– Edgarai, papasakok, kaip pradėjai domėtis filmų, serialų režisūra.
– Tokį tikslą turėjau nuo pat pradžių. Įstojau į vaidybą, nes, mano nuomone, režisierius turi praeiti aktoriaus kelią. Aktorystė – mokslas apie žmogų. Išmokti valdyti dvasinį, emocinį, fizinį žmogaus mechanizmą yra be galo sunki užduotis. Režisierius turi ne tik žinoti, kaip visa tai veikia, bet ir mokėti atrasti raktą nuo kito žmogaus sąmonės durų bei pasąmonės durelių. Nestojau į režisūrą iš karto dar ir dėl tos priežasties, nes nejutau, kad turiu pakankamai gyvenimiškos patirties, skausmo, laimės bagažo bei aiškios vizijos, ką iš tikrųjų noriu kurti.
Vieni, norėdami gauti adrenalino, šoka su virve nuo uolos, kiti atranda laimę svaigindamiesi, o man viską atstoja geras kinas. Taip buvo visada. Aš tikiu, kad gydytojai gydo kūnus, o menas – sielas. Geras kinas gali išmokyti, priversti susimąstyti, įkvėpti, padėti atitrūkti nuo sunkumų, padėti su jais susidoroti, parodyti, kad visi mes netobuli, visi turime teisę klysti. Pamenu, susipykome su žmona. Aš nuėjau dirbti į kitą kambarį, o ji tuo metu žiūrėjo filmą. Filmas buvo apie kažkokią porą. Po filmo ji priėjo prie manęs ir pabučiavo. Štai kaip mus kinas gali paveikti (juokiasi).
– Neseniai pradėjai kurti edukacinius filmus apie aktorius, serialus. Kaip kilo tokia idėja?
– Pamenu, prieš penkerius metus, iš karto po kino vaidybos bakalauro baigimo, pabėgau siekti karjeros į užsienį, nes ten „geresnis, tikras kinas, daugiau galimybių realizuoti save, stipresnė mokykla, didesni pinigai“. Vis dažniau girdžiu iš jaunų aktorių tą patį. Ten pradėjau daug mokytis. Tiesiog siurbdavau į save kino mokyklų žinias, lankiau kursus, perskaičiau daugybę knygų, pradedant scenarijaus rašymo, baigiant – montažo. Grįžęs pamačiau, kad situacija Lietuvoje kino, o ypač serialų klausimu, nesikeičia, stovi vietoje. Tapau pakankamai kompetentingas, kad galėčiau suvokti, kodėl taip yra. Savo „Youtube“ kanale aš apie tai kalbu.
Man labai rūpi Lietuvos ateitis. Ką aš galiu dėl jos padaryti? Galiu jai padėti vystytis kino ir sierialų terpėje. Aš atvirai dalijuosi žiniomis, kurios gali padėti pagerinti jų kokybę. Jeigu čia mes užauginsime kompetetingus kino ir serialų kūrėjus, galbūt jauni aktoriai ir kiti kino žmonės nenorės emigruoti, ieškoti „tikro kino“ kitur, nes mes turėsime jį čia.
Laikai keičiasi. Vis daugiau kaimyninių šalių sėkmingai parduoda savo serialus žinomiausioms serialų platformoms. Pasaulis mažėja ir tampa vieta, kur viskas įmanoma, jeigu turi sukūręs gerą produktą. Kai mūsų serialais susidomės tas pats „Netflix“, mes juk pritrauksime į šalį daugiau finansų, savaime didės honorarai, augs kokybė, žmonės, pavargę nuo konvejerio, atsibus ir pradės kurti. Tada mes turėsime ne tik krepšinį, bet ir pasaulinio lygio kiną, serialus. Bet pradiniam impulsui, kad kažkas pradėtų keistis, reikia didelio noro, drąsos, pasiaukojimo ir žinių, kad iš to, ką turime, padarytume tai, ko neturime. Labai myliu savo šalį, savo darbą ir tikiuosi, man pavyks dėl jos ką nors padaryti.
– Koks tavo kuriamų filmukų tikslas?
– Būti naudingu kino žmonėms, žiūrovams. Kartu su jais praeiti visą sunkų kino kūrybos, gyvenimiškos tiesos ekrane ieškojimo kelią. Atvirai klysti. Savo pavyzdžiu parodyti, kaip nereikia daryti ir kaip reikia, kas neveikia, o kas veikia. Savo pirmąjį trumpametražį filmą kursiu kruopščiai, remdamasis išskirtinai pasaulinio lygio profesionalų patarimais, ir visi kartu pažiūrėsim, ar man pavyks. Tai didelis iššūkis. Neatmetu galimybės, kad susimausiu. „Klysti žmogiška, bet klaidos neturi virsti įpročiu, ko pasekoje – kokybės ženklu“, – sakau tai savo edukaciniame vaizdo įraše. Todėl nesėkmė manęs nesustabdys. Kursiu dar ir dar, kol pavyks. O kai pamatysiu, kad pavyksta, pradėsiu vystyti savo ilgo metro idėją.
Edgaro Bechterio vaizdo įrašas apie lietuviškus serialus:
– Kaip žmonės reagavo į tavo pirmąjį vaizdo įrašą? Ar nebijai, kad po drąsiai išreikštos nuomonės apie nekokybiškus filmus ir serialus sumažės darbo pasiūlymų?
– Išgirdau gražių žodžių, pritarimo ir palaikymo iš aktorių bei kitų kino industrijos žmonių. Apie tai kalba visi, bet niekas – viešai. Rinka mūsų nedidelė, ir yra suprantama, kad mažai kas nori kritikuotų ranką, kuri maitina. Aš nebijau, nes mano garsiai išsakomos pastabos (į kurias atsižvelgiu aš pats) yra paremtos noru gerinti mūsų produkcijos kokybę. Vieni žmonės galbūt tai priims kaip kritiką, kiti – galimybę išmokti ir pagerinti savo kuriamą produkciją.
Savo filmuku kreipiuosi ir į serialų kompanijų prodiuserius. Jie yra fenomenalūs žmonės, nes su nedideliais biudžetais sugeba prasisukti ir ką nors sukurti. Bet jie yra verslininkai. Puikiai nusimano apie pinigus, planavimą, techninę to pusę, o štai, kaip parašyti gerą scenarijų, kaip režisuoti, dirbti su aktoriais – ne jų kompetencijoje. Tuo nemažai žmonių naudojasi. Noriu pasiekti, kad jie, pažiūrėję mano videoblogą, įgautų daugiau žinių ir apie kitą, kūrybinę pusę, vėliau keltų didesnius reikalavimus scenaristams, režisieriams, aktoriams ir kitiems.
– Kalbant apie lietuviškus serialus ir filmus, labai dažnai galime išgirsti nuomonę, kad į kino teatrus neverta eiti pasižiūrėti mūsų kūrybos. Ar pritari tokiai nuomonei?
– Manyje kovoja dvi pusės: viena sako, kad į lietuvišką kiną eiti ir tokiu būdu jį remti – būtina. Tai motyvuos kino kūrėjus kurti ir tobulėti toliau. Kita supranta, kad žiūrovas gali iš kino salės nieko neišsinešti, nusivilti, išleisti savo uždirbtus pinigus, skatindamas ir turtindamas nekokybiško kino kūrėjus. Mano nuomone, reikalinga stipri, kompetentinga, kiek įmanoma objektyvesnė kino kritikų bazė, kuri praneštų žiūrovams apie tai, į kokį lietuvišką filmą nueiti reikia, galima arba nevertėtų.
– Kaip pats manai, kokios „razinos“ jiems trūkta, kad taptų įdomūs, patrauktų didesnės auditorijos dėmesį?
– Labai platus klausimas. Vienuose filmuose galima pasigesti scenarijaus išbaigtumo, kituose – įtikinamo režisieriaus ir aktorių darbo, dar kituose – operatoriaus ir t.t. Reikėtų siekti, kad visos filmo sudedamosios dalis funkcionuotų maksimaliai kokybiškai ir profesionaliai.
– Ar galėtum įvardyti kelis lietuviškus serialus ir filmus, kurie verti žiūrovų dėmesio? Kaip manai, kodėl jie yra (ar gali būti) įdomūs žiūrovams?
– Tai priklauso nuo žiūrovo skonio, nuotaikos, pomėgių ir, galų gale, tikslų, su kuriais jis ateina į kino salę. Neturiu teisės spręsti, ką verta ir ko neverta jam žiūrėti. Didžiausią įspūdį palikę naujųjų laikų lietuviški filmai – Marijos Kavtaradze „Išgyventi vasarą“, Emilio Vėlyvio „Zero 2“ ir Audriaus Juzėno „Ekskursantė“. Šie filmai labai skirtingi, bet jie turi bendrus bruožus, kuriuos aš vertinu kine: gerą scenarijų, į kurį įeina gerai suregzta istorija, talentingai, kruopščiai privesta iki kulminacinio taško, ir įtikinami dialogai, puiki režisūra, kuri tiksliai modeliuoja istoriją ir paverčia iliuziją tikrove. Dėl to mes matome įtikinamus, išdirbtus personažus.
– Esi suvaidinęs ne viename lietuviškame seriale, tačiau mini, kad jie išties nepatraukia žiūrovų dėmesio. Galbūt tavo sprendimą vaidinti ne tik teatre lėmė finansiniai aspektai?
– Niekada neminėjau, kad jie nepatraukia žiūrovų dėmesio. Lietuvos žmonės žiūri lietuviškus serialus, kitaip jų niekas nekurtų. Tačiau laikai ir žiūrovų poreikiai sparčiai keičiasi. Per skirtingas platformas mus pasiekia vis daugiau kokybiškos užsienio produkcijos, kuri lavina žmonių skonį. Jau dabar nemažai jaunimo renkasi užsienio serialus, o ne lietuviškus, nes turi tokią galimybę.
Ateis laikas, kai užsienio produkcija užkariaus žmonių simpatijas ir tada lietuviškų serialų kūrėjai liks ant ledo. Noriu, kad mes jau dabar pradėtume kelti kartelę, pradėtume lygiuotis į geriausius ir siektume aukštumų. Tikslas visada turi būti didesnis, nei gali pasiekti, tokiu būdu pasiekęs mažiau tu vis tiek pasieksi daugiau nei išsikėlęs mažą, patogų tikslą. Jokiu būdu tai nereiškia, kad mes turime daryti lygiai taip pat, kaip kiti. Mes turime ne kopijuoti, o atrasti lietuvišką braižą, kuris įtrauktų ir pasaulio žiūrovą.
Mano vaidinimą lietuviškose serialuose lėmė siekis įgauti kuo daugiau patirties filmavimosi aikštelėje, išmokti nebijoti kamerų, surasti savo kampus, atrasti natūralumą bei turėti pastovią praktiką.
– Kai kurie serialai ir filmai Lietuvoje turi išties labai mažą biudžetą. Nuo ko jis priklauso? Kodėl taip yra?
– Tai mažos rinkos klausimas. Kol mūsų kuriami serialai orientuosis tik į Lietuvos žiūrovą, tol nebus ir didesnių pinigų. Vyriausybė lėšų šiam sektoriui skiria tiek, kiek skiria. Nemanau, kad greitu metu sulauksime stebuklų. Visai kas kita – privačių investicijų pritraukimas, o tam reikia išties gero, pasaulinio lygio produkto. Kad serialai ir filmai turėtų didesnį biudžetą, reikia orientuotis į tarptautinę auditoriją.
– Ar serialo pavadinimas daro kokią nors įtaką serialo/filmo populiarumui?
– Neturi.
– O kokie žmonės turėtų vaidinti seriale ar filme?
– Žmonės, kurie pasiruošę dirbti vardan geriausio rezultato.
– Ar aktoriaus išsilavinimas, charakteris lemia serialo kokybę?
– Lietuviškoje produkcijoje – taip, užsienio – nebūtinai. Lietuviškame seriale, kadangi jis kuriamas labai greitai, reikia išmokti daug teksto per trumpą laiką, mokėti analizuoti scenarijų, šviesos greičiu atrasti scenos užduotį. Ten nelieka vietos nežinojimui, kaip tai padaryti, įtampai, kamerų baimei, išsiblaškymui ir kitiems trukdžiams.
Viso to aktorius išmoksta aukštojoje mokykloje arba kursuose. Kas liečia užsienio produkciją, joje apstu pavyzdžių, kai mėgėjas, papuolęs į tinkamas rankas, sukuria aukščiausios klasės vaidmenį ir su laiku tampa profesionalu. Taip yra dėl to, kad su juo stipriai dirbama, kartais net metus iki filmavimų pradžios. Organizuojami kursai, dirbama prie personažo analizės.
– Minėjai, kad Lietuvoje yra labai daug gerų aktorių, tačiau su jais beveik niekas nemoka dirbti. Ar manai, kad prastų serialų ir filmų priežastis yra blogas režisierių darbas?
– Minėjau, kad BEVEIK niekas. Taip ir tik taip. Tiksliau, kalti režisierius, atranka ir prodiuseris. Didžiausią kompetenciją ir talentą turintis aktorius gali filme nugrybauti, jeigu režisierius nežinos tęstinumo, personažo priešistorės, viršuždavinio, paprastai tariant – apie ką šis filmas, serialas ar personažas. Skamba nelogiškai, bet dažnai režisieriai leidžia sau to nežinoti. Kaip tu gali nuvesti savo vaiką į mokyklą, jeigu tu nežinai, kur ji, kas ta mokykla, nebuvai savo vaiko ten užregistravęs ir net neturi to vaiko, taip pat nelogiškai skamba (juokiasi).
Jeigu režisierius žino šiuos dalykus ir aptarė juos su aktoriumi, koją gali pakišti repeticijų stoka (norint sukurti įtikinamą ir įdomia sceną, reikia repetuoti su aktoriais, tikrinti skirtingas variacijas, atrasti tuos raktus, apie kuriuos kalbėjau anksčiau, aktoriui susigyventi su kuriama scena). Jeigu aktorius vis tiek nesusitvarko, kokio velnio tu pasirinkai šitą aktorių? Kur žiūrėjo atrankų komisija? Gal yra galimybė aktorių pakeisti?
Režisierius yra filmo valdovas. Jo rankose beveik viskas. Nuo jo profesionalumo, tiesos pojūčio, mokėjimo aiškiai išdėstyti aktoriui, ko jis nori, priklauso istorijos eiga ir aktorių vaidyba. Būna, kad prodiuseriai paima vieną ar kitą žmogų vardan komercinės sėkmės, ir režisierius nieko negali padaryti. Šiuo atveju kaltė atitenka prodiuseriui. Norėdamas pritraukti daugiau žiūrovų, jis drauge juos atstumia, nes jo „aktorius“ niekaip negali būti aktoriumi, ir serialo kokybė dar labiau krenta.
– Kaip manai, ar lietuviški serialai ir filmai kada nors galės lygiuotis ir siekti tokio paties gero įvertinimo kaip ir užsienyje kuriami serialai, filmai?
– Žinoma taip. Nematau tam kliūčių.