Kokia esate „už kadro“?
Labai plepi. Ekscentriška. Galiu nusikeikti, galiu pasakyti ką nors tokio, ką kitas nutylėtų. Ir kaip tas Čechovo Vaflia – „33 nelaimės“. Man būtinai atsitinka tai, kas neatsitinka niekam kitam. Vis kur nors įkliūvu, užkliūvu, nukrentu. Visiems raktas rakina duris, o man jis užstringa. Niekada nieko nerandu rankinėje. Aparatūra man nuolat genda. Kol išmokau naudotis kompiuteriu ir telefonu, buvo lavina jaustukų ir ištiktukų. Kolegos man neleidžia net primityviausio mygtuko nuspausti: „Neliesk, nes būtinai kas nors atsitiks!“ O duktė, kai jai kas nors nutinka, sako: „Jau motinos genai lenda!“ Ji visai kitokia nei aš.
Ką ji veikia?
Rašo disertaciją. Elena – kultūros istorikė ir labai tuo patenkinta. Turiu gerą dukrą, bet už tai galiu dėkoti tik savo mamai: Eleną išauklėjo ji, mano nuopelnai daug mažesni. Labai myliu mamą, puikiai sutariame, bet su manimi jai buvo sunkiau nei su anūke. Ji nesuprato mano gyvenimo būdo, tėvo – irgi, bet toleravo. Visi iki šiol prisimena, kokias vaišes ji suruošdavo svečiams, nors jų – rašytojų, aktorių ir kitų garsių žmonių – pas tėvą būdavo daug.
Tai jūs buvote tėčio duktė?
Perėmiau jo genus, mus siejo profesija, bet skoniai skyrėsi. Tėvas (žurnalistas, poetas Petras Keidošius, red. past.) man padėdavo, patardavo, tik mūsų požiūriai į literatūrą, dailę, kiną buvo visai kitokie. Tarkovskis jo netraukė. Be to, jis toleravo tuometinę valdžią. Aš irgi nebuvau disidentė, bet gyvenau kažkaip kitaip: neskaitėme laikraščių, buvome nihilistai, hipiai. Visada žinojome, kad koks nors saugumietis – šalia, bet atrodė: „Na ir kas?“ Tik kai Saulius Tomas Kondrotas pasiliko Vakarų Vokietijoje, saugumas visus tąsė kaip reikiant. Manęs vienos nepalietė, nes su ką tik gimusia Elena sėdėjau kaime... Mes draugavome keturiese: Saulius, Rimas Steponaitis, Audrius Raguotis ir aš. Buvome labai artimi. Su Sauliumi ir dabar bendraujame, kai tik jis būna čia. Gaila, nesusitikome prieš mano jubiliejų: balius, Statkevičiaus suknelė – turėjau rimtesnių reikalų.
Dar buvo priklijuotos holivudiškos blakstienos.
Jėzau, kaip jos man trukdė! Praverkiau visą šešiasdešimtmetį. Žmonės galvojo, kad apraudu savo gyvenimą, o aš kankinausi su blakstienomis.
Visą Julės Šiurkutės interviu su Izolda Keidošiūte skaitykite naujausiame, liepos mėnesio žurnale „Laima“.
