Festivalio filmų programa, sudėliota kaip pavyzdinė kino mylėtojo kolekcija, žiūrovams pristatys ryškiausius kino judėjimus ir juos reprezentuojančius kūrinius. Programoje nuo prancūzų Naujosios bangos simboliu tapusio „Iki paskutinio atodūsio“ (rež. Jean-Luc Godard) iki Naująjį Amerikos kiną reprezentuojančio filmo „Boni ir Klaidas“ (rež. Arthur Penn), nuo autorinio kino manifesto „Paukščiai“ (rež. Alfred Hitchcock) iki iš „No wave cinema” tradicijos išaugusios kino mozaikos „Kava ir cigaretės“ (rež. Jim Jarmusch).
Kas yra kolekcininkai? Kodėl žmonės kolekcionuoja? Kaip kolekcionuoti kiną? Kartu su menotyrininke, meno konsultante Karolina Tomkevičiūte ir festivalio „Kinas po žvaigždėmis“ programos sudarytoja Giedre Vyšniauskaite kalbėjome apie meno ir kino kolekcionavimo paraleles.
Pradėkime nuo pradžių: kodėl žmonės iš esmės kolekcionuoja?
K.Tomkevičiūtė: Į šį reiškinį gilinasi ne tik menotyrininkai, bet ir antropologai, sociologai, psichologai. Yra daug skirtingų priežasčių, kodėl vienu ar kitu savo gyvenimo etapu žmonės tampa kolekcininkais: kartais tai – saugumo jausmo kompensavimas, kartais taip pasireiškia vaikystėje nepatirtos meilės poreikis, kartais kolekcionavimas prisideda prie charizmos kūrimo, o kartais žmonės tiesiog nori turėti gyvenime tikslą, variklį, kuris vestų pirmyn.
Kada jau galima vadintis kolekcininku?
K.Tomkevičiūtė: Jei paimtume žodyną, tai kolekcininku apibūdinami žmonės, kurie ką nors kaupia ir saugo. Tačiau kolekcininkai ne tiesiog kaupia, jie turi apsibrėžę savo tikslą ir viziją, aiškiai žino, ką nori savo kolekcija pasakyti. Tuo jie ir skiriasi nuo paprasto kaupiančio žmogaus – krypties, tikslo ir vizijos turėjimu.
Kada ir kaip pradedamas kolekcionuoti kinas?
G.Vyšniauskaitė: Mokslinio apibrėžimo tam nėra, bet manau, kad kino kolekcininkas didžiaja dalimi yra sinefilas. Negalime dėti visiško lygybės ženklo – dalis sinefilų tiesiog mėgsta ir žiūri daug filmų, bet yra dalis, kurie bando filmus „pagauti“ didžiajame ekrane, surasti dar nematytą filmą.
Manau, kino kolekcininkai įsiveda kokybinį kriterijų ir jis ir tampa atspirtimi kurti savo kino kolekciją – tai gali būti forma kaip pamatei filmą, gali būti įsigytas plakatas, gal DVD, gal tam tikras būdas pamatyti filmą.
K.Tomkevičiūtė: Dažnai kolekcionavimas turėdavo materialią formą, bet laikai keičiasi, materialus objektų turėjimas nebėra būtinas. Galų gale ir tiems kolekcininkams, kurie kolekcionuoja materialią kažkieno formą, pirmoje vietoje vis tiek yra emocija, būsena, patirtis.
Karolina, papasakok, kokią įtaką kolekcininkai gali padaryti menininkui?
K.Tomkevičiūtė: Čia įdomi ir ilga tema, kaip kolekcininkai keičia menininkų karjerą ar net visą meno istoriją. Jie gali turėti tvirtą ranką ir padaryti labai svarbų posūkį. Pavyzdžiui, P. P. Rubensas – didžioji dalis jo darbų buvo nutapyti todėl, kad mecenatams, kolekcininkams reikėjo jo darbų. Kitu atveju tiek kūrinių neturėtume.
Tačiau yra ir taip, kad vienas kolekcininkas gali sugadinti menininko gyvenimą, jei superka visus vieno menininko darbus. Kas tuomet atsitinka: menininko nebėra rinkoje, jo nebegali turėti kiti, tai rizikinga. Tad kolekcininko turėjimas gali padaryti labai svarbių pokyčių.
O kas yra žinoma apie kino kolekcininkus? Kas turi didžiausią fizinę ar virtualią kino kolekciją?
G.Vyšniauskaitė: Jei į „Google“ įsivestume žodžius „kino kolekcininkas“, visų pirma paieškoje rastume žmones, kurie fizinėse laikmenose kolekcionuoja filmus. Atrodo materialumo aspektas vis tik svarbus kolekcionavime, o kino kolekcijų yra tikrai įspūdingų. Kino teatrų tinklą valdantis Theo Kalomirakis savo kolekcijoje turi apie 16 tūkstančių filmų laikmenų. Jo paties vertinimu, jo kolekcija jam atsiėjo apie 300 tūkstančių dolerių. Panašią ar net didesnę kolekciją turi režisierius Martinas Scorsese.
Be abejo, manau, kad yra ir daug paprastų kino žiūrovų, kurie kuria savo kino kolekcijas, galbūt turi nemažą DVD kolekciją. Tikiu, kad kiekvienas pažįstame tokį žmogų.
Karolina, papasakok apie kolektyvinį kolekcionavimą. Kaip galime kolekcionuoti ne tik fiziškai, bet ir virtualiai?
K.Tomkevičiūtė: Meno kolekcionavimas irgi gali būti kolektyvinė patirtis. Ypatingai kalbant apie investavimą į meną. Yra ne viena platforma, kuri padeda žmonėms įsigyti meno kūrinius, jei jie turi ribotą biudžetą, bet nori investuoti, gauti kažkokią grąžą ir jiems nelabai svarbu, kad tas kūrinys nekabės jų namuose. Kolekcininkų tipai yra skirtingi – vieni nori žinių, kiti investicinės grąžos. Yra tokios platformos, kurios padeda turėti garsiuosius meninkus, vadinamus „Blue-Chip Artists“. Tokiose platformose tu gali įsigyti darbą kartu su tūkstančiu kitų bendraminčių. Pavyzdžiui, investuoji 2000 dolerių ir įsigiji kažkokį nedidelį Pablo Picasso darbo gabalėlį, o tuomet kartu su visais kitais bendrasavininkais sprendi, ką nori su tuo kūriniu daryti.
Kino kolekcininkus šiemet subursiantis festivalis „Kinas po žvaigždėmis“ tradiciškai vyks Valdovų rūmų kieme. Filmų programa ir bilietai ČIA.
Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras ir Vilniaus miesto savivaldybė. Renginys yra Vilnius 700 programos dalis.
