi vienos koncepcijos. Tai drabužiai, kurių moteriai paprasčiausiai reikia. Jie nėra ypatingo kirpimo, aš nekuriu sudėtingų konstrukcijų, į vieną daiktą sudedu tai, kas madinga ir ko iš manęs reikalauja klientės. Nors mano drabužiai – absoliuti komercija, tokių Lietuvoje trūksta. Sunku patikėti, bet mūsų parduotuvėse turbūt greičiau rasi salotinius batelius su raudonais taškeliais nei klasikinius, smailianosius juodus aukštakulnius be bantų, sagtelių ar kristalų. Arba kur rasti paprastą juodą siaurą pieštuko formos sijoną? Mano klientės – normalios moterys, jų drabužių dydis – ne trisdešimt šeštas ir joms rasti ką nors padoraus labai sunku.
Matyt, imdamasis drabužių ir vėl norėjau sau ką nors įrodyti. Pavyzdžiui, kad Lietuvoje įmanoma pagaminti gerą daiktą iš natūralių audinių už patrauklią kainą. Manau, visai pavyko: mano kurta natūralios vilnos suknelė kainuoja nuo 349 iki 500 litų, ir visiškai nereikės bijoti, kad tokiomis puošis visas miestas.
O dėl kolegų reakcijos? Mėtykite į mane akmenis – nieko tokio! Jei prieš dešimt metų būčiau su savo „kolekcija“ atsistojęs Katedros aikštėje, mane turbūt būtų puntukais užmėtę, o dabar į mane skrenda tik mažos skeveldrytės (šypsosi). Ir lai skrenda – man dėl to atsiranda tik dar didesnis stimulas stengtis. Taip, nesu baigęs Dailės akademijos, bet kelnes turbūt greičiau susiūčiau nei antrakursis kostiumo dizaino studentas.
Pamenu, ir pats turėjai planų mokytis...
Ir vis dar planuoju (šypsosi). Mano karjeroje viskas buvo paprasta: turėjau pradėti dirbti, nes nebūčiau galėjęs pats išsilaikyti. Ketverius metus dirbau su italais, važinėjau po pasaulį, daug pamačiau ir išmokau. Visa kita – praktika. Vis dar noriu studijuoti, bet, matyt, rinkčiausi ne dizainą. Tiesą sakant, nenoriu ir niekada nenorėjau būti dizaineriu, dabar kur kas mieliau pasimokyčiau mados rinkodaros. Jaučiu, kad tai ir yra mano arkliukas. Dirbu su žmonėmis ir puikiai pažįstu rinką. Man gražu tai, kas vadinama pop, bet aš ir nebijau to pripažinti. Taip, esu popsas, ir ką? Ar tikrai privalome visi būti menininkai? Taip, man patinka gražūs, kokybiški daiktai. Taip, kaip patinka geras vynas, geras maistas ir geras seksas (juokiasi).
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Agnė Jagelavičiūtė ir Kęstutis Rimdžius |
Tau lengva save parduoti – užkabinti ant suknelės etiketę su kaina ar pasakyti žmogui, kiek kainuoja jį apkirpti?
Agnė nuolat spardo man subinę, nes mano darbe nuolaidos keičia nuolaidas – nuolatinis „nuolaidų lietus“. Man ir klientai sako: „Ar tu gali pradėti dirbti nustatęs normalias kainas?“ Yra žmonių, kurie pas mane vaikšto dešimt metų ir kuriuos dažau, kerpu už tuos pačius penkiasdešimt litų, kaip ir pradėjęs. Ir man dėl to smagu. Tik kaip man vadintis verslininku?! Jei „Kukla“ būtų laikiusis ant mano vieno pečių, seniai būtume bankrutavę (juokiasi). Agnė – racionalusis mūsų pradas, ypač dabar, kai laukiasi. Velnių gauname visi. Tiek metų ją pažįstu, o tokios dar nemačiau – nei tokios piktos, nei tokios storos (kvatojasi). Ir vis tiek žinau: ji – tas žmogus, su kuriuo eičiau ir į žvalgybą, ir į karą.
Daug tokių žmonių šalia tavęs?
Vienos rankos pirštų, matyt, neužlenkčiau. Bet jų ir gana. Žinai, niekada nemaniau, kad kada nors taip gerai gyvensiu. Kalbu ne apie pinigus, o apie pasitikėjimą savimi, tikėjimą tuo, ką darau. Savo asistentams sakau: „Gali turėti tą patį – keturiolikos valandų darbo dieną, minus aštuonis kilogramus iš normalios kūno masės, botulino injekcijas sulaukus trisdešimties, praplikusią galvą, nukramtytus nagus, beveik metus nemačiusius manikiūro. Bet kartu – daugybę puikių, mylimų žmonių, nuostabių potyrių, žiauriai gražių kelionių. Dėl to galiu paaukoti viską. Žinau, kad mirsiu nesenas, tikrai negyvensiu iki aštuoniasdešimties – ne tokiu tempu kaip mano tiek gyventi, bet puikiai žinau: verta! Tokia yra mano laimės formulė.
